Dvasinis piktnaudžiavimas – iš tabu zonos į dienos šviesą

Knygos autorius Dysmas de Lassus – Kartūzų ordino generalinis prioras, turintis tvirtus monastinio gyvenimo tradicijos bei vienuolinio gyvenimo teologijos pagrindus. Atverdamas dvasinio piktnaudžiavimo skaudulius, autorius sulaužo tylą ir pasmerkia nepriimtiną religinių bendruomenių įkūrėjų, vyresniųjų ar narių elgesį.

Įžangoje autorius įvardija pagrindinę priežastį, dėl kurios ėmėsi rašyti šią knygą – „užuojauta tiems ir toms, kurie kentėjo ir kenčia“. Todėl ir jos puslapiuose nugulę piktnaudžiavimo aukų liudijimai, atliktų tyrimų rezultatai, konkretūs psichologinio manipuliavimo metodai, gairės, kaip juos atpažinti ir nuo to pagyti, siūlymai, kaip suderinti asmens ir bendruomenės augimą, išlaikant pagarbą žmonėms ir Bažnyčios Tradicijai. Savo įžvalgas Dom Dysmas remia Bažnyčios Tėvų, šventųjų, teologų mintimis.

Autorius klausia – ar esminiai vienuolinio gyvenimo aspektai gali nuodyti? Pagarba valdžiai, nuolankumas, klusnumas, tarnystė, neturtas, atsižadėjimas – visa tai gali vesti Dievop, tačiau lygiai taip pat artinti prie ribos, kurią peržengus neišvengiamai krypstama į sektantizmą. Tad ir šios knygos tikslas – „suvokti galimus pavojus ir puvimą skatinančius veiksnius, imtis visų priemonių siekiant stiprinti arba sukurti imuninę sistemą, galinčią apsaugoti asmenis ir bendruomenes, remiantis vienuolinio gyvenimo tradicijos išmintimi, sukaupta per ilgus amžius – visa tai būtina, kad ypatinga meilės ir šventumo mokykla netaptų psichologine ir dvasine vergyste.“

Psichologinis manipuliavimas ar mobingas gali būti aptinkamas įvairiose socialinėse aplinkose – šeimoje, organizacijoje, mokykloje, partijoje ir kt. Pasikartojantys tie patys mechanizmai, stulbinamai panašūs manipuliavimo būdai ir elgesio nukrypimai veda į visur pasireiškiantį žmogiškosios prigimties silpnumą. Todėl knyga gali būti vertinga ne tik religinių bendruomenių nariams. Atsakymų čia ras ir pasauliečiai, dirbantys su įvairiais kolektyvais bei susiduriantys su tarpusavio santykių iššūkiais, įvairių grupių, bendruomenių nariai, siekiantys sveikesnių tarpusavio santykių. Ir vis tik dvasinis piktnaudžiavimas, prisidengiant Kristaus ar Bažnyčios vardu, yra ypač skausmingas, nes prieštarauja viešai liudijamam evangeliniam gyvenimui ir menkina pasitikėjimą pašvęstuoju gyvenimu ar net Bažnyčia.

Autorius labai aiškiai įvardija geriausią bendruomenės ir jos narių sveikatos garantą – Šventosios Dvasios vaisius: „Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“ (Gal 5, 22–23).

Dysmas de Lassus teigia: „Piktnaudžiavimų atvejais nukentėjusios aukos neatstumia Dievo Veido, bet teatro kaukę. Traumuota atmintis išlieka gyva, tačiau Dievo meilė yra daug stipresnė.“

Parengė Inga Čiuberkytė

Pateikiame knygos ištrauką.

***

Priežasčių paieška

Gydymas prasideda atsakingai išanalizavus situaciją. Visų pirma būtina atskleisti aptiktų nukrypimų priežastis, bandyti suprasti ydingus procesus, galimai egzistuojančius pavojus, nustatyti ribas, kurių nebūtų galima peržengti, paruošti apsaugos priemones, užtikrinti reikiamą ugdymą ir sukurti arba patobulinti į situaciją įsikišti galinčias institucijas. Šių klausimų analizė gali ne vieną suneraminti. Tačiau jei ji padės sustiprinti vienuolinį gyvenimą ir išvengti tam tikrų nukrypimų ateityje, vienuolinio gyvenimo įvaizdis turėtų labai pagerėti jau vien išvydus, kaip patys nariai atvirai vertina savo bendruomenės veikimo būdus.

Pradėjus darbą nustebino didžiulis panašumas: tie patys mechanizmai veikia labai skirtinguose kontekstuose: naujose ir tradicinėse vienuolinėse bendruomenėse (kai kurios jų priklauso net didiesiems ordinams), naujų formų pašvęstajame gyvenime, įvairiuose sąjūdžiuose… Ši liga gali apimti bet kurią katalikišką vienuoliją. Tačiau tai vyksta ne tik katalikiškame pasaulyje… Vieno didelio tarptautinio banko darbuotojas sakė visų minėtų problemų pavyzdžių galintis pateikti iš savo profesinės aplinkos. Jų tikrai rastume ir kitose didelėse struktūrose, pavyzdžiui, politinėse partijose.

Taigi, vienas nuo kito nepriklausomi tyrimai, vykę labai skirtingose aplinkose, pateikia tą patį rezultatą. Toks konstatavimas, nors iš pradžių ir stebina, verčia žvelgti plačiau. Įvairūs funkcionavimo trikdžiai būdingi ne vien vienuoliniam gyvenimui, tai esminė žmogiškosios prigimties funkcionavimo sutrikimo išraiška, ir ji susijusi su lyderyste… Lyderis yra gimęs būti lyderiu: jis geba patraukti, suburti, įkvėpti. Šių gabumų dėka jis gali tapti didžiu vadu, jei tik gebės pripažinti aplinkinių talentus, kurie galėtų papildyti natūralias lyderio silpnybes. Tačiau jis gali tapti pavojingu išnaudotoju, jei bus linkęs į egocentriškumą. […]

Ligos simptomas

Vadinasi, užvaldymas ir dvasinis piktnaudžiavimas, pasireiškiantys vienuoliniame gyvenime, nėra kuo nors ypatingi. Jų specifiką lemia tik priemonės, kurias suteikia vienuolinis gyvenimas. Pagarba valdžiai, kuri sakralizuojama duodant įžadus, vienybės, kuriai kvietė Kristus velykiniame testamente, su visais troškimais, santuokos simboliais (juos savo raštuose aiškiai formuluoja didieji mistikai) aprašomas ryšys su Dievu, nuolankumas, tarnystė, atsižadėjimas, atsivertimas, neturtas – visi šie vienuolinio gyvenimo aspektai gali nukrypti nuo tikrojo tikslo ir vesti į ligą, panašią į vėžį. Tai ne koks nors išsigimimas, o veikiau nežabotai ir netvarkingai įsisiūbavęs gyvenimas, kuris galiausiai tampa nuodingas. Ar esminiai vienuolinio gyvenimo aspektai gali nuodyti? Šis klausimas galėtų reziumuoti pagrindinę knygos temą […]

Lobis moliniuose induose

Jei kas bandytų įžvelgti šioje knygoje norą kvestionuoti vienuolinį gyvenimą, tikrai apsiriktų. Ji buvo parašyta vienuolių, vyrų ir moterų, puikiai suprantančių, ką gavo iš pašvęstojo gyvenimo, ir jų vienintelis troškimas – padėti atskleisti to gyvenimo grožį ten, kur kyla rizika jį prarasti, jie nori visiems suteikti instrumentus, kurie padėtų kelionėje išvengti nelaimingų atsitikimų ar bent palengvintų jų padarinius.

Tiesa, kad viskas prasidėjo iš didelio skausmo: kančios tų vyrų ir moterų, kurie išgirdę Dievo kvietimą ir paskatinti jaunystės polėkio troško paaukoti savo gyvenimą Dievui. Jie pasitikėjo daugiaamže vienuolinio gyvenimo išmintimi, tačiau buvo apgauti. Vedami pavojingais keliais jie ne kartą skaudžiai krito – jų sparnai buvo palaužti, o Dievo atvaizdas sudarkytas. Kadangi buvo daugiau ar mažiau pažeisti, jiems reikėjo nemažai laiko atsigauti, nors ne visiems tai pavyko.

Nepagydomi randai, išlieką ne vieną dešimtmetį, kančia dėl užgaulių kaltinimų piktavališkumu, bendruomenės vyresniųjų bandymai viską neigti bei tyla iš Bažnyčios pusės, nesupratimas ar (ir tai dar skaudžiau) sąmoningas atsisakymas pripažinti ir net bandymai užgniaužti skandalą – viso to negalima ignoruoti. […]

Bendruomeninis gyvenimas

„Štai kaip gera ir kaip malonu, kur žmonės gyvena vienybėje!“ (Ps 133, 1). Ši psalmės eilutė galėtų būti bendruomeninio gyvenimo chartija. Paprastai realybė pasirodo ne tokia idiliška, nes gyvenimas bendruomenėje nevyksta savaime, čia nėra paprasčiau nei šeimoje. Čia, kaip ir visur kitur, pasireiškia žmogiškos silpnybės, todėl amžius egzistuojanti išmintis turėjo sukurti ribas, kad toks bendras gyvenimas būtų įmanomas ir kaip galima geriau atitiktų Evangeliją.

„Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“ (1 Jn 4, 20). Štai aiškiai nurodytas kelias, kaip mokytis mylėti Dievą ne „žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa“ (1 Jn 3, 18). Bendruomeninis gyvenimas yra broliškos meilės, kantrybės, atsidavimo, tarnystės, nuolankumo, atlaidumo, išklausymo, jautrumo mokykla… sąrašą galima tęsti be galo. Tačiau visa tai neįvyksta automatiškai, bendruomeninį gyvenimą būtų galima apibūdinti Viešpaties žodžiu: „Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą!“ (Mt 7, 14)

Taigi, nieko stebinančio, jei bendruomeniniame gyvenime būna įvairių trinčių, egoizmo, tuštybės, varžymosi, pykčio protrūkių, pagiežos… vėlgi, sąrašą baigti būtų sunku. Kodėl tuo stebimės? Vienuolinis gyvenimas yra žmogiškas gyvenimas, ir tas, kuris į vienuolyną ateina, čia eina ne dėl to, kad yra šventas, bet dėl to, kad nori toks tapti. Monachizmo Tėvai puikiai suprato, kad dykuma yra vieta, kur vyksta kova prieš blogį, – ten buvo gundomas ir Kristus. Tai patiriama visose vienuolinio gyvenimo formose.

Apie seriją

„Sekti Kristų“ – „Magnificat leidinių“ knygų serija, skirta nuolatiniam dvasininkų ir vienuolių ugdymui. Tai kelias, kurį siūlome norintiems suprasti save Dievo akyse ir aistringai skelbti Gerąją Naujieną.