Dvarų dėlionė. Parkas – tarsi žalias rūbas rezidencijai

Šiuose videopasakojimuose skirtingus Lietuvos dvarų funkcionavimo aspektus pristato savo srities profesionalai, žinomi Lietuvos menotyrininkai ir architektūros istorikai. Projekto „Dvarų dėlionė“ komanda aplankė net 14 Lietuvos dvarų, tokių kaip Baisogalos, Biržuvėnų, Rokiškio, Raudondvario, Paežerių ar Liubavo ansambliai. 

Žiūrovams pasakojama apie dvarų oranžerijas, parkus, reprezentacinius kiemus, paradinius ir asmeninius rūmų apartamentus, taip pat paaiškinama, kas vykdavo didžiuliame dvaro ūkyje, kur gyveno ir dirbo tarnai, taip pat kokias meno vertybes rinko ir kaip jas eksponuodavo dvarų savininkai.

Sodai ir parkai – neatskiriama dvaro komplekso dalis, lygiai kaip ir rūmai atspindintys konkrečias kiekvienos epochos kultūrines nuostatas. Šiam elementui nuo seniausių laikų tenka išskirtinai rekreacinė-meditacinė funkcija. Rašytiniai šaltiniai rodo, kad jau XVI a. viduryje greta Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniuje būta sodo, kuriuo rūpinosi išskirtinai italai sodininkai. XVII a. pradžioje čia apsilankęs pranciškonas Antonijus pastebėjo: tai puikus sodas, suplanuotas ir užlaikomas kaip itališko stiliaus. Tačiau jame dėl šalto klimato nėra apelsinmedžiais apsodintų takelių ir sodo sienų, bet čia auga daug vyšnių, jos vešlios ir jų šakos teikia pavėsį sodo takeliams. Be to, šiame mieste yra daugybė ornamentinių fontanų, kurie gauna vandenį iš aplinkinių kalvų.

Valdovo sodai nebuvo vieninteliai, juos buvo įsirengę ir to meto didikai, tokie kaip Radvilos, Goštautai, deja, šiandien šių renesansinių sodų nelikę nė ženklo.

Ypač sodo menas suklestėjo baroko epochoje. Šio laikotarpio palikimą žymi Sapiegų rūmų parkas Antakalnyje – vienas seniausių parkų Lietuvoje. Apie jį pasakoja menotyrininkė, Sapiegų ansamblio tyrinėtoja dr. RŪTA JANONIENĖ.

XVIII a. pabaigoje parkas ėmė prarasti geometrinį griežtumą, ir kai kuriems medžiams buvo leista augti laisvai, nebekarpant jų. Tai jau naujų tendencijų kraštovaizdžio architektūroje požymis, kai pamažu iš vadinamųjų barokinių prancūziškų ar itališkų parkų pereinama į vadinamuosius angliškus arba peizažinius parkus. Dabar svarbiausias tampa žmogaus santykis su natūralia gamta.

Klasicistiniame parke parterinė priešais rūmus esanti dalis vis dar formuojama geometriškai, ypač pabrėžiant ašinę simetrišką kompoziciją, tačiau už rūmų esantis parkas jau turi visiškai kitokį charakterį: čia vyrauja natūralios formos, žaidžiama šešėliais, spalvomis, ypač mėgstami antikinių motyvų mažosios architektūros objektai bei skulptūros. Laikui bėgant, stiprėjant romantinėms nuotaikoms, tokie parkai taps dar tapybiškesni.

Naujų idėjų sklaidai didelę reikšmę turėjo literatūra. Mūsų kraštuose ypatingą vietą užima 1805 metais išleistas kunigaikštienės Izabelės Čartoriskos veikalas „Įvairios mintys apie sodų kūrimą“. Tai parkų meno vadovėlis, skirtas jau ne elitui, o eiliniam dvarininkui, norinčiam susikurti gražią aplinką. Kitas svarbus veikalas – Juozapo Strumilos „Šiaurės sodai“, taip pat pasirodęs XIX a. pradžioje ir perleistas net aštuonis kartus. Šie veikalai perdavė esminius peizažinio parko principus, akcentavo natūralios vietinės gamtos grožį. Apie XIX a. parkus pasakoja istorinių parkų ekspertė INDRĖ KAČINSKAITĖ.

Parkas – tarsi žalias rūbas rezidencijai, gražiais bokšteliais iškylančiai virš medžių lajų. Ir išties – būtent želdynai apibendrina ir padaro ansamblį vientisą. Tačiau ne tik tai – būdami neatsiejama dvaro dalis, jie talpina savyje ištisas epochas ir su mokančiu teisingai perskaityti noriai dalijasi savo istorijomis apie parką kūrusius, čia žaidusius ar tiesiog užsukusius jaukiam pasivaikščiojimui.

„Lietuvos dvarų istorija yra neišsemiamas intriguojančių pasakojimų lobynas. Šis projektas atskleidžia tik dalį jų. Dažnai kalbant apie dvarą žmonės klaidingai įsivaizduoja, kad tai yra tiesiog vienas pastatas, rūmai, tačiau iš tiesų dvaras yra struktūra, kurioje buvo daugybė tarpusavyje susijusių elementų. Tad šiuo projektu norėjome paaiškinti, kaip dvaras veikė, funkcionavo ir kaip atrodė jame gyvenusiųjų kasdienybė“, – sako projekto „Dvarų dėlionė“ vadovė, Lietuvos dvarų kultūros tyrinėtoja ir Kazio Varnelio namų-muziejaus menotyrininkė dr. Aistė Bimbirytė-Mackevičienė.

Lietuvos dailės istorikų draugijos videopasakojimų ciklą sudaro aštuonios dalys. Prie projekto prisijungė ir savo žiniomis apie Lietuvos dvarų kultūrą dalijosi tokie garsūs specialistai kaip dr. Rūta Janonienė, Indrė Kačinskaitė, dr. Rasa Butvilaitė, dr. Dalė Puodžiukienė, dr. Indrė Užuotaitė ir Marius Daraškevičius. Taip pat savo pasakojimais ciklą papildė Gintaras Karosas ir Zigmas Kalesinskas. Muziką projektui specialiai sukūrė Migloko, o operatoriaus darbą atliko „Burbos filmai“. 

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.