Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Dvasinis artumas: Vytautas Mačernis ir Fiodoras Dostojevskis

Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotraukų koliažas

2021-ieji – poeto Vytauto Mačernio (1921–1944) metai, skirti 100-osioms jo gimimo metinėms paminėti. Nors žuvo būdamas vos 23-ejų, V. Mačernis visuotinai pripažįstamas lietuvių literatūros klasiku, tarp kurių yra bene jauniausias.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla pakartotinai išleido dvi knygas, kurios leidžia artimiau susipažinti su poeto gyvenimu ir kūryba. Tai – V. Mačernio poezijos ir poetinės prozos knyga „Praeinančiam pasaulyje praeisiu“ ir rašytojos Aldonos Ruseckaitės „Dūžtančios formos. Romanas apie Vytautą Mačernį“.

Iš Vytauto Didžiojo universiteto persikėlęs į Vilniaus universitetą (iš pradžių studijavo anglistiką, vėliau pagrindine savo specialybe pasirinko filosofiją) V. Mačernis susipažino su čia studijavusia Brone Vildžiūnaite, su kuria planavo sukurti šeimą, tačiau to padaryti nebuvo lemta. Bronei parašyti svarbiausi Vytauto laiškai, svarbiausi jo dvasinių išgyvenimų, pakilimų ir krizių, kūrybos psichologijos liudininkai. Būtent šį poeto ryšį su B. Vildžiūnaite liudijantis palikimas rašytojai A. Ruseckaitei padėjo jautriai atkurti ir iš naujo pažinti V. Mačernį savo knygos „Dūžtančios formos. Romanas apie Vytautą Mačernį“ puslapiuose: be minėtų V. Mačernio laiškų mylimajai, A. Ruseckaitė rėmėsi ir jo sužadėtinės atsiminimais.

Karo metais V. Mačernį lydėjo ištisa sudėtingų išgyvenimų gama. 1943 m. uždarius Vilniaus universitetą, Vytautas grįžo į gimtąją Šarnelę. Vytautas ir Bronė jau buvo gavę Vilniaus miesto burmistro leidimą tuoktis (1943 08 12), tačiau vestuvės neįvyko. Sudėtingus sužadėtinių jausmus temdė karo metai, draugų planai emigruoti, kai 1944 m. Rusija okupavo Lietuvą. Nors sviedinio skeveldra nutraukė V. Mačernio gyvenimą, jo poezija įveikė laiko išbandymus.

Kuo gi A. Ruseckaitę, įsimenančių knygų apie Maironį ir Žemaitę autorę, sudomino V. Mačernis? Pirmiausia savo, kaip poeto vizionieriaus, pasaulėvoka, jos atspindžiais poezijoje ir ypač – jausmų pasauliu, neįvykusia santuoka. Ar V. Mačernį galėtume vadinti mąstytoju, filosofiniu poetu ir… meilės kankiniu?

A. Ruseckaitė knygos „Dūžtančios formos. Romanas apie Vytautą Mačernį“ praskleidžia paslapties šydą apie poeto gyvenimą ir daugiau papasakoja apie moterį, kurią jis taip dievino. Juk B. Vildžiūnaitė niekuomet daug nepasakojo apie santykius su lemtingąja savo gyvenimo meile – ji teigia, kad tai esąs tik jos ir Vytauto gyvenimas, apie kurį skelbtis niekada nenorėjusi.

Skaitykite ištrauką iš A. Ruseckaitės knygos.

Literatūrinis dienoraštis (2)

Fiodoras Dostojevskis. Vienas mylimiausių Mačernio rašytojų. Pasirenka „Brolius Karamazovus“. Nuo 1941 metų sausio dvyliktos dienos iki tų pačių metų balandžio vidurio Vytautas perskaitė romaną iki vienuoliktosios knygos – tiek konspektų tilpo į šį storą rusvais viršeliais sąsiuvinį. Romano pabaiga tikriausiai atsidūrė jau kitame dienoraštyje, kuris mūsų akių nepasiekė.

Jaunasis Mačernis žavėjosi didžiąja rusų literatūra, ypač Levu Tolstojumi ir Fiodoru Dostojevskiu. Jau 1939 metų pavasarį, baigdamas Telšių gimnaziją, žaliu rašalu parašė referatą „Tolstojaus ir Dostojevskio menas“, kurį parengė naudodamasis Dimitrijaus Merežkovskio veikalu „L. Tolstojus ir Dostojevskis“, ir perskaitė gimnazijos literatų būrelyje. Įdomus, mačerniškas yra šio rašinio įvadas. Moksleivis kelia klausimą – kodėl pasirinko tokį darbą? Ir bando atsakyti, nors iš pradžių prisipažįsta – nė pats nežinąs. Tačiau po to aiškina tarsi būtų visai subrendęs: Žmogus, darydamas ką nors, turi turėti tikslą… Betikslis gyvenimas, kalbėjimas ar pagaliau referato rašymas – negalimas. Aš turėjau tikslą įrodyti tai, kas man atrodo tikra ir teisinga. Tokia jau mano silpnybė.

Net ir blaškomas nuotaikų, jų mėtomas tai į pragarmes, tai į žvaigždes, linksmas ar nusiminęs, viltingas ar ištuštėjęs, Vytautas Mačernis visada turėjo tikslą. Daug tikslų – momentinių ir didelių. Studijuodamas universitete, skaitė rusų klasikus, laiške Sofijai Levo Tolstojaus „Aną Kareniną“ labai išgyrė, siuntė jai knygas ir mokė suprasti: Tu pasistebėk, kaip vykusiai aprašytos arklių lenktynės, ta nuotaika, pagaliau ta pati Ana, jos visa meilė su Vronskiu, vėliau jos pavydas ir nusižudymas… Ir tik tas rašytojas didelis, kuris moka pasakyti bendrus dalykus… Skaitysi ir gėrėsies, užtikrinu. Tai reta knyga! Didelio rašytojo kelias – tokiu tapti ir Mačernio svajonė – tai vizionierių kelias: pirmyn ir aukštyn, nuolat geresniu žingsniu – ligi amžinybės…

Vytautas užsienio autorių knygas stengėsi skaityti tik originalo kalba, rusų klasikus taip pat, nors šios kalbos iš pradžių nemokėjo, tačiau pasiėmė žodyną ir kibo į „Brolius Karamazovus“. Galbūt šalia buvo pasidėjęs šio romano vokišką vertimą. Prieš pradėdamas vieną sausio sekmadienį kūrinį konspektuoti, Mačernis pirmiausia išvertė iš romano priešlapio Šventojo Rašto citatą: Iš tikrųjų, iš tikrųjų sakau jums: jeigu kviečių grūdas, kritęs žemėn, nemirs, tai paliks vienas, o jeigu numirs – atneš daug vaisių. (Jonas, XII, 24). Vertimas ne itin tikslus. Vėliau šiuos Naujojo Testamento žodžius romane keletą kartų ištars vienuolis Zosima. Vytautas trumpai, bet tiksliai fiksuoja kūrinio siužetą. Nei iš šio, nei iš to viename puslapyje įsiterpia vokiška dainelė apie meilę – iš kur ji staiga atsiranda? Tyliai skamba mano dainos naktyje tau / Tyloje ateik, meilute, Hani, pas mane… Ateik ir padaryk mane laimingą! Ateik, padaryk mane laimingą, padaryk!

Galop 1941 metų sausio septynioliktą dieną užrašomi pamąstymai apie patį Dostojevskį, nors romano dar perskaityta ne taip daug, tačiau asociacijų jau randasi. Dostojevskis – keistas menininkas. Jį galėčiau pasiaiškinti sau tik tokiu palyginimu. Jo menas, tai pavasario dienos dangus, kur labai daug debesų, juodų, tamsių, pilkų. Bet jie visi bėga per dangų, nesustoja vietoj, kartais pro debesis ištrykšta spinduliai, apšviečia laukus, …saulė mūsų laukiamu skaistumu pažiūri žemėn. …Į darželius atbėga vaikai ir susėdę žarsto kvepiančias dar drėgnas smilteles. Ir seka ilgas saulėtas pavakarys, visur taip šviesu ir jauku… taip gyva ir džiaugsminga… Vargu, ar kas kada būtent taip suprato tamsųjį Dostojevskį. Šis didis rusų klasikas buvo labai artimas Vytautui Mačerniui. Dar aštuoniolikmetis, rašydamas apie Tolstojų ir Dostojevskį, pripažįsta pastarajam didelį artumą, nes jis nuėjo dvasios keliu. Jis pirmasis analitikas to pasaulio, kuris mumyse atskirai gyvena ir turi savo kelius. Mačerniui suprantama kūrėjo vidinė kančia, jos draskymas, kūrybinis kraujavimas, sielos dualizmas, nuosmukis ir pakylėjimas. Dostojevskis jam yra puikus psichoanalitikas, jo kūryba – tikra raganų virtuvė… Skaitydamas ir analizuodamas „Brolius Karamazovus“, jis semiasi stiprybės, išminties ir raganų virtuvė virsta ypatinga alchemiko dirbtuve. Dostojevskio akys, tai pro kančios debesis žiūrinčios akys; staiga jos nušvinta tokiu grožiu ir šviesa, jog išnyksta visi skausmo ūkai ir lieka deganti saulės šiluma: ir sušalęs taip puikiai toje saulėje jaučiasi. Matyt, ta žiemos diena jautriai paveikė jaunąjį skaitytoją, ir rusų klasiko įsivaizdavimas iškilo gana šviesus. Mačernis dar neskaitęs penktosios knygos skyriaus „Didysis inkvizitorius“ – tos garsios, vėliau tiek filosofų tyrinėtos Dostojevskio legendos apie pasirodžiusį Kristų, pralaimėjusį, pabučiavusį didįjį inkvizitorių, palikusį pasaulį be Dievo ir vėl išnykusį… Amžinas Vytauto klausimas – ne vien tik gyventi, bet kam gyventi – iškyla šiame skyriuje ir palieka be atsako… Galbūt „Broliai Karamazovai“ turėjo Mačerniui įtakos, kai jis rinkosi diplominio darbo temą – „Kristus ir Nyčė“. Frydrichas Nyčė yra prisipažinęs, jog Dostojevskis – vienintelis psichologas, iš kurio sugebėjau kažką išmokti. Nyčės „Antikristas. Prakeiksmas krikščionybei“, išleistas 1895 metais. Krikščioniškoji moralė – vergų moralė, Dievas mirė, Antžmogis stos valdyti pasaulį… Vytautas Mačernis tikriausiai buvo parengęs diplominio darbo tezes, gal parašęs ir dalį teksto. Kokias išvadas studentas būtų padaręs? Nyčę jis pradėjo skaityti dar Telšių gimnazijoje, pasiėmęs knygą iš mokytojo Felikso Kudirkos bibliotekos. O neramią 1943 metų vasarą Šarnelėje plačiai studijavo šį vokiečių filosofą, buvo pasiryžęs visą jo kūrybą perskaityti. Be abejo, Vytautas norėjo parašyti ypatingą darbą, sugriauti beįsigalintį dvidešimtojo amžiaus paviršutiniškumą ir menkystę. Pasaulio ribų nepraplėsime, bet į gilumą, į subtilumą galime veržtis kiek tik norime… Tikriausiai įvairūs užrašai, literatūriniai dienoraščiai, diplominio darbo apmatai pradingo toje permirkusių rankraščių duobėje, virš kurios Šarnelėje rusų kareiviai įsitaisė lauko virtuvę. Argi ne Antikristo užmačia, ar ne jo vilionės? Didysis inkvizitorius aiškino atėjusiam Kristui, jog yra trys jėgos žemėje, reikalingos šio laiko silpnam žmogui: stebuklas, paslaptis ir autoritetas. Kai įsigilini – labai daug… Ramus ir aiškus tikėjimas Dievu, Kristumi, skaitant tokias knygas, kaip Dostojevskio, Nyčės, Šopenhauerio ir kitų filosofų, ėmė šakotis, trūkinėti, griūti, kelti šimtus abejonių. Mačerniui nebeaišku, kodėl pasaulis ir žmogus, ir visa tai? Ir jo gyvenimo kelionėje nuobodžio tarnai, rimtuoliai rūškani, / Vėl išmeta į klausimo kelius iš naujo…

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien