Dvarų dėlionė. Oranžerijos – savininkų pasididžiavimo objektas

Šiuose videopasakojimuose skirtingus Lietuvos dvarų funkcionavimo aspektus pristato savo srities profesionalai, žinomi Lietuvos menotyrininkai ir architektūros istorikai. Projekto „Dvarų dėlionė“ komanda aplankė net 14 Lietuvos dvarų, tokių kaip Baisogalos, Biržuvėnų, Rokiškio, Raudondvario, Paežerių ar Liubavo ansambliai.

Žiūrovams pasakojama apie dvarų oranžerijas, parkus, reprezentacinius kiemus, paradinius ir asmeninius rūmų apartamentus, taip pat paaiškinama, kas vykdavo didžiuliame dvaro ūkyje, kur gyveno ir dirbo tarnai, taip pat kokias meno vertybes rinko ir kaip jas eksponuodavo dvarų savininkai.

Būtų sunku šiandien įsivaizduoti Kretingos, Raudondvario, Baisogalos dvarus be jų įspūdingų žiemos sodų ir oranžerijų. Atskiri pastatai ar priestatai – šie dvaro elementai visuomet statyti matomiausioje ansamblio dalyje greta rūmų, oficinų ar reprezentacinių arklidžių. Tai buvo savininkų pasididžiavimo objektas. Jau XVII a. Europoje ėmė sparčiai daugėti egzotiškų augalų. Pasiturintys keliautojai, naujų žemių atradėjai buvo sužavėti tolimų kraštų augmenija ir jos įvairove. Tad natūralu, kad ėmė galvoti, kaip patikusius augalus parsigabenti ir išsaugoti. Tiesa, tokių oranžerijų, kokias esame įpratę matyti šiandien, dar teko gerokai palaukti.

Pirmieji specialiai augalams skirti statiniai buvo labai kuklūs, grubių formų, gana storomis sienomis, nedideliais langais, apšildomi krosnimis, iš kurių dūmtraukiai pūtė tiesiai į patalpų vidų. Žinoma, galiausiai susivokta, kad tai ir yra priežastis, kodėl egzotiški augalai greitai nunyksta, tad XVII a. pabaigoje olandai ėmėsi tokio pobūdžio statinių tobulinimo. Buvo atsisakyta į vidų nukreiptų dūmtraukių ir sukurta hipokaustinė šildymo sistema, ilgainiui prigijusi visoje Europoje.

Iki XVIII a. kilmingų, turtingų šeimų dvaruose itin paplito atvežtiniai citrusiniai augalai – visų pirma citrinmedžiai ir apelsinmedžiai, kuriais žavėtasi tiek dėl spalvos, tiek dėl ypatingų skonio savybių. Šiltuoju metų laiku tokie medeliai paprastai buvo laikomi lauke, o atvėsus orams įnešami į specialiai tam skirtas patalpas, t. y. vadinamąsias oranžerijas. Čia dideli terakotiniai vazonai būdavo išdėliojami ant laiptų, terasomis, kad augalai vienas ant kito nemestų šešėlio ir galėtų gyvuoti toliau.

Visoje Europoje pavyzdinėmis laikytos Versalio oranžerijos, o nepamainomu vadovu XVIII a. pirmojoje pusėje – Jacques’o François Blondelio parašytas traktatas, kuriame buvo pateikti oranžerijų projektai su visa reikalinga itin tam laikui pažangia įranga. Laikui bėgant tokių leidinių daugėjo. Tad XVIII a. pabaigoje oranžeriją jau galėjo įsirengti bet kuris dvarininkas, turėjęs noro ir lėšų itin brangiems, dideliems stiklo lakštams. Per Italiją, Prancūziją, Olandiją ir Vokietiją oranžerijų mada pasiekė ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvarus. Apie tai pasakoja architektūrologė dr. RASA BUTVILAITĖ.

Apskritai oranžerijos ir žiemos sodai tapo šeimų pasididžiavimo objektu, o augalų kolekcijų formavimas – respektabiliu laisvalaikio leidimo būdu. 

„Lietuvos dvarų istorija yra neišsemiamas intriguojančių pasakojimų lobynas. Šis projektas atskleidžia tik dalį jų. Dažnai kalbant apie dvarą žmonės klaidingai įsivaizduoja, kad tai yra tiesiog vienas pastatas, rūmai, tačiau iš tiesų dvaras yra struktūra, kurioje buvo daugybė tarpusavyje susijusių elementų. Tad šiuo projektu norėjome paaiškinti, kaip dvaras veikė, funkcionavo ir kaip atrodė jame gyvenusiųjų kasdienybė“, – sako projekto „Dvarų dėlionė“ vadovė, Lietuvos dvarų kultūros tyrinėtoja ir Kazio Varnelio namų-muziejaus menotyrininkė dr. Aistė Bimbirytė-Mackevičienė.

Lietuvos dailės istorikų draugijos videopasakojimų ciklą sudaro aštuonios dalys. Prie projekto prisijungė ir savo žiniomis apie Lietuvos dvarų kultūrą dalijosi tokie garsūs specialistai kaip dr. Rūta Janonienė, Indrė Kačinskaitė, dr. Rasa Butvilaitė, dr. Dalė Puodžiukienė, dr. Indrė Užuotaitė ir Marius Daraškevičius. Taip pat savo pasakojimais ciklą papildė Gintaras Karosas ir Zigmas Kalesinskas. Muziką projektui specialiai sukūrė Migloko, o operatoriaus darbą atliko „Burbos filmai“.

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.