Duonos padauginimas vidiniam praregėjimui

Kai Jėzus, nuvykęs anapus Galilėjos ežero ir pamatęs, kokia daugybė pas Jį atėjusi, paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“, iš anksto žinojo atsakymą, nes buvo neįmanoma už du šimtus denarų (Romos denaras – darbininko dienos uždarbis) įsigyti daugybę duonos kepalų, kad kiekvienas iš didelės minios gautų bent po gabalėlį.

Stebuklingai padaugindamas duoną Mokytojas viršijo dėsningai gamtoje veikiančias jėgas, šiuo poelgiu norėdamas racionaliam bei logiškam žmonių mąstymui suteikti naujus dieviškos malonės suvokimo sparnus. Kai jie svarstys: Iš kur Jam tai?, palaipsniui pradės suprasti, kad jų tikroji paskirtis –plušėti ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui, kurį duoda Žmogaus Sūnus.

Netenka stebėtis, kad anuomet izraelitai perdėm savanaudiškai norėjo „pasisavinti“ Jėzų, nes Dievo duonos gardumas bei pasisotinimo malonumas nustelbė jų širdyse pasėtus Gerosios Naujienos grūdus ir juose pabudo juslinis žmogus, kuris nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis žinojo, kad Jo padauginta duona, užuot miniai atvėrusi tikrosios Jo pasiuntinybės žemėje priežastį bei jos mintis pakreipusi į jau besiskleidžiančią per Jo asmenį Dievo Karalystės šviesą, taps tam tikra prasme bergždžia pastanga, nes žydai ketins pasigriebti Jį ir paskelbti karaliumi – jų nepasotinamų užgaidų bei „urzgiančių“ pilvų (žr. Fil 3, 19) sotintoju.

Tačiau Jėzus ne veltui pirmiausia skelbė Evangeliją, jos teisingumą patvirtindamas dieviškais ženklais. Jis iš anksto matė, kad, kai vėliau ant jų nužengs Šventoji Dvasia, Ji ne tik primins Jo mokymo svarbumą, siekiant šventumo, be kurio nėra Ateities po mirties, bet ir atvers jų protus, primindama, kad anuomet įvykęs duonos padauginimas buvo skirtas ne tik Dangaus Tėvo Siųstojo dieviškajai tapatybei patvirtinti, bet paruošti juos keliauti Ten, kur niekada niekam nebereiks vargti dėl kasdienės duonos kąsnio, nes, kas sėjo Kristaus gerumo sėklas žemėje, džiūgaudamas nuiminės derlių Tėvonijoje (žr. Ps 126, 5).

Šį stebuklingą ženklą Jis padarė ne tik dėl jų, bet ir dėl mūsų. Minia valgančiųjų Jo maistą yra nuoroda į Dievo Karalystės veikimą tikinčiųjų širdyse, kai jie, užuot teikę viską nustelbiantį dėmesį valgiui ir gėrimui, kurių vaikosi pagonys, pirmiausia ieško Dievo Karalystės ir Jo teisumo. Šios pastangos atsiperka šimteriopai. Už protu bei atvira širdimi Dievo artumo ieškojimą pridedamos ne tik būtiniausios materialinės vertybės (žr. Mt 6, 33), bet jie esti apdovanojami teisumu, ramybe ir neblėstančiu džiaugsmu Šventojoje Dvasioje (Rom 14, 17).

Šių malonių viršūnė – Eucharistinis Jėzus, save per šv. Mišias dovanojantis tiems, kurie Jį valgo, kad su Juo galėtų gyventi per amžius (Jn 6, 51). Tai – tiesiausias kelias į Dievo vaikų garbės laisvę, nes ne tik save maldingai saugome nuo nuodėmių klastos, bet tarnaujame Viešpačiui bei artimui, nes ir Kristaus maistas buvo vykdyti valią To, kuris Jį siuntė į žemę (Jn 4, 34).

Nors gyvename ne tam, kad valgytume, bet, kai su dėkingumu Kūrėjui, ragaujame Jo dovanas, stiprinančias mūsų fizines jėgas, galime prisiminti, kad ir skonio receptorius sukūrė Jis, kuris mums teikia maisto ir širdies džiaugsmo. Ne veltui žinomas teologas K. S. Luisas (C. S. Lewis) sako: „Krikščionio pareiga – būti tiek laimingu, kiek tik jis gali.“

Kai mokomės dėkoti Dievui ne tik už gardžią duonos riekę, bet ir už viską (beje, ir nemalonius dalykus, kuriuos neišvengiamai Jis leidžia patirti kaip išbandymus didesniam mūsų būsimajam pagerbimui), tada savaip prisidedame prie ant Kryžiaus Jo ištarto žodžio „trokštu“ galutinio išsipildymo… Tada daugybė Jo krauju išgelbėtųjų bus pakviesti valgyti nuo gyvybės medžio, esančio Dievo rojuje, nes, gyvendami žemėje, ne bergždžiai stiprino kūnus maistu, o sielas maitino gyvybės duona, atveriančią vartus į Gyvenimą.