Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

29 min.

Dvarų dėlionė. Asmeniniai apartamentai – ten, kur geriausiai matyti ponios ir pono skirtumai

Markučių dvaro medinė gyvenamoji vila – Literatūrinis Aleksandro Puškino muziejus. Panoramas.lt nuotrauka

Lietuvos dailės istorikų draugija sukūrė videopasakojimų ciklą „Dvarų dėlionė“, žiūrovams atskleidžiantį daug įdomių ir intriguojančių detalių apie Lietuvos dvarus ir jų kasdienybę.

Šiuose videopasakojimuose skirtingus Lietuvos dvarų funkcionavimo aspektus pristato savo srities profesionalai, žinomi Lietuvos menotyrininkai ir architektūros istorikai. Projekto „Dvarų dėlionė“ komanda aplankė net 14 Lietuvos dvarų, tokių kaip Baisogalos, Biržuvėnų, Rokiškio, Raudondvario, Paežerių ar Liubavo ansambliai.

Žiūrovams pasakojama apie dvarų oranžerijas, parkus, reprezentacinius kiemus, paradinius ir asmeninius rūmų apartamentus, taip pat paaiškinama, kas vykdavo didžiuliame dvaro ūkyje, kur gyveno ir dirbo tarnai, taip pat kokias meno vertybes rinko ir kaip jas eksponuodavo dvarų savininkai.

Pokiliai, oficialūs priėmimai ar literatūriniai vakarai buvo neatskiriama daugelio dvarų kasdienybės dalis, reikalavusi tinkamų erdvių ir pasirengimo. Vis dėlto pobūviams pasibaigus ir svečiams išsiskirsčius atsiverdavo kitos – asmeninių apartamentų – durys. Tai buduaras arba kabinetas, miegamasis, vaikų kambariai, taip pat asmeninei higienai skirtos erdvės. Tradiciškai kilmingųjų namuose būdavo du privatūs apartamentai – pono ir ponios. Ir nors čia paradiškumo būta mažiau nei reprezentaciniame rūmų trakte, jų įrengimą, dekorą taip pat diktuodavo tam tikri bendrieji epochos dėsniai, konkrečiai lyčiai būdingi ritualai bei visuomenės keliami uždaviniai. Apie šias intymias dvaro erdves pasakoja menotyrininkė, istorinių veidrodžių specialistė dr. INDRĖ UŽUOTAITĖ.

Privačių interjerų istorija sudėtingai tiriama, nes sunku rasti išlikusių vizualinių šaltinių. Tiksliausiai dokumentuojantis iš jų – fotografija – atsirado tik XIX a. antrojoje pusėje, ir tenka pripažinti, kad pagrindiniu fotografijos objektu architektūros atžvilgiu tapo fasadai, o kalbant apie interjerą – reprezentatyviausios, gražiausios dvarų patalpos: salonai, šokių salės, valgomieji. Miegamieji ir buduarai, kabinetai susilaukdavo daug mažiau dėmesio. Turime tik išskirtinius atvejus, kai galime pasidžiaugti nuotraukomis iš autentiškų interjerų. Be abejo, ir pačių išlikusių interjerų turime labai mažai, tačiau džiugia išimtimi tapo istoriniame rūmų priemiestyje įkurto Markučių dvaro medinė gyvenamoji vila, kurioje vis dar galime jausti XIX a. nuotaikas ir matyti XX a. pirmosios pusės interjerą. 

Baroko ir klasicizmo laikais moters kabinetas arba buduaras būdavo įrengiamas už miegamojo. Tai buvo labai nedidelė, intymi patalpa, tarnavusi privačioms ponios veikloms, tokioms kaip laiškų rašymas ar skaitymas. XIX a. situacija kiek pasikeičia: kabinetas peršoka miegamąjį ir jau yra įrengiamas priešais jį kaip prieškambaris. Sulig tuo kinta ir jo išvaizda bei funkcijos – jis tampa paradiškesnis, ir dabar jau gali tarnauti kaip nedidelis salonėlis ar priimamasis. Kita vertus, jis neprarado ir ankstesnių savo funkcijų. 

Be kabineto neapsieita ir vyriškoje namų dalyje. Iki XIX a. savo funkcijomis, vieta dvare ir dydžiu jis nesiskyrė nuo buvusio moteriškojo. Vėlesniais laikais ši patalpa jau darėsi didesnė, neretai naudota kaip biblioteka, kartais, ypač smulkesniuose dvareliuose, atliko ir kanceliarijos funkciją. Jos interjeras buvo visiškai kitoks nei moteriško buduaro: čia dominavo masyvūs tamsaus medžio baldai, tokie kaip stalas, sunkūs krėslai ir knygų spintos. Kai kur stovėdavo ir viengulė lova, mat kartu vyro kabinetas galėjo būti ir jo miegamasis. Visa tai puikiai iliustruoja Markučių dvaro erdvės.

Čia pono kabinete yra svarbus objektas – jo kampe užfiksuotas XX a. pirmojoje pusėje stovėjęs didžiulis „Psiche“ tipo veidrodis. Tai lengva anomalija žiūrint iš veidrodžio istorijos, nes „Psiche“ veidrodis tradiciškai priskiriamas tualetinėms ir miegui skirtoms patalpoms. Šis veidrodis yra senesnis nei pats Markučių dvaras, nes yra atkeliavęs kaip šeimos palikimas iš Aleksandro Puškino žmonos Natalijos namų, todėl naujoji šeima turėjo gana kukliame vilos interjere rasti vietą šiam dideliam ir sunkiam baldui. Šio veidrodžio konstrukcija įspūdinga – jis leidžia pasižiūrėti į asmens nugarą ir tarsi atitinka tarno funkciją: žmogus gali įdėmiau ir aiškiau pamatyti, kaip atrodo jo nugara. Todėl poetiškai galima pasakyti, kad šie veidrodžiai praplėtė žmogaus kūno geografiją.

Iš kabineto buvo patenkama į pačią intymiausią bajoro ar didiko namų patalpą – miegamąjį. Lygiai kaip ir kabineto atveju, vyriškasis ir moteriškasis poilsio kambariai skyrėsi. Ponios miegamasis paprastai būdavo didesnis ir puošnesnis, jame tradiciškai stovėdavo dvigulė lova, tad jis daugiau funkcionavo kaip šeimos miegamasis. Vyriškasis būdavo įrengtas kukliau, mažesnis, ir čia dažnai pakakdavo viengulės lovos. Markučių dvaro vyriškas miegamasis turi vieną įspūdingą detalę. Šalia baltų koklių krosnies yra išmūryta taip pat koklinė spinta, kurioje įstatytas metalinis seifas, kur ponas galėjo laikyti savo svarbiausius dokumentus.

Markučių dvaro medinė gyvenamoji vila – Literatūrinis Aleksandro Puškino muziejus. Panoramas.lt nuotrauka
Markučių dvaro medinė gyvenamoji vila – Literatūrinis Aleksandro Puškino muziejus. Panoramas.lt nuotrauka
Markučių dvaro medinė gyvenamoji vila – Literatūrinis Aleksandro Puškino muziejus. Panoramas.lt nuotrauka
Markučių dvaro medinė gyvenamoji vila – Literatūrinis Aleksandro Puškino muziejus. Panoramas.lt nuotrauka
Markučių dvaro medinė gyvenamoji vila – Literatūrinis Aleksandro Puškino muziejus. Wikipedia.org nuotrauka

XIX a. pabaigoje vis dažniau ėmė pasitaikyti bendrų miegamųjų. Būtent tokį savo Užutrakio rūmuose buvo įsirengę grafai Tiškevičiai. Iš šios patalpos atitinkamai buvo patenkama į garderobą ir vonios kambarį. Nereikia pamiršti, kad rūmuose būdavo ir daugiau gyventojų. Tad ką galime pasakyti ir apie vaikų kambarius dvaruose? Markučių dvare toks įkurtas tarp dviejų patalpų – tarp buduaro ir vyro miegamojo, ir galime pastebėti, kad čia nėra išlaikoma tradicinė struktūra, kai prie moters miegamojo būdavo įrengiamas vaikų kambarys. Čia vaikai gyveno mezonine, antrame aukšte, kuriame buvo įrengti du kambariai: vienas skirtas šeimos dviem berniukams, o dailesnis, su balkonu – trims mergaitėms.

Suaugusiųjų miegamieji buvo gana stabilios, nesikeičiančios erdvės, o vaikų kambariai namuose buvo labiausiai kintantys. Priklausomai nuo vaikų amžiaus jų kambariai keliaudavo po skirtingas rūmų erdves, tačiau XIX–XX a. pradžios tradicija sako, kad jie dažniausiai sutinkami toliau nuo reprezentacinių erdvių, t. y. kaip Rokiškio ir Palangos Tiškevičių rūmų dvarų atveju viename iš pirmo aukšto galinių patalpų arba antrame aukšte.

Na ir galiausiai patalpa, be kurios XIX a. pabaigos–XX a. pradžios asmeniniai apartamentai jau neįsivaizduojami. Vonios kambarys. Rokiškio dvaro rūmuose jo vieta yra tiksliai žinoma, nes patalpos funkciją išduoda iki šių dienų išlikusios keraminės plytelės. Tiesa, gali nustebinti grafų vonios dydis, tačiau jis tik parodo, kad tai būta daugiafunkcės erdvės. Joje galėjo tilpti ne tik higienos įrenginiai, bet ir tokie poilsiui skirti baldai kaip kušetės bei įvairios jos atmainos, taip pat staleliai su žvakėmis, o pačių turtingiausių namuose vonios turėjo ir židinius. Šiuo požiūriu Markučių viloje būta nemažai naujovių – joje yra atskiras vonios ir tualeto kambarys, čia stovėjo didelė, metalinė, emaliuota vonia su kojelėmis, ir naujovė ta, kad čia buvo vietoje šildomas vanduo. Jo nebereikėjo kaisti, nešti kibirais ir pildyti vonią. Dar viena naujovė – vietinė kanalizacija. 

Priešingai nei reprezentacinės erdvės, gyvenamieji, privatūs šeimininko apartamentai daugiau atskleisdavo tai, kas jie buvo iš tikrųjų, o ne tai, kuo jie norėjo atrodyti. Kartais skirtumas tarp šiųdviejų sudedamųjų buvo išties nemažas, tad nieko keista, kad praėjusio šimtmečio rašančių ir skaitančių romantikų vaizduotę labiausiai kaitino kaip tik tai, kas vyko buduaruose, o ne šokių salėje. Tačiau miegamųjų, vonių ir kabinetų istorijos buvo ir yra įdomios ne tik jiems. Juk čia kaip niekur kitur matyti skirtumai tarp jo ir jos, tėvų ir vaikų santykiai, taip pat technikos, higienos, kasdienybės, įpročių kaita. Tad verta dar kartą priminti, kad norint teisingai perskaityti dvarą reikia žinoti visus jo elementus.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

„Lietuvos dvarų istorija yra neišsemiamas intriguojančių pasakojimų lobynas. Šis projektas atskleidžia tik dalį jų. Dažnai kalbant apie dvarą žmonės klaidingai įsivaizduoja, kad tai yra tiesiog vienas pastatas, rūmai, tačiau iš tiesų dvaras yra struktūra, kurioje buvo daugybė tarpusavyje susijusių elementų. Tad šiuo projektu norėjome paaiškinti, kaip dvaras veikė, funkcionavo ir kaip atrodė jame gyvenusiųjų kasdienybė“, – sako projekto „Dvarų dėlionė“ vadovė, Lietuvos dvarų kultūros tyrinėtoja ir Kazio Varnelio namų-muziejaus menotyrininkė dr. A. Bimbirytė-Mackevičienė.

Lietuvos dailės istorikų draugijos videopasakojimų ciklą sudaro aštuonios dalys. Prie projekto prisijungė ir savo žiniomis apie Lietuvos dvarų kultūrą dalijosi tokie garsūs specialistai kaip dr. Rūta Janonienė, Indrė Kačinskaitė, dr. Rasa Butvilaitė, dr. Dalė Puodžiukienė, dr. Indrė Užuotaitė ir Marius Daraškevičius. Taip pat savo pasakojimais ciklą papildė Gintaras Karosas ir Zigmas Kalesinskas. Muziką projektui specialiai sukūrė Migloko, o operatoriaus darbą atliko „Burbos filmai“.

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.