Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

23 min.

Dvarų dėlionė. Erdvės menui, visais laikais svarbiam dvaro gyvenimo dalyviui

Paežerių dvaras. Panoramas.lt nuotrauka

Lietuvos dailės istorikų draugija sukūrė videopasakojimų ciklą „Dvarų dėlionė“, žiūrovams atskleidžiantį daug įdomių ir intriguojančių detalių apie Lietuvos dvarus ir jų kasdienybę.

Šiuose videopasakojimuose skirtingus Lietuvos dvarų funkcionavimo aspektus pristato savo srities profesionalai, žinomi Lietuvos menotyrininkai ir architektūros istorikai. Projekto „Dvarų dėlionė“ komanda aplankė net 14 Lietuvos dvarų, tokių kaip Baisogalos, Biržuvėnų, Rokiškio, Raudondvario, Paežerių ar Liubavo ansambliai.

Žiūrovams pasakojama apie dvarų oranžerijas, parkus, reprezentacinius kiemus, paradinius ir asmeninius rūmų apartamentus, taip pat paaiškinama, kas vykdavo didžiuliame dvaro ūkyje, kur gyveno ir dirbo tarnai, taip pat kokias meno vertybes rinko ir kaip jas eksponuodavo dvarų savininkai.

Dažnas dvaras, ypač stambesnis, turėjo savo meno vertybių rinkinį. Lietuvoje, kaip, beje, ir Vakarų Europoje, kolekcionavimo tradicijos pradžia laikoma Renesanso epocha, o pirmuoju ryškiu kolekcininku – Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas. 

Populiarėjant kolekcionavimo veiklai natūraliai radosi ir erdvės, skirtos rinkiniams laikyti. Jau XVI a. didžiosiose rezidencijose buvo galima sutikti dvi tik meno kūriniams skirtas patalpas – kabinetą arba studiją bei galeriją. Apie menui skirtas dvaro erdves pasakoja Kazio Varnelio namų-muziejaus menotyrininkė, Lietuvos dvarų kolekcijų tyrinėtoja dr. AISTĖ BIMBIRYTĖ-MACKEVIČIENĖ.

Iš pradžių galerija buvo architektūrinis darinys, pasažas, kuriuo būdavo patogu iš vienos rūmų dalies pereiti į kitą. XVI a. (Prancūzijoje netgi XV a. pabaigoje) galerijose pradeda atsirasti ekspozicijos, skulptūros, molbertinė, sieninė tapyba. XVI a. pabaigoje–XVII a. pradžioje tokių ekspozicinių, tik menui skirtų galerijų jau matome visoje Europoje, taip pat – ir Lietuvoje. Žinoma, kad mūsų šalyje paveikslams ir skulptūroms, taip pat žemėlapiams skirtą galeriją tikrai turėjo garsieji Radvilos savo pagrindinėje rezidencijoje Nesvyžiuje, taip pat keletas kitų magnatų šeimų. 

Be abejo, tos didžiosios tik paveikslams skirtos galerijos galėjo būti randamos tik pačiuose stambiausiuose dvaruose, priklausančiuose magnatų arba karališkajai giminei. Tuo tarpu kiti aristokratijos atstovai, jautę aistrą meno kūriniams, tenkinosi didžiaisiais reprezentaciniais kambariais, salėmis ir pan.

Kaip buvo eksponuojami gausūs paveikslų rinkiniai tik menui skirtose erdvėse? Iki pat XVIII a. vidurio buvo populiarus vadinamasis dekoratyvinis eksponavimo būdas. Buvo visiškai neatsižvelgiama, kad vienas autorius derėtų su kitu, kad greta atsidurtų vieno regiono darbai. Buvo derinama tik vizualioji paveikslų pusė, ir dažniausiai pagrindiniu juos siejančiu elementu tapdavo rėmai, neretai daromi tokie patys visiškai skirtingiems paveikslams. Būdavo komponuojama tokiu principu: per vidurį matomiausias didelio formato kūrinys, dažniausiai italų drobės, vaizduojančios religinius, biblinius siužetus, o iš šonų dėliojami mažesni paveikslėliai, tačiau jau ne italų mokyklos, o priklausantys Nyderlandų autorių teptukams: peizažai, natiurmortai.

Vietos gausiose kolekcijose tarp paveikslų rėmų praktiškai nebūdavo. Vienas prie kito rėmai glausdavosi taip, kad net nesimatydavo, kokios spalvos yra sienų apmušalai. Taip būdavo nuklojamos ištisos sienos nuo grindų iki lubų. Šis dekoratyvusis eksponavimo būdas buvo populiarus tiek Vakarų Europos dvaruose, tiek Lietuvoje. Tie patys Radvilos Nesvyžiuje arba Palenkės Bialoje kabino paveikslus lygiai tokiu pat būdu.

XVIII a. antrojoje pusėje Europos interjeruose randasi pokyčių. Atitinkamai keičiasi ir meno kūrinių juose išdėstymo būdai. Dekoratyvusis eksponavimas užleidžia vietą vadinamajam enciklopediniam. Sienos, kadaise tirštai nukabinėtos paveikslais, pamažu ima darytis tvarkingos. Paveikslai pradedami kabinti pagal naują meno istorijos suvokimą: chronologine tvarka, kabinant gerai žinomo menininko darbą ir greta – jo mokinių darbus, pagal skirtingus geografinius regionus.

Kitas dalykas, kurio gausių kolekcijų namuose iki tol nebūdavo – tarp paveikslų atsiranda tarpai, ir pradeda matytis tikroji sienų spalva, staiga tampanti labai svarbi. Iki tol erdvėse, kur būdavo eksponuojami gausūs paveikslų rinkiniai, pagrindinė sienų spalva būdavo žalia, pavyzdžiui, žaliu damastu išmuštos sienos. Tačiau įsigalint naujiems dėsniams ir suvokiant, kad žalia spalva tarsi nepakankamai išryškina paveikslus, ypač tuos, kuriuos tapė italai, ji pradedama keisti raudona. 

XIX a. antrojoje pusėje tokios griežtos struktūros darosi nebemadingos. Susiformuoja trečiasis eksponavimo tipas – estetinis, iš esmės sujungiantis pagrindines praėjusių šimtmečių tendencijas. Šiek tiek grįžtama atgal į dekoratyvųjį eksponavimo būdą, ir paveikslai dažniausiai vėl kabinami taip: vienas, dažniausiai itališkas, per vidurį ir keletas mažesnių Nyderlandų darbų aplink. Dar viena naujovė – paveikslui kaip niekad daug paliekama erdvės, jis labai atidžiai derinamas su supančia aplinka: atsižvelgiama į sienų spalvą, į baldų formas ir spalvas.

Nors daugelis dvarų, ypač tų, kurie turėjo gausias paveikslų kolekcijas, ir toliau juos kabino be jokios tvarkos, sugrūsdami vienus šalia kitų, nepalikdami visiškai jokių tarpų, tačiau būdavo ir atvejų, kai ant sienos kabėjo vos vienas, du paveikslai, o likę, kurių taip pat būdavo gausu, buvo saugomi atskiroje patalpoje – paveikslų saugykloje. Beje, būtent tokią paveikslų saugyklą, esančią cokoliniame rūmų aukšte, turėjo ir Rokiškio dvaro rūmai. 

Labai svarbią vietą dvaro rūmuose užėmė portretų galerijos: valdovų, garsių asmenų, ypač giminės narių atvaizdai. Jų būdavo visur – tiek aukštuomenės, magnatų rezidencijose, tiek vidutinės ar net smulkiosios bajorijos dvareliuose. Kur tokie kūriniai buvo eksponuojami? Nieko keista, kad valgomajame, kuris nuo seno atliko keletą funkcijų. Čia buvo ne tik valgoma, puotaujama, bet ir pasirašomos svarbios sutartys, priimami garbingi svečiai. Natūralu, kad čia pat norėdavosi pabrėžti savo seną giminės kilmę, ypač žymesnius, nusipelniusius jos narius. Paprastai surenkant iš skirtingų vietų giminės portretus buvo stengiamasi juos vizualiai apibendrinti, suvienodinti.

Be valgomojo, kita svarbi vieta, kur būdavo eksponuojami artimųjų portretai – biblioteka. Ši tradicija labai ryški jau XVI a. Anglijoje ir Nyderlanduose. Iš senųjų inventorių žinoma, kad biblioteka rūmuose, dvaruose būdavo pagrindinė ekspozicinė erdvė. Ir čia, be portretų, taip pat eksponuoti garsių asmenų biustai, labai dažnai žemėlapiai, grafikos rinkiniai.

Paežerių dvaras. Panoramas.lt nuotrauka
Rokiškio dvaras. Panoramas.lt nuotrauka
Paežerių dvaras. Panoramas.lt nuotrauka
Rokiškio dvaras. Panoramas.lt nuotrauka
Rokiškio dvaras. Panoramas.lt nuotrauka
Paežerių dvaras. Panoramas.lt nuotrauka

Kita šiuo požiūriu itin svarbi vieta – kabinetai. Tai privati, intymi erdvė, skirta tik asmeniniam naudojimui. Ji dažniausiai būdavo įrengiama greta šeimininko ar šeimininkės miegamojo, o kitais atvejais – galerijos gale. Iki XVIII a. šioje mažytėje vos kelių kvadratinių metrų ploto patalpoje galėjo būti įrengiama kunstkamera, meno ir retenybių kambarys, o XVIII a. amžiuje sulig visoje Europoje įsigalinčia prancūziškąja kultūra ėmė plisti vadinamieji prancūziški kabinetai, kurių sienas buvo madinga puošti mažo formato kūriniais. 

Kaip tokioje erdvėje komponuoti paveikslus, pradėta kalbėti anksti. Ši tema gana dažna XVIII a. prancūzų autorių traktatuose apie meną ir architektūrą. Juose aiškiai išsakoma nuostata, kad, be galerijos, būtent kabinetas yra ta vieta, kur kabinti daug meno kūrinių yra estetiškai padoru, tačiau kartu pabrėžiama bendros kompozicijos, interjero visumos svarba. Itin rekomenduotas simetrija grįstas eksponavimas.

Be tarpusavyje derančių formatų, paveikslėlių kompozicijos, kolorito ir nuotaikos, harmoningą vaizdą padėdavo sukurti ir tinkami rėmai. Ilgą laiką būtent olandiški nedidelio formato paveikslai būdavo rėminami juoduose rėmuose, tačiau XVIII a. labai išpopuliarėjo prabangūs auksuoti rėmeliai, tapdavę pagrindiniu interjero akcentu. Tiesa, būtina paminėti, kad kabinetus puošdavo ne tik tapyba – labai dažnai čia galėjai pamatyti ir plonyčiuose raudonuose ar juoduose rėmeliuose įkurdintą grafiką.

Meno kūrinys visais laikais buvo svarbus dvaro gyvenimo dalyvis. Paveikslai, skulptūros ar porcelianas padėdavo palaikyti pokalbį, svečiui suteikdavo svarbios informacijos apie šeimininką, lavindavo žiūrovą, galiausiai tai būdavo paties šeimininko portretas, jo interesų, vertybių, charakterio atspindys. Tai puikiai iliustruoja garsiojo Povilo Ksavero Bžostovskio kabinetas. Be nedidelių portretų ir džiovintų gėlių kompozicijų, jo sienas puošė Paulavos peizažai ir nedideliuose rėmeliuose įkurdintos eilės apie jo paties įkurtą respubliką.

„Lietuvos dvarų istorija yra neišsemiamas intriguojančių pasakojimų lobynas. Šis projektas atskleidžia tik dalį jų. Dažnai kalbant apie dvarą žmonės klaidingai įsivaizduoja, kad tai yra tiesiog vienas pastatas, rūmai, tačiau iš tiesų dvaras yra struktūra, kurioje buvo daugybė tarpusavyje susijusių elementų. Tad šiuo projektu norėjome paaiškinti, kaip dvaras veikė, funkcionavo ir kaip atrodė jame gyvenusiųjų kasdienybė“, – sako projekto „Dvarų dėlionė“ vadovė, Lietuvos dvarų kultūros tyrinėtoja ir Kazio Varnelio namų-muziejaus menotyrininkė dr. A. Bimbirytė-Mackevičienė.

Lietuvos dailės istorikų draugijos videopasakojimų ciklą sudaro aštuonios dalys. Prie projekto prisijungė ir savo žiniomis apie Lietuvos dvarų kultūrą dalijosi tokie garsūs specialistai kaip dr. Rūta Janonienė, Indrė Kačinskaitė, dr. Rasa Butvilaitė, dr. Dalė Puodžiukienė, dr. Indrė Užuotaitė ir Marius Daraškevičius. Taip pat savo pasakojimais ciklą papildė Gintaras Karosas ir Zigmas Kalesinskas. Muziką projektui specialiai sukūrė Migloko, o operatoriaus darbą atliko „Burbos filmai“.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.