2022 06 28

Simonas Baliukonis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Dujų apsvaiginta Europa ir neišklausytos Amerikos pranašystės

Simonas Baliukonis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

„Betgi mes nieko nežiūrim, apakinti įniršio, stveriam // Ir tą lemtingą baidyklę pily šventojoj pastatom // Lūpas atvėrė Kasandra ir baisią ateitį sakė, // Bet Apolonas neleido, kad ja tikėtų trojėnai“ (Vergilijus, „Eneida“, vert. A. Dambrauskas)

Trojos arklio istorija ir įvaizdis – plačiai paplitęs. Kiek mažiau žinoma, kad trojėnai, patikėję achajų apgavyste, buvo perspėti. Žodis žodin. Mat trojietė Kasandra iš Apolono buvo gavusi pranašavimo dovaną, bet vėliau, dievą atstūmusi, susilaukė ir prakeiksmo – jos pranašystėms buvo lemta likti neišklausytoms. Tik pagalvokite – matai artėjančią tragišką ateitį, bet kitiems atrodai kaip pamišėlis, šnekantis niekus.

Rodos, panašiai kaip Kasandra pastaruosius dešimtmečius jautėsi Lietuva ir kitos regiono šalys, nuolat kalbėdamos apie realią Rusijos grėsmę ir vis likdamos neišgirstos tų, kurie turi galią užkirsti Rusijai kelią. Tačiau ar mes esame vienintelė ir tikroji Kasandra antikinę tragediją primenančiuose Vakarų santykiuose su Rusija?

„Dujotiekis suteikia rusams dar vieną papildomą Vakarų spaudimo galimybę“; „Vakarų Europa laiko Rusiją patikimesniu tiekėju nei daugelį alternatyvių šaltinių“; „Prognozuojame, kad per artimiausius kelerius metus naftos importas iš Rusijos smarkiai sumažės. Augantis dujų eksportas yra vienintelis rimtas alternatyvus Maskvos tvirtos valiutos šaltinis.“ Galėtume pamanyti, kad šie teiginiai skambėjo statant pirmąjį arba antrąjį „Nord Stream“. O ypač pirmosios citatos autoriai galėjo būti Lietuvos vadovai, bandantys perspėti Vakarų Europą. Tačiau šioms citatoms (tik ne apie Rusiją, o apie Sovietų Sąjungą) – 41-eri metai, o jų autorė – CŽV.

Kaip primena „The New York Times“, po išsamios žvalgybos ataskaitos JAV prezidentas Ronaldas Reaganas pritaikė sankcijas bandydamas sustabdyti dujotiekio iš Sibiro į Vakarų Europą tiesimą. Kaip nutiks dar ne vieną kartą, strategiškai toliaregė pozicija Sovietų Sąjungos / Rusijos atžvilgiu susilaukė stiprios opozicijos. Žinoma, visų pirma iš pačios Amerikos kompanijų, kurios dėl sankcijų negalėjo prisidėti prie dujotiekio projekto, bet ne mažiau ir iš sąjungininkų Europoje. Skaidri kaip stiklas JAV žvalgybos prognozė Europą ne pradžiugino, bet supykdė. Užuot tarusi: „Ačiū, Amerika, už perspėjimą“, Vakarų Europa jautėsi taip, lyg kas nors norėtų sujaukti jų stabilios ateities viziją.

Ronaldas Reaganas 1982 m. Michael Evans / „Wikimedia Commons“ nuotrauka

1981 m. gruodžio mėnesį įvestos JAV sankcijos sukėlė rimtą priešpriešą tarp JAV ir Europos. Mat jos, be kitų dalykų, atšaukė licencijas JAV technologijų eksportui. Tai lėmė, kad Europa negalėjo eksportuoti amerikietiškomis technologijomis grįstos dujotiekių technikos į Sovietų Sąjungą. Tarpatlantinių santykių vystymąsi ir būseną vėlesniais mėnesiais galima iliustruoti Prancūzijos užsienio reikalų ministro žodžiais, pasakytais po to, kai sankcijos buvo išplėstos 1982 m. liepą: „Jungtinės Valstijos ką tik paskelbė tai, ką galima prilyginti ekonominiam karui su Vakarų Europos partneriais.“ Paskatintos savo vyriausybių, Vakarų Europos kompanijos atvirai ignoravo JAV sankcijas. Galiausiai, nepakėlęs spaudimo, 1982-ųjų lapkritį R. Reaganas atšaukė draudimą JAV kompanijoms ir JAV produktus naudojančioms Europos įmonėms bendradarbiauti su SSRS. Dujotiekis buvo baigtas dar po dvejų metų.

Dalį Vakarų Europos motyvų galima suprasti. Tarp jų – ne tik pigios dujos, „santykių atšilimas“ ir pelnas, gautas iš dujotiekio įrangos eksporto į Sovietų Sąjungą, bet ir energetinio stabilumo siekis. Aštuntojo dešimtmečio energetinė krizė (kai iš pradžių dėl konflikto su Saudo Arabija, vėliau – dėl Irano revoliucijos drastiškai pakilo naftos kainos) lėmė nepasitikėjimą Viduriniaisiais Rytais kaip energijos šaltiniu. Tačiau sunku suprasti, kodėl Rusija buvo pasirinkta kaip stabili alternatyva. Kaip tik tuo metu, kai buvo statomas dujotiekis, 1981-aisiais Lenkijos komunistai šalyje įvedė karo padėtį ir ėmė aktyviai suiminėti „Solidarumo“ atstovus, kilo nauja įtampa tarp Vakarų partnerių ir Sovietų Sąjungos. Tiesą sakant, šis SSRS satelito veiksmas kaip tik ir buvo vienas iš veiksnių, paskatinusių Reaganą įvesti sankcijas, susijusias su būsimu dujotiekiu. Bet nestabilumo ar net galimo karo perspektyva neatbaidė Vakarų Europos nuo bendradarbiavimo su SSRS.

Dujų išgavimo vieta Sibire, Urengojuje. EPA nuotrauka

Beje, dujotiekis nebuvo vienintelis didelis pokarinis energetikos projektas, kurio atžvilgiu JAV ir sąjungininkai Europoje nesutarė. Dar šeštajame dešimtmetyje dėl Vakarų Europos spaudimo iš Vakarų bloko Sovietų Sąjungai taikomo eksporto embargo sąrašo buvo pašalinti plieniniai vamzdžiai, naudojami naftos industrijoje. Kadangi SSRS pati užtektinai tokių vamzdžių pasigaminti negebėjo, pasinaudojusi atsivėrusia galimybe, ji pradėjo pirkti naftai eksportuoti reikalingas medžiagas iš Vakarų – daugiausia Vakarų Vokietijos, Italijos ir Japonijos. JAV, pamačiusi strategines grėsmes, 1962 m. nusprendė vėl įvesti embargą. Tačiau Vakarų Vokietija, nors iš dalies pakluso, jau iki embargo buvo pardavusi SSRS 700 000 tonų vamzdyno, o Britanija atsisakė prisidėti prie NATO partnerių vykdomo embargo.

1964 m., menkai vėluodama, Sovietų Sąjunga užbaigė vamzdyną, gabenantį naftą iš šalies gilumos į Rytų Europą. Šiuo projektu ne tik buvo atvertas kelias aprūpinti Raudonąją armiją Rytų Europoje, bet ir žengtas milžiniškas žingsnis siekiant eksportuoti didelius kiekius naftos į Vakarų Europą. Žinoma, šioje septintojo dešimtmečio istorijoje yra daugybė niuansų, įskaitant ir pačios JAV 1963 m. liberalizuotą prekybos su SSRS embargą. Tačiau, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, matyti, kad JAV ar bent jau svarbiausios jos institucijos ne vieną dešimtmetį buvo nelyginant Kasandra, bandanti pranešti apie energetinio susisaistymo su Sovietų Sąjunga grėsmę.

Turbūt neverta nė sakyti, kiek daug Europai teko ir tenka mokėti už energetinį Trojos arklį. Nuo 2009 m. rimtos dujų krizės, kai „Gazpromas“ nusprendė nutraukti dujų tiekimą į (bei per) Ukrainą, iki Rusijos karinės sistemos finansavimo ir grasinimo įrankio šio karo metu – visa tai yra geopolitinio trumparegiškumo pavyzdžiai, žinoma, geriausiai matomi mums post factum. Kaip žinoma, XX a. pavyzdžiu sekta ir XXI a. Nors dėl „Nord Stream“ JAV kritikavo Vokietiją veikiau neoficialiai ir tąkart aiškiai išreiškė nuogąstavimus bei perspėjimus, o „Nord Stream 2“ atveju Amerika vėl tapo varomąja sankcijų jėga.

Šioje kasandriško JAV praeities vaidmens šviesoje naujai galime matyti ir Jungtinių Valstijų (bei Didžiosios Britanijos) žvalgybos vaidmenį iki šių metų vasario 24-osios. Žinoma, Baltijos ir kitos mūsų regiono šalys seniai kalbėjo apie Rusijos grėsmę. Tačiau tai buvo mokymasis iš patirties. O Kasandra išties mato ateitį. Lygiai taip, kaip matė Amerika, tik ne Apolono įkvėpta, bet savo žvalgybos informuota.

Rusijos puolimas 2022 m. pradžioje veikiausiai įeis į istoriją kaip labiausiai viešojoje erdvėje demaskuotas ir nuspėtas puolimas moderniuose karuose. Likus daugiau nei mėnesiui iki invazijos buvo pranešama apie bet kurią akimirką prasidėsiančią invaziją. O Lietuva, remdamasi strateginių partnerių informacija, itin tiksliai prognozavo įvykių eigą vasario pradžioje. Deja, bent kiek žinome iš viešos retorikos, net pačios Ukrainos šie pranešimai nebuvo priimti kaip išties realistiški (žinoma, nereikėtų atmesti pozicijos, kad tai tebuvo strateginė viešoji Ukrainos komunikacija). Kaži ar dabar verta ieškoti kaltųjų ar nepasitikėti savo sąjungininkais Europoje. Tačiau verta žinoti, kas mūsuose yra tikroji Kasandra, ir atidžiau jos klausytis.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.