Dvarų dėlionė. Reprezentacinės erdvės ir dvarininkų gyvenimas nuo pusryčių valgymo iki svečių priėmimo

Šiuose videopasakojimuose skirtingus Lietuvos dvarų funkcionavimo aspektus pristato savo srities profesionalai, žinomi Lietuvos menotyrininkai ir architektūros istorikai. Projekto „Dvarų dėlionė“ komanda aplankė net 14 Lietuvos dvarų, tokių kaip Baisogalos, Biržuvėnų, Rokiškio, Raudondvario, Paežerių ar Liubavo ansambliai.

Žiūrovams pasakojama apie dvarų oranžerijas, parkus, reprezentacinius kiemus, paradinius ir asmeninius rūmų apartamentus, taip pat paaiškinama, kas vykdavo didžiuliame dvaro ūkyje, kur gyveno ir dirbo tarnai, taip pat kokias meno vertybes rinko ir kaip jas eksponuodavo dvarų savininkai.

Dvaro sodybos branduolys buvo rūmai. Iki šiol žavimės elegantiškais fasadais, mokomės vertinti meniškais lipdiniais, drožiniais arba sienų tapyba puoštus interjerus ar jų likučius. Vis dėlto svarbiausia yra suprasti, kad architektūra neegzistuoja tik pati sau. Ji neatskiriama nuo žmogaus ir jo kasdienybės ritualų, o pastarųjų dvarininkų gyvenime buvo ypač gausu. Nuo pusryčių valgymo iki svečių priėmimo – visur galiojo tam tikri dėsniai, rašytos ir nerašytos taisyklės, ir bene labiausiai joms būdavo paklūstama oficialių priėmimų ar didesnių susiėjimų metu.

Atitinkamai buvo reglamentuojama ir tam skirtų erdvių vieta rūmuose bei jų dekoro sprendimai. Reprezentacinių patalpų skaičius ir išdėstymas skyrėsi priklausomai nuo epochos ir bajoro turtinės padėties. Didikų rezidencijose jų būdavo netgi daugiau nei gyvenamųjų erdvių, o smulkiųjų bajorų namuose tokią funkciją atliko vienintelė seklyčia, tarnavusi ir kaip salonas, ir kaip šokių salė, valgomasis ar net svečių miegamasis kambarys.

Apie tai, kaip bėgant šimtmečiams keitėsi reprezentacinės rūmų patalpos, pasakoja architektūrologas, menotyros doktorantas ir Panemunės pilies meno direktorius MARIUS DARAŠKEVIČIUS.

XVI a. pabaigoje, XVII a. ir net XVIII a. pradžioje, kalbant apie vėlyvąjį renesansą ir baroko epochos rūmus, jų struktūra buvo gana aiški ir paprasta – patalpų buvo nedaug, jos buvo didelės ir suskirstytos į tris sekcijas. Pagrindinė, centrinė buvo tik įėjus į rūmus – vestibiulis – didelė, vieša, praeinama erdvė. Iš šios patalpos buvo galima patekti į kitas namų zonas. Kokios jos buvo? Pagrindinė reprezentacinių rūmų erdvė buvo didžioji salė, Lietuvoje vadinama stalava, stalavine. Ji atliko įvairią funkciją – tai buvo pagrindinė politinio centro, taip pat puotų, bajorų sueigų vieta. Tokių salių rūmuose galėjo būti viena ar kelios.

Jau nuo XVI a. pabaigos ypač dideliuose rūmuose kunigaikštiško statuso žmonės galėjo įsirengti ir vadinamuosius reprezentacinius apartamentus – be kasdienių dviejų grupių apartamentų, pono ir ponios, galėjo būti papildomi dar vieni, skirti tik reprezentacinėms progoms.

XVIII a. antrojoje pusėje rūmų architektūroje atsiranda ryškių pokyčių. Europoje pamažu įsigali prancūziškasis modelis, kuriam būdingas vadinamasis trijų apartamentų planavimas. Tai apartamentas, skirtas priimti svečius po pietų, taip pat reprezentacinis apartamentas, skirtas oficialiems rytiniams priėmimams, ir galiausiai apartamentas, skirtas asmeniniam poilsiui. Šias iš Vakarų sklindančias naujoves savo dvaruose suskubo diegti ir Lietuvos magnatai, pavyzdžiui, kunigaikščiai Sapiegos Ružanų rūmuose. Neilgai trukus jų pavyzdžiu imta sekti ir smulkesnių dvarininkų rezidencijose.

Kaip naujoji sistema veikė? Įdomu tai, kad visas labirintas nusidriekė iš vieno taško, vestibiulio, pagrindinės patalpos, kurioje prasideda trys maršrutai po rūmų erdves – tiesiai į centrinę salę, kuri XVIII a. tampa jau tik šokių sale, ir už jos pasukus į dešinę ar į kairę pusę vadinamųjų paradinių patalpų link, kurias paprastai sudarė vienas ar keli prieškambariai, paradinis miegamasis ir galbūt kabinetas už jo.

Tipiška XVIII a. rūmų ypatybė yra anfilada. Tai vienoje ašyje esančių ir durimis sujungtų patalpų traktas, kuris prasideda nuo pirmos patalpos ir baigiasi kulminacine. Paežerių dvaras yra puikus tokio planavimo pavyzdys. Čia reprezentatyvi, itin puošnių patalpų eilė sujungia rūmus į vientisą erdvę ir gerai atspindi to meto gyvensenos įpročius. Nesunku įsivaizduoti vakarą, kurio metu po vaišių valgomajame šeimininkai su svečiais patraukia į šokių salę, o pailsę susėda intymesnėje erdvėje, kur yra bendraujama, užkandžiaujama, lošiama kortomis ir pan.

Beje, vienas pagrindinių XVIII–XIX a. reprezentacinį pobūdį turinčių patalpų bruožų yra dvivėrės durys, kurias puošdavo vadinamieji viršduriai, supraportai. Kiekvienas jų pasakodavo tam tikrą istoriją ir nusakydavo konkretaus kambario funkciją. Pavyzdžiui, virš prieškambario durų galėjo būti įkomponuojami žaidžiantys amūrai, virš miegamojo – meilės simboliai, šokių salėje – taip pat atitinkami motyvai. Panašiai galėjo būti dekoruojami ir privatūs apartamentai, kuriuose atsirasdavo taikos ir poilsio simbolių.

Taigi klasicistiniuose dvaruose tradiciškai buvo orientuojamasi į prancūziškąjį pavyzdį. Reprezentacinių patalpų eilė prasidėdavo nuo vestibiulio, tada sekė prieškambaris, salonai ir galiausiai eilę užbaigdavo miegamasis bei garderobai. Romantizmo epochoje nuo tokio modelio pradėta atitolti. Miegamieji buvo iškeliami toliau nuo reprezentacinių patalpų, paradiniame trakte paliekant tik pagrindines tris ar keturias patalpas, skirtas būti drauge su šeima ir svečiais. Tai būtų valgomasis, vienas ar daugiau salonų, neretai biliardo kambarys, taip pat vienas kitas kabinetas. Tokia tradicija XIX a. buvo vyraujanti, ją sutinkame daugelyje to meto dvarų. Tiesa, pasitaikydavo ir bandymų atsigręžti atgal. 

Senąją prancūzišką, versalietišką tradiciją galiausiai ėmė išstumti naujoji, nemaža dalimi atspindėjusi angliškas įtakas. Pirmieji žingsniai šia kryptimi jau buvo matyti Vilniaus universiteto aplinkoje XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais, kai architektūros katedros studentai savo projektuose pradėjo naudotis Anglijos pavyzdžiais. Kokie tai buvo pokyčiai? Bene svarbiausias tas, kad pagrindinės reprezentacinės patalpos, t. y. salonas, valgomasis, biblioteka, biliardo kambarys ir rūkomasis, nuo šiol buvo išdėstomos aplink centrinį holą ir aiškiai atskiriamos nuo kitų, intymių, patalpų, tokių kaip miegamasis, kabinetai, garderobai bei vaikų kambariai. Šios griežtai asmeniškos erdvės jau buvo projektuojamos kitame, antrajame, aukšte arba, jei ir paliekamos pirmajame, tuomet iškeliamos į atskirą rūmų sparną – flygelį. Puikus angliško tipo planavimo pavyzdys yra Rokiškio dvaro rūmai. 

Verta paminėti ir dar vieną XIX–XX a. sankirtai būdingą rūmų planavimo tipą, atsiradusį JAV. Pagrindinis jų bruožas buvo į vieną erdvę sujungti salonas, valgomasis ir biblioteka. Vienintelė skirtis tarp šių funkcinių zonų – didžiulė arka ar įstumiamos durys. Taip šeima galėjo leisti laiką kartu, be sienų, bendraudama ir būdama beveik vienoje erdvėje. Nors ir ne itin populiari, ši naujovė Lietuvos dvarininkams taip pat buvo žinoma. Ją savo didžiuosiuose Berestavicos dvaro rūmuose XX a. pradžioje įgyvendino grafai Kosakovskiai. 

Apskritai tiek angliškos, tiek iš Užatlantės sklindančios tendencijos pamažu griovė ankstesnį griežtą planavimą, darydamos namus atvirus ir modernius. Ir nors greta šių buvo gyvybinga ir versalietiškoji tradicija, jos puoselėtojai taip pat nevengė patobulinimų. Šis stipraus luomo prisirišimo prie tradicijų ir kartu atsargaus bandymo atliepti naujoves bei pasaulines tendencijas darinys būdingas visai Lietuvos dvarų kultūrai, ir būtent tai daro ją tokią savitą.

„Lietuvos dvarų istorija yra neišsemiamas intriguojančių pasakojimų lobynas. Šis projektas atskleidžia tik dalį jų. Dažnai kalbant apie dvarą žmonės klaidingai įsivaizduoja, kad tai yra tiesiog vienas pastatas, rūmai, tačiau iš tiesų dvaras yra struktūra, kurioje buvo daugybė tarpusavyje susijusių elementų. Tad šiuo projektu norėjome paaiškinti, kaip dvaras veikė, funkcionavo ir kaip atrodė jame gyvenusiųjų kasdienybė“, – sako projekto „Dvarų dėlionė“ vadovė, Lietuvos dvarų kultūros tyrinėtoja ir Kazio Varnelio namų-muziejaus menotyrininkė dr. A. Bimbirytė-Mackevičienė.

Lietuvos dailės istorikų draugijos videopasakojimų ciklą sudaro aštuonios dalys. Prie projekto prisijungė ir savo žiniomis apie Lietuvos dvarų kultūrą dalijosi tokie garsūs specialistai kaip dr. Rūta Janonienė, Indrė Kačinskaitė, dr. Rasa Butvilaitė, dr. Dalė Puodžiukienė, dr. Indrė Užuotaitė ir Marius Daraškevičius. Taip pat savo pasakojimais ciklą papildė Gintaras Karosas ir Zigmas Kalesinskas. Muziką projektui specialiai sukūrė Migloko, o operatoriaus darbą atliko „Burbos filmai“.

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.