Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Dvarelis alyvmedžių sode

Ponas Salvadoras Muñozas Cerezo. Laimos Druknerytės / Virgenextra.lt nuotrauka

Ponas Salvadoras Muñozas Cerezo kviečia sėstis į seną odinį krėslą aukštame ir erdviame kambaryje, ant kurio sienų sukabinti seni medžiokliniai šautuvai, medžioklės trofėjai, senoviniai laikrodžiai, interjero detalės, gausybė paveikslų ir nuotraukų.

Salvadoras su savo žmona Carmen Lopez-Viejo Pérez mus pasikvietė į savo dvarą Jardines de El Cortijuelo. Kol moterys virtuvėje dalijasi ajoblanco sriubos gamybos paslaptimis, dvaro šeimininkas pradeda pasakoti: „Daugiau nei prieš du šimtus metų…“ Jau pati pradžia sako, kad pokalbis bus ne apie ateities planus ir vizijas.

Prieš tiek metų prasidėjo ne tik pono Salvadoro ūkio, bet ir moderniosios Ispanijos istorija. Tai, kas šiose žemėse vyko finikiečių, romėnų, vizigotų, maurų ar rekonkistos laikais, domina tik istorijos mėgėjus, tyrinėtojus ir smalsius turistus. Andalūzai, pasakodami savo šeimos ar giminės istoriją, gali užsiminti, kad jų žemėse kažkada buvo atkasti vienų ar kitų praeities civilizacijų griuvėsiai. Bet jų pačių gyvenimą labiau paveikė ne atkasti artefaktai, o prieš du šimtmečius prasidėję procesai, nuo kurių prasidėjo Ispanijos ūkio progresas.

XVII a. pabaigoje, praūžus epidemijoms, suirutėms ir svetimšalių okupacijoms, Ispanija buvo visiškai nuniokota. Netekusi pagrindinių kolonijų ir įtakos, kadaise klestėjusi karalystė tapo nuskurdusiu Europos užkampiu. Tuometiniai grafai, kunigaikščiai, viskontai, baronai, idalgai ir kiti mažiau ar daugiau tituluoti ponai valdė milžiniškus žemės plotus, gyveno pilyse ir rūmuose, tačiau dauguma jų taip nuskurdo, kad neturėjo pinigų ne tik sumokėti mokesčius į karalystės iždą, bet ir atsiskaityti su tarnais už kasdienį jų darbą.

Žemė šalyje imta nuomoti tiems, kas ją moka dirbti, tačiau iš jos gaunamos pajamos buvo labai menkos. Šaliai atstatyti reikėjo ne tik milžiniškų pinigų sumų – jų reikėjo greitai. Todėl iš nemokių aristokratų ir kitų žemvaldžių, dar vadintų „negyvomis rankomis“, žemės buvo nusavintos ir parduotos tiems, kas turėjo pinigų, mokėjo, norėjo ir galėjo tą žemę dirbti. Taip Ispanijoje ėmė rastis įvairaus dydžio privatūs ūkiai, pradėjo formuotis kaimo buržuazija ir vidurinė klasė. O jų valdomose žemėse ėmė dygti dvarai – los cortijos.

Ponas Salvadoras Muñozas Cerezo su žmona Carmen Lopez-Viejo Pérez. Laimos Druknerytės / Virgenextra.lt nuotrauka
Laimos Druknerytės / Virgenextra.lt nuotrauka
Laimos Druknerytės / Virgenextra.lt nuotrauka
Laimos Druknerytės / Virgenextra.lt nuotrauka
Ponas Salvadoras Muñozas Cerezo. Laimos Druknerytės / Virgenextra.lt nuotrauka

Ispanų kalbos žodynas žodį el cortijo apibūdina taip: „Tai senovinio tipo ūkis, kurį gali sudaryti gyvenamieji ir ūkiniai pastatai, arklidės, fermos, malūnai, vyno ir aliejaus gamyklos, dirbama žemė, ganyklos, sodai, vynuogynai ar alyvmedynai. Toks ūkio tipas charakteringas Andalūzijai ir Estremadūrai.“ Ir nors garsusis Bernardo Bertolucci filmas „1900“ (Novecento) istorijos siužetas buvo plėtojamas Italijos ūkyje, jo veiksmas vyko ūkyje, panašiame į ispaniškąjį el cortijo. Su šia analogija sutiko ir mano istorijos pasakotojas – ponas Salvadoras.

Šis el cortijo yra ne vienintelis Salvadoro ir Carmen Lopez-Viejo Pérez šeimos ūkis. Apylinkėse jiems priklauso dar keli panašaus dydžio ūkiniai kompleksai, tačiau tik į šį jie atvyksta iš miesto padirbėti ar praleisti laiką su vaikais, giminėmis ir draugais. Kituose jie saugo žemės ūkio techniką ir ūkio padargus, skirtus prižiūrėti jų alyvuogynus, ten pat sandėliuoja produkciją ir tvarko derlių.

Saulei leidžiantis visi kartu išeiname pasivaikščioti po dvarelio teritoriją. Jau daugiau nei dvidešimt metų Salvadoras ir Carmen el Cortijillo (taip malonybiškai dvarą vadina šeimininkai) nuomoja vestuvėms ir šeimų šventėms. Kadaise buvusios ūkinės patalpos paverstos gana jaukiomis erdvėmis. Dvaras turi net nuosavą koplyčią. Vasaros metu čia labai karšta, tad dieną šventės vyksta erdvioje, modernioje, kondicionuojamoje pokylių salėje.

Vakare šventės persikelia į erdvų dvarelio kiemą, apsuptą palmių, alyvmedžių ir figmedžių. Švenčių maitinimu ir dekoru paprastai rūpinasi švenčių organizatoriai ar patys svečiai. Dvare nėra numatytų nakvynės vietų, tad šventei pasibaigus jos dalyviai bemat išsiskirsto.

Salvadoro ir Carmen mums pasakoja, kad jų dvarelyje populiariausios vidutinio dydžio vestuvės ar šventės, į kurias susirenka apie 300 svečių: „Esame turėję vestuvių, į kurias atvyko net 600 svečių! Vienos jų buvo mūsų dukros vestuvės.“

Tokių dvarelių Andalūzijoje yra tikrai daug, tačiau ne visi jie laikomi sėkminga investicija. Įsikūrę atokiau nuo gyvenviečių jie ne taip lengvai randami, jų išlaikymas kainuoja nemažus pinigus, tad savininkams reikia gerai pasukti galvą ar prasimanyti papildomą veiklą, kad galėtų išlaikyti tokį ūkį.

Saulei nusileidus prisėdame pasišnekučiuoti dvarelio terasoje po senais vynuogių medžiais. Nuslūgus karščiui vėl pasigirsta paukščių balsai, virš galvų sparnais sušlamsi apuokas, o dvarelio sienomis ima bėgioti driežiukai. Kai Salvadoro paklausiu, ką veiks rytoj, jis prasitaria, kad ryt anksti ryte į dvarelį suvažiuos draugai. Sočiai papusryčiavę visi kartu jie alyvmedyne medžios triušius. Dabar triušių medžioklės sezonas. Šalia sėdintis šuo vardu Piñón krusteli ausimis.

Laimos Druknerytės / Virgenextra.lt nuotrauka
Ponas Salvadoras Muñozas Cerezo su žmona Carmen Lopez-Viejo Pérez. Laimos Druknerytės / Virgenextra.lt nuotrauka
Ponas Salvadoras Muñozas Cerezo su žmona Carmen Lopez-Viejo Pérez. Laimos Druknerytės / Virgenextra.lt nuotrauka
Laimos Druknerytės / Virgenextra.lt nuotrauka
Laimos Druknerytės / Virgenextra.lt nuotrauka
Laimos Druknerytės / Virgenextra.lt nuotrauka
Laimos Druknerytės / Virgenextra.lt nuotrauka
Laimos Druknerytės / Virgenextra.lt nuotrauka
Laimos Druknerytės / Virgenextra.lt nuotrauka
Ponas Salvadoras Muñozas Cerezo su žmona Carmen Lopez-Viejo Pérez. Laimos Druknerytės / Virgenextra.lt nuotrauka
Laimos Druknerytės / Virgenextra.lt nuotrauka
Laimos Druknerytės / Virgenextra.lt nuotrauka
Laimos Druknerytės / Virgenextra.lt nuotrauka
Laimos Druknerytės / Virgenextra.lt nuotrauka
Laimos Druknerytės / Virgenextra.lt nuotrauka
Laimos Druknerytės / Virgenextra.lt nuotrauka
Laimos Druknerytės / Virgenextra.lt nuotrauka
Laimos Druknerytės / Virgenextra.lt nuotrauka
Laimos Druknerytės / Virgenextra.lt nuotrauka
Laimos Druknerytės / Virgenextra.lt nuotrauka
Laimos Druknerytės / Virgenextra.lt nuotrauka
Laimos Druknerytės / Virgenextra.lt nuotrauka
Laimos Druknerytės / Virgenextra.lt nuotrauka
Laimos Druknerytės / Virgenextra.lt nuotrauka
Laimos Druknerytės / Virgenextra.lt nuotrauka
Laimos Druknerytės / Virgenextra.lt nuotrauka
Laimos Druknerytės / Virgenextra.lt nuotrauka
Laimos Druknerytės / Virgenextra.lt nuotrauka
Laimos Druknerytės / Virgenextra.lt nuotrauka
Laimos Druknerytės / Virgenextra.lt nuotrauka

Laima Druknerytė – fotografė, keliautoja. Ispanijos pietuose esanti Andalūzija yra jos antrieji namai. Šis Pietų Ispanijos regionas garsus įspūdingais gamtos vaizdais, unikalia miestų ir miestelių architektūra, alyvuogių giraitėmis, kaitria saule, mėlynu dangumi, gardžiu maistu, puikiu alyvuogių aliejumi ir šiltais bei draugiškais žmonėmis. Jie L. Druknerytei padeda pažinti šio regiono kultūrą, virtuvę, tradicijas ir papročius. Puslapyje Virgenextra.lt fotografė pasakoja apie atrastą Andalūziją ir apie šio krašto ypač tyrą alyvuogių aliejų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien