Dvarų dėlionė. Reprezentacinis dvaro kiemas – savininko ambicijų veidrodis

Šiuose videopasakojimuose skirtingus Lietuvos dvarų funkcionavimo aspektus pristato savo srities profesionalai, žinomi Lietuvos menotyrininkai ir architektūros istorikai. Projekto „Dvarų dėlionė“ komanda aplankė net 14 Lietuvos dvarų, tokių kaip Baisogalos, Biržuvėnų, Rokiškio, Raudondvario, Paežerių ar Liubavo ansambliai.

Žiūrovams pasakojama apie dvarų oranžerijas, parkus, reprezentacinius kiemus, paradinius ir asmeninius rūmų apartamentus, taip pat paaiškinama, kas vykdavo didžiuliame dvaro ūkyje, kur gyveno ir dirbo tarnai, taip pat kokias meno vertybes rinko ir kaip jas eksponuodavo dvarų savininkai.

Dvaro sodybą sudarė daug kiemų, iš kurių pats svarbiausias buvo reprezentacinis kiemas. Čia stovėjo pagrindiniai dvaro pastatai: bajoro, viso dvaro viešpaties, namas, arklidės, arba stainia, svirnas, oficinos, lobynas ir vartai. Šie pastatai visuomet būdavo patys puošniausi ansamblyje, reprezentuodavo savininko turtą ir padėtį visuomenėje. Ansamblių, kuriuose dar ir šiandien galėtume įžvelgti senąją XVII–XVIII amžiaus struktūrą, nėra daug. Vienas jų – Biržuvėnų dvaras. Apie tai videoreportaže pasakoja architektūrologė, medinių dvarų tyrinėtoja dr. DALĖ PUODŽIUKIENĖ.

Naujos XVIII amžiaus vidurio antrosios pusės idėjos reprezentacinio kiemo veidą keitė ne tik Biržuvėnuose – daugelio dvarų ir dvarelių ansambliai buvo pertvarkyti pagal naujuosius klasicistinius principus. Didžiuliai tušti barokiniai kiemai pamažu užleido vietą mažesniems želdynais puoštiems kiemams, o visas kompleksas perkurtas pritaikant ašinę sistemą.

O ką galima pasakyti apie kiekvieną iš reprezentacinio kiemo elementų? Pats svarbiausias, be abejo, buvo rūmai. Tačiau prieš išvysdami juos atvykėliai pirmiausia susidurdavo su į kiemą vedančiais įspūdingais vartais. Senuosiuose XVI–XVII amžiaus ansambliuose vartai buvo atskiras pastatas, inventoriuose neretai figūruojantis kaip vartų namai: ištęsto stačiakampio ar kvadrato plano, dviejų aukštų – jie, kaip ir kiti kiemo elementai, atliko svarbią reprezentacinę funkciją.

Pirmame tokių vartų aukšte būdavo įvažiavimas į kiemą ir ūkinio pobūdžio patalpos, pavyzdžiui, šunidės, kamaros, sandėliai ar kalėjimas, antrame – erdvi menė arba keletas kambarių, kuriuose stovėjo židiniai, koklinės krosnys, o langus puošdavo dailios langinės. Čia galėjo būti apgyvendinami dvaro tarnautojai, muzikantai, svečiai ar net būti įrengiama biblioteka. Šis antras aukštas paprastai turėdavo ir atvirą galeriją. Na o pačiame vartų pastato viršuje išorėje galėjo būti įmontuojamas laikrodis. Vartų stogą neretai papuošdavo nedidelis kupolas. Žinoma, didelius, ištaigingus vartų namus buvo galima išvysti tik stambesnių dvarininkų sodybose. O daugelis kitų tenkindavosi nedideliu bokštą primenančiu statinėliu, kurio pirmame aukšte buvo įvažiavimas, o virš jo – nedidelė patalpa arba tiesiog apžvalgos aikštelė.

Tik pravažiavus tokius vartus prieš akis pagaliau iškildavo dvaro viešpaties – bajoro – rūmas. Barokiniame ansamblyje tiek savo architektūrine raiška, dekoru, tiek dydžiu jis buvo absoliuti dominantė, kurios nedrįsta užgožti jokiais kitais komplekso pastatais.

Klasicistiniuose ansambliuose vizualinis rūmų ryšys su greta buvusiais pastatais jau formuotas kitaip. Svarbiausia dabar tapo atskirų elementų tarpusavio darna ir harmonija. Ėmė rastis rezidencijos architektūrinį charakterį nuosekliai kartojančios arklidės, svirnai ir oficinos. Pastarosios su rūmais turėjo ir labai glaudų funkcinį ryšį.

Nereikėtų pamiršti ir kito labai svarbaus reprezentacinio kiemo elemento – lobyno, arba pavaliušo, paprastai statyto greta pagrindinio svirno. Na ir, žinoma, arklidžių. Esančios reprezentaciniame kieme buvo skirtos ne darbiniams arkliams, bet žirgams. Paprastai tokios paradinės arklidės susidėdavo iš kelių dalių arba sektorių. Viena dalis būdavo skirta šeimininko žirgams, kita – svečių. Taip pat čia labai dažnai būdavo ir vežiminė bei arklininko būstas. Pasitaikydavo, kad prie arklidžių glausdavosi ir daržinė bei keletas papildomų kamarų. Žirgai visuomet būdavo šeimininko pasididžiavimas, jo turto, prestižo visuomenėje įrodymas. Tad stambesniuose dvaruose, kur buvo laikomos kelios dešimtys ir daugiau veislinių žirgų, jiems skirto pastato architektūra būdavo itin išraiškinga, neretai stilistiškai atliepianti rūmų charakterį.

Reprezentacinio dvaro kiemo struktūra, išvaizda laikui bėgant kito. Nauji šeimininkai, mados, gyvenimo būdo ir technologijų pokyčiai lėmė, kad vieni pastatai nunykdavo, o jų vietą natūraliai užimdavo kiti. Taip, pavyzdžiui, XVIII amžiaus antrojoje pusėje beveik nebeliko vartų namų, lobynų, o vėliau – ir sūrinių. Vis dėlto vienas dalykas visuomet išliko pastovus – tai savininko noras sukurti patogią ir tinkamą pirmąjį įspūdį paliekančią erdvę, kuri atvykėliui nė minutėlės neleistų suabejoti čia gyvenančiųjų padėtimi ir ambicijomis.

„Lietuvos dvarų istorija yra neišsemiamas intriguojančių pasakojimų lobynas. Šis projektas atskleidžia tik dalį jų. Dažnai kalbant apie dvarą žmonės klaidingai įsivaizduoja, kad tai yra tiesiog vienas pastatas, rūmai, tačiau iš tiesų dvaras yra struktūra, kurioje buvo daugybė tarpusavyje susijusių elementų. Tad šiuo projektu norėjome paaiškinti, kaip dvaras veikė, funkcionavo ir kaip atrodė jame gyvenusiųjų kasdienybė“, – sako projekto „Dvarų dėlionė“ vadovė, Lietuvos dvarų kultūros tyrinėtoja ir Kazio Varnelio namų-muziejaus menotyrininkė dr. Aistė Bimbirytė-Mackevičienė.

Lietuvos dailės istorikų draugijos videopasakojimų ciklą sudaro aštuonios dalys. Prie projekto prisijungė ir savo žiniomis apie Lietuvos dvarų kultūrą dalijosi tokie garsūs specialistai kaip dr. Rūta Janonienė, Indrė Kačinskaitė, dr. Rasa Butvilaitė, dr. Dalė Puodžiukienė, dr. Indrė Užuotaitė ir Marius Daraškevičius. Taip pat savo pasakojimais ciklą papildė Gintaras Karosas ir Zigmas Kalesinskas. Muziką projektui specialiai sukūrė Migloko, o operatoriaus darbą atliko „Burbos filmai“.

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.