Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Dvasiniai išgyvenimai – kaip atskirti, kurie iš Dievo?

Moteris meldžiasi
Cathopic nuotrauka

Tekstas parengtas pagal Timothy M. Gallagherio knygos „Dvasių skyrimas: šv. Ignaco išmintis kasdieniame gyvenime“ pratarmę. Šią knygą neseniai išleido „Katalikų pasaulio leidiniai“, iš anglų kalbos vertė Vilma Rinkevičiūtė.

Levo Tolstojaus romane Ana Karenina pagrindinis veikėjas Levinas su giliu džiaugsmu išgyvena Dievo patirtį. Dievui gyvenančio doro žmogaus liudijimas suteikia jam dvasinį aiškumą. Gilią Dieve nurimusios širdies laimę išreiškia ašaros. Jo tikėjimas sustiprėjo, atsivėrė naujas dvasinis gyvenimas. Levinas tikisi, kad gauti dvasiniai turtai sustiprins ir pagilins jo santykius su šeima. Tačiau labai nuliūsta patyręs, kad bendraujant su namiškiais sunkumai nesiliauja. Pagaliau akimirką likęs vienas, jis apmąsto naująją patirtį: „Jis džiaugėsi, turėdamas progos pabūti vienas ir atsipeikėti nuo tikrovės, kuri jau spėjo taip numušti jam nuotaiką. Atsiminė, kad jau spėjo supykti ant Ivano, parodyti šaltumą broliui ir lengvapėdiškai pasikalbėti su Katasovu. „Nejaugi tai buvo tiktai akimirkos nuotaika, ir ji praeis, nepalikusi pėdsako?“ – pagalvojo Levinas. Bet tą patį akimirksnį atgavęs buvusią nuotaiką, džiaugdamasis pajuto, jog kažkas naujo ir svarbaus įvyko jam. Tikrovė tik laikinai buvo užtemdžiusi tą sielos rimtį, kurią rado; bet ji išliko nepaliesta.“ (Lev Tolstoj, Ana Karenina, vertė Pranas Povilaitis, Kaunas: Obuolys, 2017, p. 708)

Dvasinis džiaugsmas, o paskui jo susilpnėjimas. Laimė, o paskui bendravimo rutina, atimanti drąsą ir kelianti abejones dėl dvasinės pažangos tikrumo. Levinas nerimauja, ar išgyvenimas, kuris atrodė toks stiprus, nebuvo tik praeinanti nuotaika, tačiau vėl patiria džiaugsmą. Ramybė, paskui šios ramybės aptemimas. Bet galiausiai niekur nedingusi vidinė ramybė… Aprašydamas Levino jausmus ir mintis Tolstojus atskleidžia labai svarbius kiekvieno tikinčiojo žingsnius: džiaugsmą ir baimę, ramybę ir nerimą, viltį ir drąsos netekimą, kuriuos keliaudama Dievo link patiria žmogaus širdis. Ši išgyvenimų kaita svarbi. Dievo artumo jausmas suteikia drąsos tarnauti ir mylėti. Tačiau tamsa, kai netenkame jėgų ir užvaldo baimė, gali atvėsinti šį troškimą ar net visiškai jį nustelbti. Gyvenimo kelyje vienu ar kitu būdu svyravimus patiria visi tikintieji: kartais užplūsta įkarštis ir dieviškųjų dalykų troškimas, o kartais jis išblėsta ir trauka silpnėja. Ar mes esame bejėgiai pasipriešinti šiai kaitai? Ar galime kaip nors suprasti savo sudėtingas dvasines patirtis? Ar galime išmokti išmintingai reaguoti į širdies pokyčius? Jei kuris nors mokymas galėtų atsakyti į šiuos klausimus, jis būtų mums nepaprastai naudingas. Šioji išmintis tiesiogine prasme ir sudaro dvasinio gyvenimo šerdį.

Visi, iki mūsų ėjusieji dvasiniu keliu, patyrė tokius širdies svyravimus ir turėjo, kaip ir mes, pasirinkti, kaip į juos reaguoti – priimti ar atmesti. Pradedant pirmaisiais Pradžios knygoje aprašytais žmonėmis, o ir visame Senajame Testamente, skaitome apie asmenis, kuriems teko atskirti iš Dievo ateinančius potraukius nuo tų, kurie iš Jo neateina. Šimtmečiams bėgant šventieji siūlė pagalbą, kaip suprasti širdies paskatas ir į jas atsiliepti. Tarp tokių yra Origenas, šventieji Antanas Egiptietis, Augustinas, Jonas Kasijonas ir Kotryna Sienietė. Tačiau vienas jų ypač išsiskiria, tai – šv. Ignacas Lojola (1491−1556), dvasinis vadovas, kurio mokymas apie dvasių skyrimą ir bus pagrindinė šios knygos tema. Kaip matysime, šv. Ignacas Lojola pats savarankiškai atrado praktišką būdą širdies paskatoms paaiškinti ir mokė, kaip veiksmingai į jas atsiliepti. Šv. Ignaco Lojolos vidinis gyvenimas pasižymėjo turtingu jausmingumu ir ypatinga dvasine savimone. Apie šį aštrų dvasinį sąmoningumą liudija asmeniškai jį pažinojusių ignaciškosios tradicijos klasikų raštai. Jeronimas Nadalis, vienas iš artimiausių šv. Ignacui žmonių, tvirtina, kad ypatinga šv. Ignaco Lojolos malonė buvusi gebėjimas „visuose dalykuose, veiksmuose ir pokalbiuose regėti ir kontempliuoti Dievo artumą, dvasinių dalykų meilę, ir likti kontempliatyviam netgi veiksmų sūkuryje“.

Knygos „Dvasių skyrimas: šv. Ignaco išmintis kasdieniame gyvenime“ viršelis
Knygos „Dvasių skyrimas: šv. Ignaco išmintis kasdieniame gyvenime“ viršelis.

Panašias mintis išsako ir daugelis kitų liudytojų. Savo gyvenime ir raštuose, taip pat amžininkų liudijimuose šv. Ignacas Lojola iškyla kaip žmogus, giliai įsiklausantis į dvasines širdies paskatas, jautrus jos pokyčiams ir visada siekiantis atskirti, kas juose iš Dievo, o kas ne. Šv. Ignacui Lojolai tokia dvasinė savimonė buvo itin svarbi, jis visą dieną valanda po valandos stengdavosi išlaikyti šį budrumą, kuris yra viso jo gyvenimo ir raštų šerdis. Toks sąmoningas prieštaringų širdies paskatų suvokimas, pastangos išmintingai jas suprasti ir į jas reaguoti yra žinomas kaip dvasių skyrimas. Tai pagrindinė šios knygos tema.

Skyrimas čia suprantamas kaip vieno dalyko atskyrimas nuo kito, vienos dvasinės tikrovės atpažinimas kaip skirtingos nuo kitos. Žodis „dvasių“ nusako, ką būtent skirsime, kokios tikrovės turi būti atskirtos viena nuo kitos. Žodį „dvasios“ šiame kontekste šv. Ignacas Lojola vartoja nusakyti šiems dvasiniams išgyvenimams: džiaugsmui, liūdesiui, vilčiai, baimei, ramybei, nerimui ir panašiems – ir visoms su jais susijusioms mintims, kurios daro įtaką mūsų tikėjimui ir judėjimui link Dievo. Tad šiuo metu galime tarti, kad dvasių skyrimą šv. Ignacas Lojola suprato kaip procesą, kuriuo siekiama atskirti dvasinius išgyvenimus širdyje, atpažįstant tuos, kurie yra iš Dievo, nuo tų, kurie nėra, kad galėtume priimti pirmuosius ir atmesti antruosius.

Dvasių skyrimas patraukė mano dėmesį jau prieš dvidešimt metų, dirbant rekolekcijų vadovu ir dvasiniu palydėtoju. Šią temą pradėjau aptarinėti per rekolekcijas, o vėliau ir dvasių skyrimo seminaruose. Reakcija, kuri nuolatos lydėjo šį mokymą, mane įtikino, kad savo taisyklėse šv. Ignacas Lojola užčiuopė kai ką labai svarbaus visiems, kurie nuoširdžiai ieško Viešpaties. Supratau, kad šv. Ignacas Lojola paruošė beprecedentę mokomąją medžiagą, kaip nugalėti didžiausias kliūtis, kurios iškyla tikintiesiems dvasinio augimo kelyje: drąsos ir vilties netekimą, baimę ir visus kitus nerimą keliančius jausmus.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Mane nuolat stebino, kaip dažnai rekolekcijų ar seminaro pabaigoje žmonės sakydavo, kad šv. Ignacas Lojola įteikė jiems neįkainojamą dvasinių priemonių rinkinį, su kuriuo jie gali nugalėti baimę ar silpnumą. Metams bėgant susiklostė šių taisyklių pristatymo metodas, kurį ir pateikiu knygoje. Metodas grindžiamas dviem įsitikinimais.

Pirmasis: visi šių taisyklių turtai geriausiai atsiskleidžia dėmesingai tyrinėjant tai, ką iš tiesų šv. Ignacas Lojola nori jomis pasakyti, tereikia atidžiai tirti sakinys po sakinio, kartais žodis po žodžio, ką jis yra parašęs. Tai ypač būtina todėl, kad šv. Ignaco Lojolos stilius yra gana sunkus ir sudėtingas. Tiesą pasakius, pastebėjau, kad pirmą kartą perskaitę taisykles žmonės kartais nusivilia. Pirmą kartą skaitant atrodo, kad taisyklės labai mažai ką pasako – ar kalba – apie žmogui visiškai nepažįstamus dalykus. Tik tuomet, kai taisyklės nagrinėjamos sakinys po sakinio, atidžiai tiriant painią jų kalbą, atsiskleidžia visi jų prasmės turtai.

Antrasis įsitikinimas: šios taisyklės atsirado iš patirties, tad geriausiai jas ir paaiškina nuolatinis rėmimasis patirtimi. Šv. Ignacas Lojola šias taisykles užrašė kaip dvasinės patirties santrauką – savos ir daugelio tų, kuriems vadovavo. Todėl nusprendžiau šias taisykles pateikti ne abstrakčių svarstymų forma, bet remtis dvasinės patirties pavyzdžiais. Kiekvieną taisyklę aptarsiu pavyzdžiais iš daugelio žmonių gyvenimo, vieni bus pažįstami iš mūsų dvasinės tradicijos, kiti ne tokie žymūs. O pavyzdžių komentaras atskleis pačios taisyklės prasmę.

Tokiu būdu šios taisyklės atgyja. Ne kartą esu pastebėjęs, kaip šv. Ignaco Lojolos taisyklės tarsi persimaino pritaikius jas dvasinei patirčiai. Toks požiūris atskleidžia tikrąją ir teisingą šių taisyklių prasmę, kuri kartais trenkia lyg žaibas. Skurdi ir lakoniška kalba išnyksta ir žmonės su nuostaba pamato, kaip giliai šv. Ignacas Lojola supranta ir aprašo jų asmeninę dvasinę patirtį ir kaip meistriškai moko išmintingai į ją reaguoti. Labai tikiuosi, kad taisyklių nagrinėjimas paskatins panašų suvokimą ir šios knygos skaitytojams.