Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

17 min.

Dvarų dėlionė. Tarnų patalpos – sklandiems kasdieniams rūmų ponų ritualams

Rokiškio dvaro kredensas. Panoramas.lt nuotrauka

Lietuvos dailės istorikų draugija sukūrė videopasakojimų ciklą „Dvarų dėlionė“, žiūrovams atskleidžiantį daug įdomių ir intriguojančių detalių apie Lietuvos dvarus ir jų kasdienybę.

Šiuose videopasakojimuose skirtingus Lietuvos dvarų funkcionavimo aspektus pristato savo srities profesionalai, žinomi Lietuvos menotyrininkai ir architektūros istorikai. Projekto „Dvarų dėlionė“ komanda aplankė net 14 Lietuvos dvarų, tokių kaip Baisogalos, Biržuvėnų, Rokiškio, Raudondvario, Paežerių ar Liubavo ansambliai.

Žiūrovams pasakojama apie dvarų oranžerijas, parkus, reprezentacinius kiemus, paradinius ir asmeninius rūmų apartamentus, taip pat paaiškinama, kas vykdavo didžiuliame dvaro ūkyje, kur gyveno ir dirbo tarnai, taip pat kokias meno vertybes rinko ir kaip jas eksponuodavo dvarų savininkai.

Dvaro buitį lydėdavo daugybė taisyklių, padiktuotų bendrų epochos nuotaikų ir šeimininko asmens savybių. Tam, kad visi procesai, kasdieniai ritualai vyktų sklandžiai, buvo reikalingas aptarnaujantis personalas. Liokajai, ekonomės, kamerdineriai, kredensieriai, mokytojos, kambarinės ir virėjai – visus juos dvarininkai rinkdavosi labai atsakingai, ypač tuos, kurie turėjo būti arčiausiai jų. 

Pavyzdžiui, liokajų pareigos buvo itin svarbios, reikalavusios kruopštumo, diskretiškumo, gebėjimo greitai reaguoti ir neretai kalbų išmanymo, jei tai buvo vyriausiasis liokajus. Nieko keista, kad labiau pasiturintys dvarininkai asmens šioms pareigoms dairydavosi užsienyje. Pavyzdžiui, Lentvario šeimininkai liokajaus ieškojo Anglijoje. Arba auklės. Vaikų priežiūrai tradiciškai buvo pasirenkamos nepriekaištingą reputaciją turinčios kiek vyresnės moterys. Jos su šeima praleisdavo daug metų, o neretai dvare sulaukdavo ir savo dienų galo. Užaugusių globotinių auklės būdavo prisimenamos su ypatingu švelnumu, ir ne vienas daug metų atmintyje nešiodavosi iš jų išmoktus eilėraščius, dainas ar pasakas. Ypatingą statusą turėjo ir vaikų mokytojai, guvernantai, kurių dalis taip pat būdavo svetimšaliai. Mergaičių mokytojos neretai ir gyvendavo kartu su savo auklėtinėmis.

Kitas labai svarbus asmuo buvo dešinioji ponios ranka – ekonomė arba vyriausioji kambarinė. Jos išskirtinę reikšmę puikiai iliustruoja Lančiūnavos dvaro pavyzdys. Čia gyvenusi panelė Karolina buvo užsitarnavusi ypatingą šeimininkės pasitikėjimą. Ji vienintelė iš tarnų gyveno rūmuose, ir, jei tikėsime tarnaitės Marijos pasakojimu, tik jai buvo leidžiama išeiti į vadinamąsias vakaruškas. Ekonomė buvo atsakinga už kitas tarnaites, na o tarnaitėmis, kambarinėmis paprastai dirbdavo netekėjusios merginos. Jei sukurdavo šeimą, jos tradiciškai gaudavo kitas pareigas, pavyzdžiui, virtuvėje.

Tarnų skaičius rūmuose priklausė nuo šeimininko įpročių ir finansinių galimybių. Štai Rokiškyje grafui vienu metu patarnavo penki liokajai, kitur užtekdavo vos vieno. Ypač turtinguose dvaruose patarnautojų galėjo būti ir kelios dešimtys. Tačiau kurgi visi šie žmonės gyvendavo? Į šį ir kitus klausimus atsako architektūrologas, menotyros doktorantas MARIUS DARAŠKEVIČIUS.

Didesniuose dvaruose tarnų patalpos galėjo būti cokoliniame aukšte, tačiau mažesniuose dvaruose jos būdavo atskiruose pastatuose, vadinamosiose oficinose, o vieno aukšto dvaruose būdavo įkuriamos šoniniuose sparnuose, flygeliuose.

Tarnų judėjimas rūmuose būdavo gerai organizuojamas. Stengtasi, kad be reikalo šeimininkų ramybė nebūtų trukdoma. Tam itin pasitarnaudavo tarnybinės laiptinės, kuriomis daugiausia būdavo judama tarp virtuvės ir kredenso. Pastaroji patalpa, įrengiama prie valgomojo, buvo privaloma visuose didesniuose dvaruose ir atliko itin svarbų vaidmenį rūmų personalo gyvenime. Ji atliko keletą funkcijų: visų pirma tai buvo indų saugykla, pasiruošimo patarnauti prie stalo patalpa, indų plovykla, pagardų, tiekiamų prie maisto, laikymo ir jų gaminimo podėlis. 

Virtuvė Rokiškio rūmuose buvo atskira, ir patiekalai pirmiausia keliaudavo per lauką, tuomet apatiniu koridoriumi būdavo pakylama laiptais į viršų, vėlgi koridoriumi, tada per kredenso patalpą ir tik tada į valgomąjį. Kelias buvo gana tolimas. Ir tai buvo įprasta daugeliui Lietuvos dvarų. Itin ilgą kelią iki valgomojo patarnautojams tekdavo įveikti ir Užutrakio dvare. Maistas iš pro rūmų langą matomos virtuvės buvo nešamas per lauką, tuomet nusileidžiama suktais laiptais į po visu namu įrengtus rūsius, tada vėl pakylama į viršų, ir galiausiai per kredensą patiekalai pasiekdavo valgomojo stalą.

Greta visa to kredensas funkcionavo ir kaip tarnų dienos kambarys bei žemesnio rango lankytojų, ateinančių pro šonines duris, priimamasis. Taip pat čia šeimininko nurodymu laukdavo liokajus, sodininkas, vadeliotojai, prievaizdas ar ekonomas. Galiausiai tai būdavo ir kredensininko arba sidabrininko gyvenamoji vieta. Apskritai kredensininko pareigybė buvo ypač vertinama. Šis asmuo rūpinosi sidabro indų švarumu, stalo padengimu, indų apsauga, o puotų metu jis visuomet privalėjo išlikti blaivus. Kai ateidavo laikas žiemos sezonui iš dvaro sodybos persikelti į miesto rūmus, kredensininkas kartu su šeimininkais ir visu kredenso inventoriumi keliaudavo drauge. Neretai kredensas atsidurdavo ir šalia ponų apartamentų, mat labai dažnai kredensininkas kartu būdavo ir šeimininko asmeninis padėjėjas, padėdavęs jam apsirengti ir pasiruošti dienos darbams.

Lygiai taip pat namų poniai galėjo patarnauti ir vyriausioji kambarinė. Stambiuose dvaruose būdavo ir daugiau pareigybių, o mažesniuose vienas tarnas natūraliai vykdydavo daugiau užduočių. Tarnų gyvenimą reguliavo griežta dienotvarkė ir hierarchija. Štai kaip stambaus dvaro tarpusavio ryšius nusakė vienas XIX a. vidurio autorius: „Garderobas buvo aukščiau už skalbyklą, tad garderobo tarnaitės nesibičiuliavo su skalbėjomis. Lygiai toks pats santykis egzistavo tarp liokajų ir vairuotojų, tad bendravimas tarp jų taip pat buvo neįmanomas. Sodininkas gyveno su virėju – neduok Dieve, su sargu ar ūkio darbininku. Nors visi jie galėjo būti ne tik iš vieno kaimo, bet ir vienos motinos. Kiekvienas saugojo savo garbę ir padėtį dvaro ir rūmų hierarchijoje.“

Vyrai tarnai tradiciškai buvo pavaldūs vyriausiajam liokajui, o moterys – ekonomei. Ar gerai atliekamos pareigos, stebėdavo ir patys šeimininkai. Ne viename dvare ponia balta nosinaite tikrindavo židinio atbrailas ir kitus valomus paviršius. Be šeimininkų žinios tarnai palikti dvarą taip pat negalėdavo. Žinoma, ne visur tvarka būdavo vienodai griežta. Netrūkdavo ir komiškų situacijų, įžūlių tarnų. Štai XIX a. pradžioje vieną vasarą Vilniuje kunigaikštienė Čertoricka pasiskundė jai prie stalo patarnavusio liokajaus dvokiančiomis kojomis, o šis garbiai poniai tiesiog atšovęs: „Ak, jeigu nusiaučiau, būtų dar ne taip!“

Taip pat pasitaikydavo ir piktavališko elgesio, vagysčių, ką jau kalbėti apie operatyviai tarnų valgomuosiuose perduodamus gandus. Kita vertus, išmintingai valdomuose dvaruose tarp šeimininkų ir tarnų užsimegzdavo ypatingas abipuse pagarba pagrįstas ryšys. Jį, pasakodama apie savo dėdę, Pastovių dvaro šeimininką Konstantiną Tyzenhauzą, labai gražiai nusakė Gabrielė Giunterytė-Puzinienė: „Pagrindinis dėdės būdo bruožas buvo paslaptingumas. Nuo paprasčiausio pasivaikščiojimo iki didžiausio sandorio – viskas jam būdavo valstybinės paslapties svarbos. O nusižiūrėję į poną ir tarnai kalbėjo mažai, vaikščiojo tyliai, niekur nesikišo ir nenešiojo apkalbų. Aprengti, pamaitinti ir gaunantys gerą algą, būdami tikri dėl duonos kąsnio senatvėje ne tik sau, bet ir savo vaikams, jie tarsi įaugdavo į Pastovių dvaro sienas ir žemę. Ir niekur nesu mačiusi, kad tarnai keistųsi taip retai kaip ten. Ir jeigu jaunas veidas pakeisdavo seną, vadinasi, vietoj tėvo atėjo sūnus.“

Rokiškio dvaro kredensas. Panoramas.lt nuotrauka
Rokiškio dvaro rūmai. Panoramas.lt nuotrauka
Rokiškio dvaro kredensas. Panoramas.lt nuotrauka
Rokiškio dvaro kredensas. Panoramas.lt nuotrauka
Užutrakio dvaras. Panoramas.lt nuotrauka

„Lietuvos dvarų istorija yra neišsemiamas intriguojančių pasakojimų lobynas. Šis projektas atskleidžia tik dalį jų. Dažnai kalbant apie dvarą žmonės klaidingai įsivaizduoja, kad tai yra tiesiog vienas pastatas, rūmai, tačiau iš tiesų dvaras yra struktūra, kurioje buvo daugybė tarpusavyje susijusių elementų. Tad šiuo projektu norėjome paaiškinti, kaip dvaras veikė, funkcionavo ir kaip atrodė jame gyvenusiųjų kasdienybė“, – sako projekto „Dvarų dėlionė“ vadovė, Lietuvos dvarų kultūros tyrinėtoja ir Kazio Varnelio namų-muziejaus menotyrininkė dr. Aistė Bimbirytė-Mackevičienė.

Lietuvos dailės istorikų draugijos videopasakojimų ciklą sudaro aštuonios dalys. Prie projekto prisijungė ir savo žiniomis apie Lietuvos dvarų kultūrą dalijosi tokie garsūs specialistai kaip dr. Rūta Janonienė, Indrė Kačinskaitė, dr. Rasa Butvilaitė, dr. Dalė Puodžiukienė, dr. Indrė Užuotaitė ir Marius Daraškevičius. Taip pat savo pasakojimais ciklą papildė Gintaras Karosas ir Zigmas Kalesinskas. Muziką projektui specialiai sukūrė Migloko, o operatoriaus darbą atliko „Burbos filmai“.

Veronika Griškėnaitė (kairėje) – Ilzenbergo (Juodupės sen.) dvaro ekonomė, ir Bronė Budreikaitė – dvaro nuomoninko duktė, sėdi ant Ilzenbergo dvaro laiptų. Fotografuota apie 1938 m. Rokiškio krašto muziejaus / Limis.lt nuotrauka
Palangos ir Kretingos grafų Tiškevičių vaikai su aukle ant laiptų priešais įėjimą į medinį pastatą. Nežinomas fotografas, XX a. pr. Pirmoje eilėje dešinėje sėdi Kretingos grafaitis Jurgis (1899–1939), antroje eilėje iš dešinės į kairę – Palangos grafaičiai Jonušas Marija (1900–1987), Sofija (1896–1945), Kretingos grafaitė Aleksandra (1893–1983) ir Palangos grafaitė Marija Teresė (1894–1935). Kretingos muziejaus / Limis.lt nuotrauka
Paskutinių Rokiškio grafų – Jono (1877–1944) ir Hermancijos (1879–1947) Pšezdzieckių – liokajus Jonas Petrulis (1895–1999), dirbęs dvaro rūmuose 1926–1938 m. Nufotografuotas sėdintis dvaro valgomajame 1993 m. gruodžio 3 d. Fotografavo Gintautas Dainys (1969–2005), dirbęs Rokiškio krašto muziejuje fotografu. Rokiškio krašto muziejaus / Limis.lt nuotrauka

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.