2020 07 07

Judita Stankūnaitė, SJE

Laiškai bičiuliams

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Dvasinis palydėjimas – draugystės su Dievu brandinimas

Cathopic.com nuotrauka

Afrikiečių patarlė sako: „Jei nori eiti greitai, eik vienas, jei nori eiti toli, eikite drauge.“ Skirtingu metu mes renkamės tai viena, tai kita. Dažnai, kelionei įpusėjus, pasijuntame vieniši pavargę bėgikai, kuriems reikia draugų ir vienminčių, einančių greta, kad galėtume pasitikėti, dalintis džiugiomis ir skaudžiomis savo gyvenimo patirtimis.

Dvasinį palydėjimą labiau tapatinčiau su noru toli eiti drauge su kitu. Tai ėjimas su kitu jo kelionėje link Dievo, mokymasis klausytis jo ir giliausiojo savo „aš“, tikėjimo ugdymas, draugystės su Dievu brandinimas.

Kiekvienas savu būdu trokštame pažinti mus supantį pasaulį, Dievą, save, kitą. Dievas taip pat trokšta mums save apreikšti. Dvasinis palydėjimas – tai pagalba atpažinti ir įsisąmoninti Dievo veikimą mūsų gyvenime, labiau jį pamilti. Siela trokšta Dievą sutikti ir su juo bendrauti asmeniškai. Beje, tai nėra taip lengva ir paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Esame linkę pasiklysti savo įprastuose gynybiniuose mechanizmuose, savus norus ir užgaidas tapatinti su Dievo valia mums, todėl naudinga turėti žmogų (dvasinį palydėtoją), kuris padėtų atpažinti mumyse vykstančius vidinius judesius, prisiliesti prie giliausių mūsų troškimų ir per tai stiprinti draugystę su Dievu. Paprastai dvasinis palydėtojas yra tikėjimo žmogus, vienuolis ar vienuolė, pasaulietis, pasaulietė ar kunigas, turintis dvasinio palydėjimo dovaną, kurią atpažįsta kiti ir dėl to į jį ar ją kreipiasi.

Anglų poetė Elizabeth B. Browning rašė:

Žemė kupina dangaus

ir kiekvienas krūmas liepsnoja Dievu.

Tačiau tik regintis nusiauna batus,

o kiti sutupia aplinkui ir raško uogas.

Palydėtojas padeda sulėtinti tempą ir pastebėti, kas iš tiesų vyksta mūsų gyvenime. Jis atkreipia dėmesį ir padeda apmąstyti „degančius krūmus“, o ne vien raškyti „uogas“. Pokalbio metu palydėtojas kviečia žmogų įvardyti jo atpažintas ir išgyventas Dievo patirtis. Skatina pastebėti, kur ir kaip sutiko Dievą savo kasdienybėje. Kur norėtų jį sutikti? Ko trokšta iš Dievo? Dvasinis palydėjimas – tai reali vieno krikščionio pagalba kitam, ieškančiam gilesnio ryšio su Dievu. Pagalba labiau ir giliau pažinti Dievą ir jo veikimą ne tik maldoje, bet ir konkrečiose gyvenimo patirtyse. Neturime pamiršti, kad dvasiniame palydėjime pagrindinis veikėjas visada išlieka Dievas, kiekvieną kviečiantis užmegzti asmeninį santykį.

Daug metų palydėdama kitus įsitikinau, kad žmogui sunkiausia patikėti, jog Dievas trokšta asmeninio santykio, draugystės su juo. Pripažinkime, kad daug kam maldos patirtis tėra poterių ir litanijų kalbėjimas, na, dar prašymų Dievui išsakymas. Ir tik nedaugelis maldą supranta kaip santykį. Palydėtojo „darbas“– padėti palydimajam atpažinti, kad Dievas jį besąlygiškai myli, juo domisi kaip asmeniu; kad Dievas trokšta būti su juo ir užmegzti asmeninį nenutrūkstantį draugystės ryšį. Ir tai ne filosofinė idėja, bet aukščiausio intensyvumo Dievo meilės tikrovė.

Jono evangelijoje Jėzus mums sako: „Aš esu vartai“ (Jn 10, 9), „Aš jus draugais vadinu“ (Jn 15, 15). Taigi, galiu drąsiai tikėti, kad draugystė su Dievu yra lyg vartai, kurie nuolat man atsiveria. Toji draugystė – atvira ausis ir širdis: esu išgirstas (-a), priimtas (-a), koks (kokia) esu. Draugystė yra atvirumas viskam, ką nešiojuosi savo nuo-statose, slapčiausiose mintyse ir abejonėse, viltyse ir prašymuose. Dievo draugystė yra jo atvirumas man ir dėl manęs.

Dar daugiau – draugas visada yra pažeidžiamas, jis sutinka kęsti santykio skausmą. Draugas myli ir priima mane net tada, kai esu nepriimtinas (-a). Kai draugas yra Dievas, reikia žinoti, kad ir jis savo meilėje man yra pažeidžiamas. Tai, kad jis pažįsta ir priima mūsų trapumą, žaizdas, kad kenčia drauge su mumis, yra giliausias Dievo draugystės ir meilės ženklas, rodantis, kaip stipriai jis mus brangina. Neapykanta, pavydas, panieka, prievarta ir ignoravimas žeidžia Jėzų ne mažiau nei mus. Dalintis ne tik džiaugsmu, bet ir pakelti blogį su mumis ir dėl mūsų – taip Jėzus supranta draugystę su kiekvienu.

Cathopic.com nuotrauka

Dvasinio palydėjimo tikslas – atpažinti ir įsisąmoninti Dievo veikimą mūsų gyvenime ir išlikti budriam jo draugystei ir meilei. Įtemptoje kasdienybėje lengva pamesti ir net pamiršti šią tiesą, sakyčiau, palaidoti ją po kitomis patirtimis. Mes dažnai nesame tikri, ko iš tiesų trokštame ir ilgimės. Per gyvenimą einame tarsi apgraibomis: viena vertus, ieškome savo Kūrėjo, antra vertus, nekreipiame dėmesio, kaip ir kur jis mus kalbina.

Šis laikmetis nėra palankus (netgi priešingai) žmogaus kontempliatyviai nuostatai ar sąmoningam Dievo ieškojimui. Mus nusineša gyvenimo tempas, darboholizmas, įtampos, narcisizmas, neretai mūsų pačių vidinės nuostatos, įvairūs vidiniai modeliai, anot jėzuito Josepho McHugho, tokie kaip „kapų atkasinėjimas“ ar „rūpesčių pasiskolinimas“. Taip atsitinka tada, kai be perstojo, tarsi draskydami seną žaizdą, ieškome priežasčių, kodėl mus ištiko vienas ar kitas dalykas. Esame pernelyg susirūpinę savo ar kito ateitimi. Mes, žmonės, linkę apgailestauti dėl praeities ir rūpintis dėl ateities, pamiršdami, kad Dievas mus sutinka dabartyje – ten, kur esame. Jis yra dabarties Viešpats.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kontempliatyvi nuostata keičia ne tik tai, kaip mes mąstome, kaip leidžiame pinigus ir laiką, kaip balsuojame ir kokį santykį mezgame su savimi ar kitais, bet ir padeda pastebėti mūsų vidinius judesius, vedančius link arba nuo Dievo, ir į juos atsiliepti. Dažnai būna taip, kad savyje vienu metu atpažįstame prieštaringus judesius – Dievo ilgesį ir jo baimę. Trokštame būti kuo arčiau Jėzaus, bet kartu bijome jo kančios. Norime visiškai priklausyti (atsiduoti) Dievui, bet nerimaujame, kad prarasime saugumą, kuris, beje, dažniausiai yra tariamas. Vidiniai judesiai mumyse tiesiog kyla, tad svarbu juos pastebėti, įvardinti, branginti, ir, žinoma, išmokti atskirti, kas juos sukelia. Norėdami geriau pažinti savo širdį, nuolat savęs klauskime, kokius vidinius judesius atpažįstu savyje, kai skaitau Šventąjį Raštą, einu pasivaikščioti, stebiu saulėlydį ar žiūriu kino filmą?..

Dvasinė draugystė su Dievu auga ir vystosi panašiai kaip ir visos kitos draugystės. Palydėtojui svarbu padėti žmogui tapti vis atidesniam tam, kas pasikeitė jo gyvenime, kai jį patraukė Dievas. Tai daro žmogų pajėgų su Dievu dalintis ne tik tuo, kas vyksta jo gyvenime, bet ir tuo, kas jame keičiasi palaikant su Juo ryšį ir draugystę.

Spėju, kad mes visada norime ir turime, ką Dievui pasakyti, ir ypač tada, kai monologas tampa dialogu, kai atpažįstame savyje kvietimą (postūmį) pasidomėti Dievo siekiais ir troškimais. Šventajame Rašte apstu nuorodų, kad draugystė tarp Dievo ir žmogaus visada kyla Jo iniciatyva. Dievas pirmas siūlo savo draugystę, priimdamas riziką būti atmestas. Tai išsipildė ir pildosi per Jėzų Kristų. Draugystė su Dievu daro mus panašius į jį, pajėgius į pasaulį ir save žvelgti jo žvilgsniu.

Unsplash.com nuotrauka

Dvasinis palydėjimas svarbus ir aktualus visada: kai jaučiamės Dievo patraukti, užkalbinti ir kai dėl įvairių priežasčių esame pasimetę, nuliūdę, sutrikę. Turbūt kiekvienas sutiksime, kad ne visada savo gyvenimo kelionėje ramiai žingsniuojame lyguma, dažnai kelias veda per kalnus, neaplenkdamas ir atšiaurių dykumų.

Beje, dykuma hebrajų kalboje suprantama kaip vieta, kur žodis yra išgirstamas, o troškimai tikri. Kad ir kokia atšiauri toji dykuma būtų, ji mus ištuština ir apvalo. Pravartu žinoti, kad tai nėra toji vieta, kur privalau rinktis, kaip turėčiau keistis ir augti, bet vieta, kur įgaunu drąsos pažiūrėti tiesai į akis. Dykuma dažnai apvalo mus prieš mūsų pačių valią, per paties Dievo veikimą. Ji, kaip aiškina Šventasis Raštas, yra vieta, kur Dievas ypač arti. Kita vertus, dykumoje esame labiau pažeidžiami ir užvaldomi chaoso, įvairių gundymų. Kartu tai ir ypatinga Dievo malonės veikimo vieta bei laikas. Kodėl? Nes kai jaučiamės beviltiški ir silpni, tampame atviresni.

Dvasios palydėtojo paskirtis – būti kartu su žmogumi jo chaose ir sumaištyje, leidžiant jam tai atpažinti, priimti, kartu įgalinant atsiliepti jį mylinčiam Dievui, kad, jam padedant, kovotų ir laimėtų dvasinę kovą prieš trumpalaikius ir melagingus gundytojo kerus. Palydinčiajam svarbu žmogaus neskubinti, gerbti jo suvokimo tempą. Svarbu eiti drauge, kad būtume perkeisti, apvalyti, kad visa užkrečiantis TIKĖJIMO džiaugsmas mus dar labiau susietų su Dievu ir tarpusavyje.

Tikrai ne viską išsakiau, kas yra dvasinis palydėjimas. Tai svarbi, aktuali ir labai plati tema. Bet daugiau naudos ir prasmės yra dvasinį palydėjimą patirti, nei apie jį skaityti ilgus straipsnius ar net knygas…

„Laiškai bičiuliams“, 2020 pavasaris–vasara