2021 05 19

Saulena Žiugždaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Dūmai virš Šventosios Žemės

EPA nuotrauka

„Per visus metus, praleistus Šventojoje Žemėje, nesu matęs tokio smurto proveržio“, – tokius lotynų apeigų katalikų patriarcho Pierbattista Pizzaballa žodžius cituoja Italijos vyskupų konferencijos dienraštis „Avvenire“.

Žmonijos gėdai tenka pripažinti, kad beveik apsipratome su faktu, kad Artimuosiuose Rytuose reguliariai paaštrėja nuolat rusenantis konfliktas. Girdėjau mintį, kad jei šiame regione įsivyrautų taika, reikštų, jog žmonija rado vaistą prigimtiniam tarpusavio priešiškumui įveikti.

Protestai Pietų Korėjoje. EPA nuotrauka

Nepaisant senų ir toli nusidriekusių nesutarimo šaknų, šiandien stebėtojams krenta į akis nauji konflikto bruožai: svarbiausias jų – milžiniškas eskalavimas. Susidūrimai ir agresija liejasi visoje šalyje. „Matėme vaizdus sužeistų miestų, apie kuriuos dieną prieš tai galėjome kalbėti kaip apie taikaus arabų musulmonų ir žydų izraeliečių sugyvenimo erdves“, – teigė Pizzaballa.

Viena iš šio smurto priežasčių yra „niekinimo politika“, vykdoma metai iš metų ir stiprinanti žmonių frustraciją bei pyktį. „Tokia politika, – pasak patriarcho, – visada yra rasizmo duktė.“

Žinoma, ir kaipgi be religijos, puikiai tinkančios mobilizuoti ir supriešinti. Izraelio parlamente aktyvi dešinės pakraipos religinė partija, nuolat viešumoje užpila benzino ant ugnies. Palestinos musulmonų grupuotė „Hamas“, siekianti įgyti vis daugiau svorio tarp palestiniečių, savo interesams išnaudoja didžiąją Jeruzalės mečetę al-Aqsa. „Kai religija susiteršia politika, viskas labai komplikuojasi ir užsitęsia“, – sako Pizzaballa.

„Savo kailiu patyriau visą antrąją intifadą Betliejuje – visas pasaulis matė, kokia ji buvo sunki, tačiau ji visiškai nublanksta prieš tai, ką išgyvename dabar“, – Vatican News sako ir kunigas Ibrahimas Faltas, Šventosios Žemės kustodo padėjėjas. Konfliktas palietė ne vien Betliejų, Gazą ar Ramalą, – „visoje Šventojoje Žemėje nėra ramaus miesto, visur pasitaiko susirėmimų, aklo smurto“. Kunigas kalba apie pyktį, virstantį lig šiol nematyta agresija. „Nėra lengva suvokti, kas iš tiesų čia vyksta. Išsprogo aklas smurtas, civilinis karas: deginami automobiliai, pelenais paleidžiami namai, sinagogos, kulto vietos, svaidomasi akmenimis į bet kokias pravažiuojančias transporto priemones.“ Kunigas priskaičiuoja apie 200 karo židinių.

Mažutė Gazos katalikų bendruomenę sudaro vos 133 nariai. Iš viso Gazoje gyvena apie 1100 įvairių denominacijų krikščionių tarp maždaug 2 milijonų palestiniečių musulmonų. Didžioji dauguma katalikiškų mokyklų moksleivių yra musulmonai.

Žmonės čia pripratę prie karo, sako Gazos Šv. Šeimos parapijos kunigas Gabrielis Romanelli. „Stengiamės paremti parapijiečius telefonu drąsinančiomis žinutėmis, prašome išlaikyti ramybę ir artimo meilę, atrasti džiaugsmą, nepaisant kančios.“ Bombardavimams nesiliaujant dieną ir naktį, žmonės priversti likti saugiose vietose. „Sprogdinimai viską paliečia: kvėpavimą, nervus, smurtą. Vyrauja žmonių bejėgiškumo jausmas, kartais jis prasiveržia agresija. Tačiau žmonės čia geri ir kantrūs“, – CNS dalijasi kun. Romanelli. „Karas yra trauma. Jeigu net vienas sprogimas gali amžiams pakeisti gyvenimą, tai pagalvokite, šįryt mes jų išgyvenome dešimtis“, – sako kunigas, primindamas apie niekada nesibaigiančias karo pasekmes.

Visa tai turėtų atsispindėti mūsų maldoje, prašant Šventajai Žemei taikos? Taip, – ir pastangos įtvirtinti teisingumą – juk teisingumas yra tvarios taikos pagrindas.

Indonezijos studentų palaikymas Palestinai. EPA nuotrauka

Kruvinas Šventasis miestas

Kai prisiliečiama prie Jeruzalės, liečiamas atviras nervas. „Išsprendus Jeruzalės klausimą, bus įmanoma išspręsti ir visus kitus, net ir palestiniečių gyvenimo sąlygas“, – įsitikinęs kun. Ibrahimas Faltas. Jei būtų kalbama apie karą tarp Izraelio ir „Hamas“, abi pusės gal ir galėtų susitarti dėl ugnies nutraukimo. Tačiau „kalbama apie abiejose pusėje įsiutusius žmones, kurie mėgina patys įgyvendinti teisingumą ir kur neegzistuoja joks pašnekovas. Tai, kas dabar vyksta, nebuvo nutikę nuo 1948-ųjų, ir aš siekiu būtent tai pranešti pasauliui.“

Žiežirba šįkart tapo įvykiai Jeruzalės Šeicho Jarraho rajone. Izraelio naujakuriai grasino iškeldinti palestiniečius iš Rytų Jeruzalės kaimynystėje esančio Šeicho Jarraho rajono, o Izraelis Ramadano metu įvedė griežtus rinkimų apribojimus.

Palestinos kovotojų grupuotė „Hamas“ pradėjo priešraketines atakas prieš Jeruzalę po susidūrimo Al-Aqsa mečetėje, kai izraeliečiai šventė Jeruzalės dieną, kuri jiems reiškia Jeruzalės susijungimą po 1967 m. karo, o palestiniečiams – Izraelio okupacijos pradžią.

Šią dieną žydų nacionalistų naujakurių grupės surengė maršą musulmoniškame palestiniečių senamiesčio kvartale, kurį saugo Izraelio policija, mojuodami Izraelio vėliavomis. „Kiekvienais metais ši diena – įtempta. Šiemet įtampa mieste negalėjo būti didesnė“, – portale „America“ pasakoja ilgametė Jeruzalės gyventoja ir įvykių liudininkė Stephanie Saldaña.

„Tą rytą Izraelio policija užpuolė Al-Aqsa mečetės junginį – trečią švenčiausią islamo vietą“, kur buvo susirinkę dešimtys tūkstančių maldininkų. „Per susirėmimus buvo sužeista daugiau nei 300 palestiniečių ir daugiau nei dešimt policijos pareigūnų.“

„Hamas“ perspėjo, kad jie pradės šaudyti raketomis iš Gazos, jei Izraelio pajėgos nepasitrauks iš Al-Aqsa mečetės komplekso.

Reaguodamas į raketų išpuolius, Izraelis pradėjo oro antskrydžius, pasiuntė daugiau karių į pasienį ir paskelbė rezervistų mobilizaciją.

Svarbu pažymėti, kad Izraelyje reguliariai rengiamos prieš iškeldinimą nukreiptos žydų aktyvistų demonstracijos, raginančios atšaukti nesąžiningą ir diskriminuojančią teisinę sistemą.

Lotynų patriarchas Pierbattista Pizzaballa. Vatican News nuotrauka

Jeruzalės krikščionių patriarchai ir Bažnyčių vadovai bendru pareiškimu išsakė susirūpinimą dėl įvykių Al Aqsa mečetėje ir Šeiche Jarrahe, nes jie „pažeidžia Jeruzalės žmonių ir Jeruzalės, kaip taikos miesto, šventumą. Veiksmai, kenkiantys maldininkų saugumui ir iškeldinamų palestiniečių orumui, yra nepriimtini“.

Popiežius Pranciškus sekmadienio Vidudienio maldoje klausė: „Kur veda neapykanta ir kerštas? Ar tikrai manome, kad kuriame taiką naikindami kitą?“ Kviesdamas nutraukti smurtą ir apsaugoti civilius gyventojus, jis pabrėžė, jog svarbu išsaugoti ligšiolinę Jeruzalės tapatybę: ji yra šventas žydų, krikščionių ir musulmonų miestas. Šiuo metu Izraelyje gyvena 9,2 milijono gyventojų, iš kurių 75 proc. sudaro žydai, apie 20 procentų – arabai Izraelio piliečiai, tai yra palestiniečiai, turintys Izraelio pilietybę ar pasą, ir tik 5 proc. priskiriami kategorijai „kiti“.

Anapus įvykių

Seniai žinoma pragmatinio gyvenimo taisyklė skelbia, kad vienos problemos išsisprendžia, kai atsiranda už jas didesnių. Ir kartais visai naudinga turėti keletą čia pat po ranka. Artimųjų Rytų apžvalgininkas Bruno Cantamessa išskiria bent tris rimtus neišspręstus mazgus, galimai paskatinusius dabartinio konflikto eskalavimą.

Premjeras Netanyahu nesugebėjo sudaryti vyriausybės, jam gresia teisinis persekiojimas dėl kaltinimų korupcija, jaučia rimtą politinių priešininkų spaudimą. Palestiniečiai savo ruožtu eilinį kartą (per 15 metų) atidėjo nacionalinius rinkimus, o abi grupuotės „Fatah“ ir „Hamas“, panašu, nenori užleisti nei pozicijų, nei teritorijų. Tarptautinėje arenoje grėsmę kelia branduolinis Iranas, su kuriuo JAV ir kai kurios arabų šalys norėtų susitarti, tuo tarpu Izraelio vyriausybė susitarimo galimybę kategoriškai atmeta. Ir kai Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas aštriai kritikuoja Izraelį, Europos Sąjunga stengiasi išlaikyti saugų atstumą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kaip tai liečia mane?

Žinios apie dar vieną karinį konfliktą – jokia naujiena. Naujiena yra tai, kad egzistuoja nors ir ne itin stiprus, tačiau didesnis nei bet kada pasipriešinimas minčiai, jog karas yra priimtinas konflikto sprendimo būdas. Stebėdami lėtą žmonijos moralinę raidą, kiekvienas galėtume savęs paklausti: kurioje pusėje esu? Prisidedu prie problemos gilinimo ar jos sprendimo?

„Laikui bėgant aš pradėjau tikėti meile, kuri įmanoma tik atkreipus dėmesį, – rašo Stephanie Saldaña. – Aš negaliu ko nors mylėti, jei atsisakau juos matyti, ir negaliu matyti, jei laikau juos už savo regėjimo lauko ribų. Evangelijos Jėzus mato visus be išimties.“

Paramos maršas Beirute. EPA nuotrauka

Tad maldoje „galiu visomis išgalėmis išplėsti savo regėjimą“: matyti mirusius Gazos vaikus, jų tėvus, kaimynus. Susidurti su sugriuvusiais pastatais ir mokyklomis. Sužeistaisiais gatvėse.

Galiu pamatyti pasienio miestuose žuvusius izraeliečius, kitus, kurie išgąsčio apimti blaškosi, ieškodami prieglobsčio, motinas, kurios bėga slėptis su savo vaikais. Galiu pabandyti suvokti, kaip šis smurtas traumuos dar vieną kartą.

Galiu praplėsti savo regos lauką iki tų, kurie sėja baimę, ir net iki tų, kurie žudo.

„Mylėti – reiškia nelikti neutraliam. Mylėti reiškia įvardinti neteisybę, – tęsia autorė. – Tačiau mylėti reiškia atsisakyti nužmoginti kitą ir neleisti sau prarasti žmoniškumo. Jei kalbame iš vietos, kuri nėra meilės vieta, tada mes nebeteigiame To, kuriuo siekiame sekti. Rizikuojame įlieti dar daugiau neapykantos, kurios jau apsčiai matėme šiomis dienomis.“