2021 05 23

Holger Lahayne

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Dvasia ir dejonės

Šv. Paulius. Nežinomas autorius, 1686 m. „Google Art Project“ / „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Sekminės laikomos Šventosios Dvasios atsiuntimo švente. Dvasia yra trečiasis Asmuo dieviškoje Trejybėje, o Jos veikla labai plati ir įvairi. Krikščioniškas gyvenimas neįmanomas be Šventosios Dvasios: Dvasia nuodėmingus žmones atgimdo, sukuria jiems naują dvasinį gyvenimą (Jn 3, 3–6) ir per tikėjimą daro Dievo vaikais (Rom 8, 14–16).

Šventoji Dvasia taip pat veikia tikinčio žmogaus šventėjimą: Ji atnaujina Dievo atvaizdą tikinčiajame (Ef 4, 24), daro jį vis panašesnį į Jėzų Kristų (Rom 8, 29), nes Jėzus buvo ir tobulas žmogus, ir tobulas Dievo atvaizdas (Kol 1, 15). Be to, Dvasia ne vien tik pradeda tikėjimo gyvenimą, bet ir jį augina bei užtikrina, kad tikintysis tikrai pasieks tikslą. Dvasia jį viduje paženklina ar užantspauduoja (Ef 1, 13), taip garantuodama, kad tikintysis išsaugos tikėjimą ir Dievas užbaigs savo išganymo darbą (Fil 1, 6).

Šventoji Dvasia duoda dovanų, kuriomis tarnaujame kitiems (1 Kor 12, Rom 12, Ef 4, 1 Pt 4) bei augina mumyse dvasinius vaisius (Gal 5, 22–23). Dvasia taip pat įkvėpė ir Šventojo Rašto autorius (2 Pt 3, 15–16) ir naudoja šį įkvėptą tekstą, Bibliją, Evangelijai skelbti. Dievo Dvasia stiprina tikėjimą, ragina mylėti ir suteikia viltį, taip pat duoda jėgų, ištvermės ir džiaugsmo. Jėzus Evangelijoje pagal Joną Dvasią vadina (gr.) parakletos – krikščionių Globėja, Padėjėja ar Guodėja (Jn 16, 7).

Apie visus šiuos Šventosios Dvasios darbus mes nemažai girdime bažnyčiose. Deja, dėmesio kitoms Dvasios veiklos pusėms skiriama gerokai mažiau. Be visų minėtų dalykų, Dvasia dar yra pasaulio prokurorė. Ji parodo puolusiam pasauliui jo daromą nuodėmę ir pareiškia kaltinimą (Jn 16, 8–11). Tai patvirtina kai kurių Biblijos pamokslininkų pavyzdžiai: Jonas Krikštytojas, jau prieš gimimą buvęs pilnas Dvasios, griežtais žodžiais kaltino savo tautiečius („angių išperos“, Lk 3, 7) ir kviečia į atgailą; Judo laiške rašoma apie Henochą (žr. Pr 5), kuris skelbė bausmę ir teismą (Jud 14–16). Apaštalas Petras savo Sekminių pamoksle pilnas Dvasios irgi nieko nevyniojo į vatą. Visus Jeruzalėje esančius žydus jis tiesiai apkaltino: „Jūs… nužudėte“ Jėzų (Apd 2, 23.36).

Apie dar vieną mažiau žinomą Šventosios Dvasios veikimo būdą rašo Paulius Laiško romiečiams 8 skyriuje, kuriame iki 29 eilutės Dvasia minima net 19 kartų. Pradžioje apaštalas įvardija daugybę svarbių Dvasios darbų: per Dvasią esame Dievo vaikai, kreipiamės į Dievą Tėvo vardu; Dvasia išpildo įstatymų reikalavimus; vienuoliktoje eilutėje: „Jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai jis, prikėlęs iš numirusių Kristų, atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse.“ Šventoji Dvasia yra pamatas vilties, kad vieną dieną ir mes prisikėlę įgysime nemirtingus kūnus.

Rembrandtas, „Apaštalas Paulius kalėjime“ (fragmentas), 1627 m. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Tačiau skyriuje nuo aštuonioliktos eilutės tonas pasikeičia. Čia rašoma, kad tikintis žmogus jau ragauja „Dvasios pirmųjų vaisių“, tačiau dar ir „dūsauja“, „dejuoja“ kartu su visa kūrinija, laukdamas išganymo atbaigimo (23 eil.). Nes „kūno atpirkimas“ vis dar išlieka ateities dalykas (kaip ir „įsūnijimo“ atbaigimas) – kūno atpirkimas yra ne kaip išlaisvinimas iš kūno, bet kaip kūno atnaujinimas. Visa kūrinija (Pauliaus personifikuota) tebekenčia, o su ja ir kiekvienas tikintis žmogus („ir mes patys“).

Atkreipkime dėmesį ir į Šventosios Dvasios vaidmenį tame procese. Mes „dejuojame“ ne nepaisydami to, kad turime Šventąją Dvasią, o būtent dėl to, kad Ją turime. Paulius nesako: „Jūs dabar dejuojate, bet palaukite, Dvasia pagelbės jums.“ Be abejo, Dvasia pagelbės; Ji yra paguodos šaltinis. Tačiau akcentas čia yra visai kitas. Paulius sako, kad būtent dėl Šventosios Dvasios, gyvenančios mumyse, mes ir dejuojame, nes Ji mumyse žadina šį didį troškimą greičiau patirti taip laukiamą atbaigtąją tobulybę, absoliutų gėrį, mums pažadėtą danguje. Ji mums nuolat primena apie kontrastą tarp to, kas yra čia, šioje tikrovėje, ir to, kas pažadėta amžinybėje.

K. Burbulis graikiškąjį synodino (22 eil.) verčia sąvoka „gimdymo skausmai“ (Č. Kavaliausko – „tebesikankina“). Tad būtų galima netgi sakyti, kad Šventoji Dvasia tarsi įveda tikintį žmogų į gimdymo skausmus. Ji verčia mus būti nepatenkintus esama situacija ir diegia žinojimą, jog geriausia laukia ateityje. Tad geroji naujiena yra ta, jog tie skausmai pasibaigs sulig gimimu. Taigi Šventoji Dvasia teikia viltį, tačiau toli gražu ne pigią. Ji ne apeina „šio laiko kentėjimus“ (18 eil.), o atvirkščiai – atkreipia dėmesį į juos.

Janas Joestas. „Sekminės“ (fragmentas), 1505–1508 m. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Todėl galima sakyti, kad Šventoji Dvasia mums sukelia tam tikrą melancholiją – liūdesį dėl pasaulio, kuris galėtų būti geresnis; o krikščionys žino, kad jis tikrai bus geresnis. Dvasia kreipia mūsų žvilgsnius į dangų, į ateitį, į amžinąjį pasaulį, o to rezultatas yra širdgėla. Dvasia nenuleidžia dangaus ant žemės ir nekuria čia savo rojaus. Dvasia veda į savotišką pasienio zoną: mes, vis dar pasilikdami šioje šalyje, ilgimės kitos šalies, „geresnės tėvynės“ (Hbr 11, 16). Tai kuria nuolatinę įtampą tarp buvimo ir tarnystės žemėje bei dangaus ir amžinybės.

Dejonės tikinčio žmogaus gyvenime visko neužvaldo, tačiau išlaiko savo svarbią vietą. Nes tokia yra ir Biblijos žinia. Senajame Testamente turime visą Mokytojo knygą, kuri yra giliai melancholiška. Perskaitykime, pavyzdžiui, 2, 17: „Pradėjau bodėtis gyvenimu, nes visa, kas vyksta po saule, man kėlė nerimą. Visa tai tik migla ir vėjų vaikymasis!“ Psalmyne taip pat nemažai raudų ir maldavimų. „Ašaromis mintu dieną naktį…  Mano Dieve, liūdna mano širdis“ (Ps 42, 4.7). Karalius Dovydas irgi daug dejuoja, kartais apipildamas Dievą tokiais klausimais kaip „kiek ilgai, Viešpatie?“ (keturis kartus Ps 13). Tarsi moteris, ištikus „gimdymo skausmams“ – kiekviena gimdyvė žino šį jausmą: kiek ilgai dar tai užtruks? Biblija pilna nerimo ir liūdesio eilučių – tik mes jų kažkodėl nespausdiname ant krikščioniškų atvirukų ir kalendorių.

Šventoji Dvasia tikintiesiems atnaujina mąstymą (Rom 12, 2), tačiau neištrina melancholijos ir liūdesio. Netgi atvirkščiai: Kiekvienas tikintysis, kuris Dievo tiesų šviesoje giliai ir nuoširdžiai apmąsto šį pasaulį, suvoks jo netobulumą ir ligotumą, jo laikinumą ir šaltumą. Jeigu nori ramiai gyventi, geriau nemąstyk, nesigilink, neleisk Dvasiai atnaujinti tavo proto. Bet jeigu leisi, Dvasia tau kels įvairių jausmų: ne tik džiaugsmo, bet ir liūdesio; Ji ne tik tau sustiprins tikėjimą, bet ir ugdys suvokimą, kad šis pasaulis niekaip „negali lygintis su būsimąja garbe“ (Rom 8, 18).

Holgeris Lahayne. Bernardinai.lt nuotrauka

Didieji krikščionių teologai ir pamokslininkai kaip M. Lutheris (XVI a.), J. Owenas (XVII a.), J. Edwardsas (XVIII a.) ir C. Spurgeonas (XIX a.) suprato šiuos dalykus ir patys neretai būdavo apimti ilgesnių gilios melancholijos momentų. Vis dėlto tuo laiku jie išlikdavo aktyvūs ir produktyvūs, t. y. nepuldavo į tikrą depresiją (ligą, neleidžiančią dirbti ir būtiną gydyti). Jie buvo apimti krikščioniškos, Dvasios sukeltos širdgėlos.

Neužtenka, kaip dažnai dabar, vien bambėti, nuolat skųstis, niurzgėti ir skleisti blogą nuotaiką. Turime prašyti Šventosios Dvasios, kad Ji išmokytų krikščioniškai dejuoti ir reikšti dangaus ilgesį. Laimė, turime, kas mums padeda. Puiki pirmoji pagalba gali būti, pavyzdžiui, XVII amžiaus evangelikų giesmės. Jų eilėmis Dvasia mus veda prie supratimo, kad šiame pasaulyje tikintis žmogus yra tik svetimas ir praeivis.

Iš visų šių giesmių autorių būtina paminėti reformatą J. Neanderį (1650–1680) ir daugelį liuteronų poetų. Svarbiausias iš jų didysis P. Gerhardtas (1607–1676), kuris rašo: „Kas mano čia veikimas? / Iš pat mažų dienų / Vien triūsas bei vargimas, / Kiek tik prisimenu.“ Kitame posmelyje: „Pasaulį apkeliavęs, / Labai aš pavargau. / Čia juo ilgiau keliauju, / Juo džiaugsmo vis mažiau, / Ir sieloje ragauju / Vargų tik vis daugiau“ (Krikščioniškos giesmės, nr. 532).  Amžinybės ilgesį išreiškia ir H. Alberto (1604–1675) giesmės žodžiai: „Šiam pasauly piktame / Man jau nepatinka, / Čia būtis – tikrai našta, / Viskas čia pakrinka“ (533).

Paulius Gerhardtas. Nežinomo autoriaus piešinys, 1854 m. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Buvęs Alberto draugas ir kolega Simonas Dachas (1605–1659) iš Klaipėdos pagarsėjo savo melancholiškomis eilėmis ir net buvo vadinamas „mirties dainiumi“. 1647 metais, po vienos jį labai iškamavusios nakties, jis šitaip parašė: „Kokia skriauda būti pasirengusiam ir vis dėlto likt čia! / Ar gali būti mirtis laimėjimas?… Nors gyvas dar esu, bet mirties jau dešimtį kartų prarytas… Kančia paskutinioji, tikiu, blogiau nebūna, / Kai privalai gyventi, numirt geidauji, bet negali.“ Dabartis kankino Dachą, užtat jis tvirtai tikėjo, jog po mirties bus geriau: „Tik tas, kuris aukštyn, gimtinėn savo, žvelgia, / Į Dievą ir jame sau tikrą palikimą kuria, / Ras džiaugsmą bedžiaugsmybėje ir ramumą neramume.“ Dachas savo eilėmis mus moko žodžiais išreikšti tą vadinamąjį „gimdymo skausmų“ laikotarpį.

Šiandien mums visur skelbiama, kad svarbiausia gyvenime siekti laimės. Apie šią prievolę būti laimingam čia ir dabar rašo P. Bruckneris knygoje Amžinoji euforija. Prancūzų rašytojas šį laimės kultą vadina „modernybės prakreikimu“ ir kalba apie „demokratinių visuomenių alergiją kančiai“. Pirmos knygos dalies antraštė išreiškia mūsų laikmečio devizą: „Rojus ten, kur esu aš“. Tačiau Vakarai suklydo „suteikdami žmonėms beprotišką viltį, kad greitai dings visos nelaimės: badas, skurdas, ligos, senatvė…“ Nuo tada, kai gyvenimu tikslu tampa ne pareiga, o vien gerovė ir pasitenkinimas, tik laimė ir sveikata, „menkiausias nemalonumas mus žeidžia ir užgauna“, viską „paverčiame tragedija“.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

2021 metų Sekminių šventė yra proga naujai mąstyti apie laimę ir kančią, apie vargingą dabartį ir išganymo užbaigimą amžinybėje, apie džiaugsmus ir liūdesį – ir apie Šv. Dvasios vaidmenį, kuri mus moko ir per Raštą, ir per senas giesmes kaip S. Dacho „O, gražus dangau“. Čia, žemėje, „tyruose“ keliaujame; čia, „gerų dienų“ dažnai nesulaukiame. O Šv. Dvasia kreipia į Dievo buvimo erdvę, į dangų. Jos raginami giedame: „O, gražus dangau, / Tėviške gerųjų, / Skubink vesti jau / Mane prie savųjų!“ (566)

Didžiųjų krikščionių mąstytojų eilę XX amžiuje tęsia britas C. S. Lewisas. Jis taip pat tvirtino: „Turiu puoselėti savyje gyvą troškimą tikrosios tėvynės, kurią rasiu tik po mirties; negaliu leisti, kad ją paslėptų sniegas arba nuo jos nuklysčiau; pagrindinis mano gyvenimo tikslas turi būti toks – stengtis patekti į tą tėvynę pačiam ir padėti to siekti kitiems“ (Tiesiog krikščionybė). Bet neturėkime iliuzijų – mūsų euforijos ir asmeninės laimės kultūroje toks Dvasios pažadintas tikėjimas tik didins mūsų krikščionių svetimumą, melancholiją ir dejones.