2020 06 20

Rūta Kapočiūtė

Šiaurės Atėnai

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min

Dvasinės pratybos (II)

Cathopic.com nuotrauka

Tekstas perpublikuotas iš kultūros savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ (2020 m. Nr. 9). Pirmoji dalis – čia.

Skaitant Ignaco Lojolos užrašus, nustebino įvadas:

Žmogus sukurtas šlovinti, garbinti ir tarnauti Dievui, mūsų Viešpačiui, ir per tai išgelbėti savo sielą, kiti dalykai žemėje sukurti dėl žmogaus, kad padėtų jam siekti tikslo, dėl kurio jis sukurtas.

Tai turbūt tik literatūrinė metafora, pamaniau. Perskaičiusi „Dvasines pratybas“ antrą kartą, supratau, kad šventasis Ignacas netuščiažodžiauja, knygelėje nėra jokių literatūrinių puošmenų. Nesupratau nuostatos, kuria jis grindė savo mokymą apie žmogaus gyvenimo tikslą. Žodžius „šlovinti“ ir „garbinti“ suvokiau kaip būtinybę švęsti Mišias; Lojola buvo vienuolis ir kunigas, o aš pasaulietė, bažnyčioje lankiausi sekmadieniais, į darbą ėjau kasdien, tokia proporcija akivaizdžiai liudijo, kam teikiau pirmenybę: darbui ir šeimai.

Pasibraukiau nesuprantamas vietas, atėjusi į pirmąjį pokalbį, nuklojau rekolekcijų vadovo stalą užrašais. Šalia pasidėjau rankinį laikroduką – privalėjau sutilpti į pusę valandos, – suskaičiavau, kiek minučių galiu skirti vienam klausimui, ir jei kunigas per ilgai komentuodavo kurią iš citatų, žvilgtelėjusi į laikroduką, nutraukdavau jį. Suplanavau, ko turiu paklausti, stropiai ruošiausi pokalbiui, nesvarsčiau, ar yra kitų būdų išsiaiškinti tai, kas man rūpi. Kunigas nuolankiai pakomentavo beveik visas citatas, stengėsi nerodyti nuostabos, bet jaučiau, kad dvasinis pokalbis kažkuo skiriasi nuo radijo laidos pavadinimu „Klausk drąsiai“: klausytojai ir dvasininkai šių laidų nevadina dvasiniais pokalbiais. Beliko išsiaiškinti, kas yra dvasinis pokalbis. Galėjau kreiptis į pratybų vadovą, jis dėl to ir atvyko į vienuolyną drauge su mumis, vedė rekolekcijas, lydėjo įvairius žmones, turėjo patirties. Būtinybę prašyti pagalbos suvokiau kaip silpnumo ar savo kvailumo pripažinimą, todėl pasirinkau kitą kelią – išsiaiškinti, kas yra dvasinis pokalbis, privalėjau pati. Studijuodama nemėgau rodyti eskizų, jei jaučiausi galinti pataisyti juos savarankiškai.

– Tu išjungi montažinį stalą, vos tik aš įeinu į montažinę… – priekaištavo man dėstytojas.

Nepasitikėjau kurso vadovu, kursinį ir diplominį darbą dariau savarankiškai. Tie, pas kuriuos mokiausi, mano elgesį priėmė kaip nedrausmingumą ar puikybę, nors iš tiesų jis bylojo apie skrupulus, troškimą siekti tobulumo, baimę būti prastai įvertintai, negebėjimą girdėti kitos nuomonės.

Rūta Kapočiūtė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Supratau, kad pokalbis, kuriam sąžiningai ruošiausi visą rytą, tiko studijuojant Šventąjį Raštą, bet buvo nepriimtinas pratybose. Prisiminiau žodžius: „Na, matai, čia kaip kuriam pasiseka; būna, kad žmogus tik paskutinę dieną praregi, ką reikėtų daryti, o būna, kad ir visai nesusivokia…“

Į valgomąjį nuėjau iš karto po susitikimo su rekolekcijų vadovu. Labai norėjau užsukti į koplyčią, bet negalėjau vėluoti – žmonės stovėdavo prie stalo ir nesėsdavo pietauti, kol nesusirinkdavo visi dalyviai. Prieš pradėdami valgyti sukalbėdavome maldą. Žvilgtelėjusi į stalą, suglumau – ten, kur sėdėdavau, nebuvo padėta nei indų, nei stalo įrankių. Prieš akis praskriejo geltonai oranžinės raidės juodame fone: „ESI NEVERTA!“ Nuleidau galvą, kad niekas nepamatytų, kaip jaučiuosi.

Bandžiau melstis, bet neįstengiau, tik rijau gerklėje įstrigusį gumulą. Stalo kaimynai pastebėjo, kad trūksta indų, kunigas pasiūlė persėsti, kaip tik šalia jo likusi laisva vieta. Norėjau paprašyti perduoti įrankius, bet nebeturėjau jėgų. Neskubėdama nuėjau link man pasiūlytos kėdės, planas – gerai maitintis rekolekcijų metu – žlugo… kaip ir kitas planas, pagal kurį ruošiausi dvasiniam pokalbiui.

Pratybų vadovas atsinešė į valgomąjį knygą, nurijęs porą kąsnių, atstūmė lėkštę ir garsiai skaitė, visiems pietaujant. Valgyti skaitymas trukdė, nejaučiau maisto skonio, bet persėdusi arčiau kunigo gerai girdėjau. Visai netikėtai tekstas sudomino mane. Įsiklausiusi prisiminiau šventojo Ignaco žodžius:

Išorinė atgaila atliekama trimis būdais: pirmas susijęs su valgiu. Reikia pasakyti, kad kai atsisakome pertekliaus, tai nėra atgaila, o santūrumas. Atgaila yra tada, kai atsisakome to, kas reikalinga, ir juo daugiau, juo geriau.

Pirmosios konferencijos metu pratybų vadovas kalbėjo apie atgailą ir apsivalymą – tai įžanginės savaitės tema: „… prarastas nuodėmės pojūtis… prarastas Dievo didybės pojūtis… angelų nuopuolis… velnias įtraukia į pokalbį, žadina pavydą, skatina nepasitikėjimą; noras patirti pačiam – gimtosios nuodėmės vaisius… pagunda… silpnumo pripažinimas… būtinybė prispaudime šauktis Dievo… išorinė atgaila.“

Mąstydama apie savo nuodėmes, nejaučiau skausmo, nors supratau kitiems padarytos žalos dydį ir gailėjausi. Išorinei atgailai sužadinti šventojo Ignaco siūlymu „tiko pasninkas, miego apribojimas ir kūno baudimas“. Iš karto atmečiau antrąjį būdą, branginau sveiką miegą, niekuomet nedirbau naktimis. Sėdėdama valgomajame prie pietų stalo ir klausydama kunigo, prisiminiau, ką pati skaičiau iš ryto, dar kartą nepaprastai ryškiai išvydau devyniems asmenims padengtą stalą, baltą staltiesę, švytinčias lėkštes, žibančius įrankius, tuščią vietą stalo gale ir supratau – aš turiu pasninkauti! Viskas akimirksniu tapo aišku. Sekundę svyravau: o kas, jei nusilpusi nepajėgsiu atlikti pratybų? Bet aš ir taip nežinojau, kaip jas atlikti, visa gyvenimiškoji patirtis liko už vienuolyno vartų. Konferencijos metu pratybų vadovas aiškino, kad, prieš priimdami sprendimus, privalome įspėti jį, apie tai rašė ir šventasis Ignacas. Pasižadėjau nuolankiai vykdyti visa, ko būsiu prašoma, atvykusi į vienuolyną, todėl, pietums pasibaigus, dar valgomajame priėjau prie rekolekcijų vadovo ir pasakiau:

– Aš pasninkausiu.

Jis paklausė, kiek laiko ketinu pasninkauti. Atsakiau, norinti atlikti išpažintį, pasninkausiu kol pasiruošiu, gal dvi paras, gal tris.

– Gal dvi… – garsiai pasvarstė kunigas.

– Ar galiu pasilikti savo kambaryje ir nevaikščioti į valgomąjį? – pasiteiravau jo.

Po nevykusio pokalbio išgyvenau gėdą: baigiau dvi aukštąsias, o pratybų atlikti nesugebu.

– Ateikite į valgomąjį drauge su visais, – paprašė.

Nustebau, bet nieko neklausinėjau ir neprieštaravau, susitaikiau su būtinybe vaikščioti į valgomąjį. Gavus leidimą pasninkauti, smarkiai palengvėjo, vėl kvėpavau abiem plaučiais. Vakarinės konferencijos metu pratybų vadovas, neminėdamas vardų, kalbėjo apie tai, kas rūpėjo pratybų dalyviams, atsakė ir į mane kankinusius klausimus – jaučiausi apdovanota ir padrąsinta.

Šv. Ignacas Lojola. „Vatican News“ iliustracija

Keldavausi penktą, vėliausiai šeštą ryto. Nulipusi laiptais į antrą aukštą, trumpam sustojau prie koridoriaus lango. Jokio garso viduje nei lauke, tik kielė, švytuodama ilga lyg pieštukas uodega, bėgiojo betono plytelėmis. Šešėlyje skendinti milžiniška erdvė iš dviejų pusių buvo įrėminta vienuolyno pastato, prie kurio šliejosi bažnyčia, o vakarinėje dalyje kiemas vėrėsi į sodą. Tuomet ir pamačiau moterį. Žengė plačiai, energingai – jos eisena nepasirodė grakšti, nors galėjai nuspėti pastangas žingsniuoti gracingai. Apsiavusi aukštakulnėmis basutėmis, pasidabinusi aptemptu vasariniu kostiumu – baltos kelnės ir švarkelis išryškino pagyvenusios moters figūrą. Nežinau, kodėl tą akimirką prisiminiau išvilkto iš kailio kiškio kūnelį, išskėstą ant medinio rėmo; tetėnas atidavė mamai medžioklės laimikį, ji nulupo gyvūnui kailį, apnuogintas padaras, kybantis tarpduryje, įsikirto į vaiko atmintį – kodėl vaizduotė atgamino šį paveikslą būtent dabar? Kairėje rankoje moteris nešėsi kelioninį krepšį. Paskutinė rekolekcijų dalyvė, pamaniau. Ji stabtelėjo, išsišiepė ir dešinės rankos smiliumi pradėjo valyti dantis: stovėjo priešais pastatą su daugybe langų ir užsiiminėjo asmenine higiena. Pasigailėjau neužėjusi į koplyčią iš karto.

Iš rekolekcijų metu darytų užrašų:

…prisiminti praeities klaidas bei nuopuolius…  peržvelgti savo gyvenimo įvykius, siekiant Dievo gailestingumo…  išgyventi skausmą dėl nuodėmių, iškelti jas į paviršių…  Dievo šviesoje pamatyti vidinę netvarką, suformuluoti bei išpažinti pasiryžimus…  pereiti pasaulį, kuris yra nuodėmės jūra, bet pereiti jį sausomis kojomis, kaip izraelitai…  šventojo Ignaco pasaulis nėra minų laukas, o vieta, kur jis gali tarnauti Dievui.

Nuo vaikystės turėjau problemų su autoritetais. Perskaičius žodžius „Dievo baimė“, viduje kažkas pasišiaušė ir įsitempė. Tai, ką bandžiau pasakyti pratybų vadovui, buvo susiję su psichologine būsena: nežinojau, kaip ugdyti pasitikėjimą – „pagarbią Dievo baimę“, apie kurią skaičiau šventojo Ignaco „Dvasinėse pratybose“. Paprašiau kunigo pakomentuoti tą eilutę, uždaviau klausimą, nurodžiau vietą iš Šventojo Rašto, bet nepaaiškinau, kodėl tekstas svarbus man asmeniškai.

Iš užrašų:

Dvasinėse pratybose esi aktyvioje Dievo veikimo zonoje, kalbi su Dievu ir su rekolekcijų vadovu apie dvasines patirtis…  mokaisi skirti dvasias, patiri jų veikimą…  pokalbis su Dvasinių pratybų vadovu yra vaisingas tik tiek, kiek esi atviras…  jei esi atviras kaip prieš Dievą – velniui nebelieka vietos…  atviras pokalbis yra skaidrus…  atvirumas, kalbant apie motyvus ir intencijas, yra svarbiausia…  dvasinio išgydymo reikia, kad atsivertų akys…  šventas Ignacas sako: „Ką padės, jei laimėsi visą pasaulį, bet prarasi savo sielą?“ … nugali nuodėmę, po to piktojo pagundas ir atsiskleidžia Dievo veidas.

Vakarinės konferencijos metu kunigas kalbėjo apie Dievo baimę. Nors neįvardijau, kodėl man tai svarbu, jis pakomentavo Šventojo Rašto eilutes, kuriose minima pagarbi Dievo baimė. Palietė dar keletą temų, kurios nesisiejo su pagrindine konferencijos užduotimi – įvesti į antrosios pratybų dienos uždavinius bei tikslus. Man pasirodė, kad ne aš viena nemokėjau suformuluoti savo klausimų ir problemų. Jei per asmeninį pokalbį paklausiau tik smalsaudama, konferencijos metu galėjau neatkreipti dėmesio į kunigo žodžius apie Dievo baimę, bet jei turėjau vidinių sunkumų ir paklausiau ieškodama sprendimo, kunigo įžvalgos galėjo (ir padėjo) išsklaidyti abejones. Jaučiausi dėkinga už supratimą ir padrąsinimą. Svarsčiau, kodėl pratybų vadovas pats tiesiai neuždavė man klausimo pokalbio metu.

Iš užrašų:

Dvasinio pokalbio metu tenka mokytis ne tik kalbėti, bet ir klausytis: Dievas davė dvi ausis ir tik vieną burną…  kartais yra pasakoma per mažai…  kartais ieškoma tik psichologinės paguodos, o ne tiesos…  kartais kyla noras klausti vadovo kaip guru ar kaip mesijo – tai infantilumas…  kartais neatvirumas reiškia bėgimą nuo atsakomybės…  būna, kad žmogus turi tikslą sužinoti, bet nenori eiti pats, o pabandžius eiti iškyla sunkumų…  reikia maldos ir pasninko, kad užsimegztų vadovaujamojo ryšys su Dievu…  paprastam pasikalbėjimui geri tarpusavio santykiai yra svarbiau negu tiesa – žmogus čia pirmoje vietoje…  diskusijose ieškoma tiesos – žmogus nėra svarbu…  dvasiniam pokalbiui svarbu ir tiesa, ir žmogus…  nė vienas neturi absoliučios tiesos monopolio…  galima ieškoti tiesos, bet ir žmogų mylėti būtina, tai lėtas ir sunkus kelias…  tai kopimas palengva į kalną…  kaip auga medžiai – lėtai, – taip ir dvasinis augimas yra lėtas…  Dievo meilė kantri, ugdo palengva.

Turėjau progos pamąstyti, kaip greitai vaizdai virsta mintimis; stalas, prie kurio sėdėjau valgomajame, kėlė estetinį pasigėrėjimą – vaisiai, uogos, o ypač gėlės vazoje leido grožėtis, skatino džiaugtis ir blaškė. Mintys vis nuklysdavo, turėjau mokytis jas sutelkti. Pasninkaujant svarbu stebėti, į ką nukreiptas dėmesys. Pratybų vadovas patikėjo man savo knygą, pasikeisdami skaitėme garsiai visiems pusryčiaujant, pietaujant ir vakarieniaujant. Nejaučiau nepatogumo sėdėdama prie stalo ir tik žiūrėdama, kaip rekolekcijų dalyviai valgo, mano skrandis buvo ramus.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Pirmosios konferencijos metu kunigas paaiškino apie gyvenimo sąlygas ir santykius grupėje. Įsikūrėme atskiruose kambariuose, drauge rinkdavomės valgomajame, o vakarais – bibliotekoje; meldėmės, atgailavome, skaitėme Šventąjį Raštą, gilinomės į šventojo Ignaco „Dvasinių pratybų“ užduotis, stengėmės mintimis ir širdimi gręžtis į Dievą, drauge šventėme Mišias. Šioje kelionėje mus lydėjo dvasininkas, jis meldėsi už mus ir pasninkavo. Moterys galilėjietės gamino maistą, serviravo stalą, plovė indus, valė rekolekcijų namus, darė tai aukodamos savo atostogas – jaučiausi dėkinga. Mišių metu linkėdama ramybės žvelgiau į akis, spaudžiau ištiestą man ranką, jaučiau, kad esame mažytė sutelkta bendruomenė. Pasirinkimas atvykti į tokio pobūdžio pratybas vienijo, nors tiesiogiai nebendravome. Buvome įspėti ir paprašyti netrukdyti kitiems, pokalbis su vadovu leido kompensuoti bendravimo stygių. Žinojau tik rekolekcijų dalyvių vardus. Vienas iš pratybų dalyvių savo kambaryje garsiai giedodavo liturgines valandas, praeidama koridoriumi girdėdavau jį besimeldžiantį. Visuomet susikaupęs trisdešimtmetis vyras, vilkintis baltais rūbais, nešiojo įsisegęs į marškinius ties širdimi mažytį sidabrinį kryželį.

Pastato viduje vaikščiojome basi, avalynę palikdavome pirmame aukšte prie laiptų. Grįžusi iš pasivaikščiojimo, pritūpiau nusiauti batelio. Moteris išdygo lyg iš po žemių, negirdėjau jos žingsnių. Įsakmiai paprašė iškišti liežuvį ir papūsti. Vis dar klūpėjau. Sutrikusi pasielgiau, kaip buvau prašoma. Moteris gyvai paaiškino man, kaip privalau elgtis badaudama, sakė patikrinusi, ar liežuvis nėra apneštas. Nurodė, kiek metų pati praktikuoja badavimą, pasidžiaugė, kaip gerai jai sekasi. Atitokusi priminiau:

– Tai tylos rekolekcijos, mes neturime kalbėtis.

Neišvydau jokios reakcijos moters veide. Iš lėto nusiaviau antrą batelį, bandžiau susivokti, kas vyksta, – nesitikėjau, kad kas nors brausis į mano vienatvę taip brutaliai. Kadangi priėmiau pratybose pasiūlytas bendro būvio taisykles, tikėjausi to paties ir iš kitų. Pakilau, atsiprašiau ir skubiai užkopiau laiptais į savo kambarį. Tai buvo ta pati moteris, kurią stebėjau pro koridoriaus langą pirmos rekolekcijų dienos rytą, net kostiumą vilkėjo tą patį – baltą, prigludusį prie kūno. Prisiminiau, kad ji pavėlavo į sekmadienio konferenciją, greičiausiai nežinojo to, ką žinojome visi kiti rekolekcijų dalyviai. Neabejojau moters nuoširdumu, bet rūpestis buvo ne vietoje ir ne laiku: man nereikėjo pagalbos. Visuomet galėjau kreiptis į vadovą, kaip ir ji, su išsigalvotomis baimėmis dėl mano sveikatos. Rašau „išsigalvotomis baimėmis“, nes globa pasirodė absurdiška, o būdas ją išreikšti – agresyvus. Aš tik mokiausi skirti dvasias – mane šokiravo veržlumas ir jėga, su kuria moteris suteikė „konsultaciją“ apie pasninko žalą – tai buvo agresyvu, nors pati moteris tokia neatrodė.

Cathopic.com nuotrauka

Praėjo dar dvi rekolekcijų dienos. Atlikusi išpažintį, laukiau vakaro Mišių. Pietų atsisakiau, tik klausiausi vadovo skaitomo teksto. Nespėjus išeiti iš valgomojo, mane pasivijo stalo kaimynė, žilaplaukė malonaus veido moteris.

–  Jaučiu, kad jūs esate teisi pasninkaudama, norėčiau pasielgti taip kaip jūs, bet neįstengiu – negaliu ištverti nevalgiusi, – nuoširdžiai išsakė savo susižavėjimą.

Pradėjau teisintis, kad sunku nėra, nes pasninkas skiriasi nuo badavimo. Kaimynė guodėsi, kad, sėdint šalia manęs, jai kąsnis stringa gerklėje, nors sakė suprantanti, kaip tai naudinga išorinei atgailai. Prisiminiau savo „planą“ įsikurti prie stalo atokiau nuo kunigo – man taip pat kąsnis strigo gerklėje. Prie mūsų iš karto priėjo moteris baltu kostiumu, aš atsiprašiau ir kaip galėdama greičiau pasišalinau. Visgi stalo kaimynės žodžiai paglostė savimeilę, jos susižavėjimas sukėlė įvairiausių minčių; vaikštinėdama prie upelio svarsčiau apie šį pokalbį, stebėjausi, kad moteris nepaisė kunigo nurodymo nešnekinti kitų rekolekcijų dalyvių. Kitą dieną per pusryčius moteris baltu kostiumu kėlė sumaištį dėl to, kad valgau, žvelgdama į mane garsiai dūsavo ir rodė ženklus. Anksčiau pretekstu panikuoti buvo mano susilaikymas nuo maisto.

Aš suklydau, nesikreipdama pagalbos į rekolekcijų vadovą: moteris baltu kostiumu sustabdė mane dar du kartus, nekreipė dėmesio į prašymus netrukdyti, galiausiai atėjo į mano kambarį (vaikščiojo į kitų rekolekcijų dalyvių kambarius) ir užsipuolė priekaištaudama. Tik po savaitės pasakiau kunigui, kas vyksta. Prieš išvažiuojant, kai jau galėjome kalbėtis, ji klausinėjo: „Kuo čia dvokia?..“ Nežinojau, ką atsakyti, neužuodžiau jokio blogo kvapo, bet spėjau, kad dvokė siera. Po poros metų susitikome dar kartą Trinapolyje. Ji priėjo ir atsiprašė už savo elgesį rekolekcijų metu. Ilgai kalbėjomės. Mačiau nuoširdų žmogų, Dvasinių pratybų metu tapusį piktojo įrankiu, – ne veltui sakoma: „Gerais norais pragaras grįstas.“ Naivu galvoti, kad vienuolynas – tai priebutis į rojų, kur angelai skambina cimbolais ir smilko mirą: kuo ryžtingiau bandai gręžtis į Dievą, tuo išradingesnis ir kliūčių ruožas. „Nebijok, vien tik tikėk“, – kviečia evangelistas Morkus, o jei apsisprendei dalyvauti rekolekcijose – pasikliauk Dievu, malda ir pratybų vadovu.