Duona mūsų kasdienė

Romualdas Rakauskas, „Duona“ (1971 m.). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš dienraščio „Draugas“ šeštadieninio priedo „Kultūra“ (2023 m. kovo 4 d., Nr. 9)

Gavėnios laikotarpiu, kai tenka susilaikyti nuo prabangių patiekalų, masinančių akį ir liežuvį, galbūt prasmingiausia galvoti apie duoną – kasdienę, paprastą, skalsią ir nepakeičiamą.

Tąją, kurios užsimanė tortais ir pyragais išpopinta karalaitė, pamačiusi piemenuką, skaniai ją bevalgantį, toji, kurios plutelę iš sušalusių paplavų krapštė alkana tremtinė mergytė, toji, kuri pavirsta akmeniu jos negerbiančiam, netausojančiam ir pikta darančiam. Duona tampa ne tik mūsų kūno gyvastimi, bet ir simboliniu sielos maistu; juk ne veltui sakoma, kad žmogus gyvas ne vien duona, bet ir žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų.

Bet jeigu žmogui šiandien tereikia tik tos duonos, kurią gali lengvai ir be vargo nusipirkti? Išsirinkti patinkamiausią ir ypatingiausią – parduotuvėje, prie ilgų lentynų, kur jos sukrauta kalnai kalneliai? Mielinės ir bemielės, su cukrum ir becukrės, su priedais ir be priedų – žodžiu, kokios tik širdis geidžia?..

Ar mes tebealkstame duonos? Tos – paprastos, neypatingos, bet sočios, skalsinančios. Riekelės, kurią suvalgai visą ir trupinius susižeri į burną, kad nė vienas neprapultų. Kaip toj pasakoj, kurioj mergaitė subraukė nuo stalo trupinėlius į saują ir neleido nė vienam nukristi, o jie visi ėmė ir pavirto auksiniais.

Kvailai skamba. Ir visai nešiuolaikiškai. Niekas juk trupinių dabar nerenka – ištisi kalnai nesuvalgytos duonos išmetami į šiukšlyną. Ir auksu ji nepavirsta. Ir žmonės nuo to sotesni netampa. Ir liūdnos seno žmogaus akys, mačiusios pokario vargą ir skurdą, jau nieko nebesako: skurdas ir badas yra praėjusių laikų šmėklos, tolimos ir keistos.

Argi? Kadaise tokie atrodė besą ir karas, ir maras… Progresyvūs piliečiai griežtai porino, kad XXI amžiuje tokių dalykų nesą ir būti negali: juk šiandien – ne viduramžiai, o XXI amžius, tokie technologijų proveržiai, tokie mokslo laimėjimai, tokie mokyti žmonės, tokie laikai!.. Bet jeigu geriau išmanytume istoriją, o ypač – viduramžius, gal kitaip kalbėtume. Nes viduramžiai, šiaip ar taip, pasižymėjo didele filosofine kultūra, mąstymo paradigmomis, giliu būties išgyvenimu – ko gerokai trūksta šiuolaikiniam žmogui, neretai tikinčiam prietarais, niekuo nesiskiriančiais nuo viduramžių valstiečių prietarų.

Taigi nemanykime, kad tik dėl technologijų pažangos ir dėl to, kad mes labai piktinamės viduramžių tamsumu, mus gali aplenkti šitie „viduramžiški“ dalykai: karas, maras ir badas. Skamba baisokai, bet nusigąsti per daug nereikėtų: viskas Dievo valioje, ne žmogaus, nors ir kaip pastarasis to norėtų. Žmogaus valią dažnai lemia puikybė, o Dievo valia – išmintinga. Gal ir badas, jeigu ištiks, bus visai ne toks, kokį piešia mūsų nelabai laki vaizduotė – pritrūksime ne maisto kūnui, o tos Duonos, kuri reikalinga mūsų sielai. Nors toks badas galbūt dar baisesnis.

Gavėnios laikas byloja ne apie badą – apie Duonos, reikalingos ne tik kūnui, bet ir sielai, būtinumą. Apie laimę jausti alkį persisotinusiųjų apsupty. Apie džiaugsmą, žinant, kad kažkada šis alkis išsiskleis spindinčiu dvasios žiedu, kuris nebenuvys niekados.

Kadangi jau perskaitėte šį tekstą, primename: jį parašėme ir galėjome publikuoti tik Jūsų dėka. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, mūsų skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Šiuo metu intensyviai dirbame, kad galėtumėte pamėgtų autorių tekstus skaityti dar patogiau. Padėkite mums tai padaryti, skirdami kad ir nedidelę sumą „Bernardinai.lt“. Iš anksto dėkojame už paramą!