Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

27 min.

Dvarų dėlionė. Ūkinis korpusas – nuo palivarko namų iki tvartų, klojimų, sūrinių, ledainių ir bravorų

Liubavo dvaro malūnas. Wikipedia.org nuotrauka

Lietuvos dailės istorikų draugija sukūrė videopasakojimų ciklą „Dvarų dėlionė“, žiūrovams atskleidžiantį daug įdomių ir intriguojančių detalių apie Lietuvos dvarus ir jų kasdienybę.

Šiuose videopasakojimuose skirtingus Lietuvos dvarų funkcionavimo aspektus pristato savo srities profesionalai, žinomi Lietuvos menotyrininkai ir architektūros istorikai. Projekto „Dvarų dėlionė“ komanda aplankė net 14 Lietuvos dvarų, tokių kaip Baisogalos, Biržuvėnų, Rokiškio, Raudondvario, Paežerių ar Liubavo ansambliai.

Žiūrovams pasakojama apie dvarų oranžerijas, parkus, reprezentacinius kiemus, paradinius ir asmeninius rūmų apartamentus, taip pat paaiškinama, kas vykdavo didžiuliame dvaro ūkyje, kur gyveno ir dirbo tarnai, taip pat kokias meno vertybes rinko ir kaip jas eksponuodavo dvarų savininkai.

Siekdami pažinti dvarų kultūrą, bajoriškosios kasdienybės ypatumus, paprastai renkamės pasakojimus apie rūmų gyvenimą. O atvykę apžiūrėti išlikusių ansamblių retai kada išeiname už reprezentacinio kiemo ribų. Vis dėlto dvaras nėra tik jo šeimininko gyvenamoji sodyba, rezidencija – tai sistema, turinti daug sudedamųjų. Dvaro valdą sudarė miškai, vandens telkiniai, miesto ar miestelio žemė, valstiečių ir palivarko žemė, bajorkaimiai, ir visa tai buvo glaudžiai tarpusavyje susiję. Tad tam, kad geriau suprastume, kaip dvaras veikė, kaip jis funkcionavo, būtina kalbėti ir apie šiuos jo elementus. Šįkart – apie dvaro ūkinį korpusą, palivarką. Apie jį pasakoja architektūrologė, medinių dvarų tyrinėtoja dr. DALĖ PUODŽIUKIENĖ.

Palivarkas – tai visų pirma laukas, kuriame valstiečiai atliko prievoles, ir po to viskas, kas tą lauką aptarnauja, pavyzdžiui, pastatai, tikri žmonės. Visa tai yra atskira dvaro dalis, skirta ūkiui. Ji galėjo būti ir nutolusi, ir prisiglaudusi prie paties dvaro reprezentacinio kiemo. Palivarke stovėdavo gyvenamasis namas, vadinamoji šeimyninė, kurioje gyveno „juodoji“, arba palivarko, šeimyna. Ją sudarė priklausomi žmonės, dirbę tame palivarke. Tik galbūt gaspadinė, palivarke šeimininkavusi, buvo dažnai samdoma. Vėliau, XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje, žmonės dvaro ūkiui aptarnauti jau buvo samdomi.

Palivarke dažniausiai gyveno keli bernai, kurie šerdavo gyvulius, merginos, kurios melždavo karves, piemenukai, kurie ganydavo gyvulius, kartu su kokiu nors vyresniu žmogumi, sargas, kuris prižiūrėdavo dvarą. Visiems jiems vadovavo gaspadinė – šeimininkė, į kurios pareigas įėjo ir viso pieno ūkio priežiūra. Tai tradicija, susiformavusi nuo XVI a. – anuomet ši moteris buvo vadinama rykūne.

Stambūs dvarai turėjo didžiulius palivarko namus, juose tilpdavo ne tik minėti darbininkai, rykūnė, bet labai dažnai ir ūkvedys. Tokio pastato struktūra taip pat buvo kiek kitokia nei esančių mažesniuose dvareliuose.

Vieni svarbiausių ūkinės dvaro dalies pastatų buvo tvartai, kuriuose buvo laikomi stambieji raguočiai, taip pat kiaulės, avys ir ožkos. Didesniuose dvaruose būdavo galima sutikti dviejų tipų tvartus: pavienius pastatus, kuriuose laikyti smulkesni arba darbiniai gyvuliai, ir tvartų kiemus, vadinamąsias abares, arba diendaržinius tvartus, daugiau skirtus pagrindinei bandai. Toliau – statiniai derliui laikyti ir apdoroti, visų pirma – klojimai. Pagrindiniai ir neretai didžiausi kluonienos pastatai – mediniai, moliniai ar statyti iš akmenų, jie, siekiant išvengti gaisro pavojaus, dažnai buvo statomi netoli vandens telkinių ir toliau nuo kitų pastatų. Paprastai klojimai atlikdavo abi funkcijas – apdirbimo ir sandėliavimo.

Jaujoms pradėjus nykti, klojimai ėmė funkcionuoti kaip didesnės daržinės. Kita vertus – kaip atskiri pastatai daržinės ir klojimai nebuvo tapatūs, skyrėsi jų konstrukcijos ir formos. Daržinė, paprastai skirta tik šienui laikyti, buvo gerokai mažesnė už klojimą. Kai kuriuose dvaruose, tokiuose kaip Biržuvėnų, būta ir modernių daržinių, turėjusių vadinamuosius užvažiuojamuosius per visą daržinės ilgį nusidriekusius tiltus, kuriais su arkliu pakilus buvo itin patogu greitai išmesti šieną.

Na ir galiausiai svirnai, kuriuose buvo laikomi iškulti grūdai. Jie galėjo būti kelių aukštų, daugiafunkciai, jungtis tiek su vežimine, tiek su podeliais ar lobynu. Svirnų priklausomai nuo dvaro dydžio galėjo būti keletas. Bent vienas jų paprastai statytas reprezentaciniame kieme, kadangi grūdai būdavo taip pat didžiulis turtas, o turtas turėjo būti eksponuojamas. Be minėtų pagrindinių, dvare būdavo ir įvairiausių pagalbinių ūkinių pastatų – tai rūkyklos, ledainės, rūsiai, svirneliai, paukštidės, balandinės, pirtys, skalbyklos ir sūrinės. Jie padėdavo aptarnauti ir patenkinti pagrindinius dvaro gyventojų poreikius. Itin svarbūs buvo statiniai, skirti maistui, produktams paruošti ir laikyti.

Baisogalos dvaras. Šiaulių turizmo informacijos centro nuotrauka
Liubavo dvaro ūkinis pastatas. Wikipedia.org nuotrauka
Liubavo dvaro ledainė. Wikipedia.org nuotrauka

Štai kad ir sūrinė – įdomus iki XIX a. vidurio gyvavęs statinys, paprastai aukštai ant vieno ar keturių stulpų pakeltas, su ažūrinėmis sienomis, jis buvo skirtas sūriams ir vaistažolėms džiovinti. Kartais sūrinės būdavo surenčiamos kelių aukštų, ir, be džiovyklos, čia atsirasdavo patalpų kitiems pieno gaminiams, rečiau – kruopoms laikyti. Arba ledainė – statoma sausoje, aukštesnėje ir ūksmingoje vietoje, tradiciškai – netoli virtuvės. Ji buvo skirta kasdien vartojamiems, tačiau greitai gendantiems produktams laikyti. Ledainės duobės gylis paprastai būdavo netgi iki penkių metrų. Čia ledas būdavo sluoksniuojamas, grūdamas ir užklojamas šiaudais. Virš duobės – įrengiama patalpa produktams laikyti.

Ūkinio korpuso struktūra amžiams bėgant kito. Būta ir regioninių ypatumų, vis dėlto XVIII–XIX a. sandūroje daugelio dvarų ūkyje atsirado ryškių pokyčių. Pagrindinis – pasikeitusi žemės apdirbimo sistema, antras didžiulis pokytis, atsiradęs žemdirbystėje XVIII a. antrojoje pusėje – išrasta daugialaukė sėjomaina. Tokiam tobulėjančiam ūkiui tvarkyti, valdyti reikėjo specialaus pasiruošimo. Tad XIX a. viduryje ir antrojoje pusėje dažnas stambaus dvaro paveldėtojas vykdavo tobulintis į užsienio universitetus. Studijavę agronomijos, miškininkystės, daržininkystės mokslus jauni dvarininkai tapdavo patyrusiais specialistais ir grįžę padėdami ūkvedžių įgytas žinias praktiškai pritaikydavo savo valdose.

Ypač daug pastangų buvo dedama plečiant gamybinį dvaro korpusą. Jį sudarė pirmiausia malūnai. Kitas labai svarbus gamybinio dvaro korpuso elementas buvo bravoras. Tiesa, kartais skaitant senuosius inventorius sunku pasakyti, apie kokį iš tiesų bravorą kalbama – skirtą degtinei varyti, alui daryti ar abiem. Apskritai Lietuvos dvaruose dažniausiai būdavo gaminami trys stiprieji gėrimai: iki XVII a. – daugiausia alus ir midus, o vėliau ir degtinė. Bravorą paprastai sudarė keletas dalių: priemenė, kurioje buvo gaminamas alus, gamybinė pirtis su akmenų krosnimi ir labai dažnai už visą procesą atsakingo žmogaus būstas. Toks statinys būdavo kone kiekviename didesniame dvare, kadangi, be savų reikmių, tai buvo ir pajamų šaltinis. Jis paprastai iškildavo prie vandens telkinių, o greta jo glausdavosi tvartai, nes gamybinėmis atliekomis buvo šeriami gyvuliai.

Taip pat bravorų kiemai iškildavo ir kitose strategiškai patogiose vietose: prie kelių, karčemų ar kaimuose.

XIX a. antroji pusė – didžiųjų iššūkių metas. Lietuvos dvarams tenka atlaikyti baudžiavos panaikinimą, o netrukus ir represijas po sukilimo. Visa tai neišvengiamai veikė dvaro ūkį, ir prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių, deja, pavyko toli gražu ne visiems.

Pirmasis pasaulinis karas ir tarpukario reformos lėmė, kad daugeliui buvusių žemvaldžių teko kasdien mokytis gyventi kitaip. Ne vienas jų apleido gimtąjį dvarą jį parduodamas ar pasilikdamas dvaro sodybą tik kaip trumpų vasaros atostogų priebėgą. Dabar naujaisiais grafų ir kunigaikščių namais tapo Lenkija, Prancūzija ir kitos šalys. Na o tie, kurie pasiliko, turėjo prisitaikyti – dažnas, nebeįstengdamas pasirūpinti erdviais rūmais, persikeldavo į oficiną arba pasilikdavo tik keletą kambarių, likusius užleisdamas, pavyzdžiui, naujai steigiamoms žemės ūkio mokykloms. Čia ūkis buvo tvarkomas visiškai kitaip nei anksčiau. Taip sulaukta ir Antrojo pasaulinio karo, galutinai sunaikinusio paskutinius Lietuvos dvarų epochos likučius.

„Lietuvos dvarų istorija yra neišsemiamas intriguojančių pasakojimų lobynas. Šis projektas atskleidžia tik dalį jų. Dažnai kalbant apie dvarą žmonės klaidingai įsivaizduoja, kad tai yra tiesiog vienas pastatas, rūmai, tačiau iš tiesų dvaras yra struktūra, kurioje buvo daugybė tarpusavyje susijusių elementų. Tad šiuo projektu norėjome paaiškinti, kaip dvaras veikė, funkcionavo ir kaip atrodė jame gyvenusiųjų kasdienybė“, – sako projekto „Dvarų dėlionė“ vadovė, Lietuvos dvarų kultūros tyrinėtoja ir Kazio Varnelio namų-muziejaus menotyrininkė dr. Aistė Bimbirytė-Mackevičienė.

Lietuvos dailės istorikų draugijos videopasakojimų ciklą sudaro aštuonios dalys. Prie projekto prisijungė ir savo žiniomis apie Lietuvos dvarų kultūrą dalijosi tokie garsūs specialistai kaip dr. Rūta Janonienė, Indrė Kačinskaitė, dr. Rasa Butvilaitė, dr. Dalė Puodžiukienė, dr. Indrė Užuotaitė ir Marius Daraškevičius. Taip pat savo pasakojimais ciklą papildė Gintaras Karosas ir Zigmas Kalesinskas. Muziką projektui specialiai sukūrė Migloko, o operatoriaus darbą atliko „Burbos filmai“.

Lentvario dvaras. Welovelithuania.com nuotrauka
Lentvario dvaro vandens bokštas. Wikipedia.org nuotrauka
Veliuonos dvaras. Wikipedia.org nuotrauka
Biržuvėnų dvaro rūmai. Wikipedia.org nuotrauka
Biržuvėnų dvaro ūkiniai pastatai. Panoramas.lt nuotrauka

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.