Dvasinių formų beieškant – trikampės ir apvalios Lietuvos bažnyčios

Kalvių Šv. Antano Paduviečio bažnyčia. Andrejaus Tomenkos / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka

Tekstas ir fotografijos perpublikuojami iš „Vilniaus galerijos“

Lietuvoje yra vos kelios trikampės ir apvalios bažnyčios – visos nedidukės, nutolusios nuo didžiųjų miestų, tačiau vertinamos dėl savo unikalių, o kartais – ir paslaptingų architektūrinių sprendimų. Pasidairykime po jas: apvalias Kalvių bei Sudervės ir trikampes Panevėžiuko bei Degučių bažnyčias.

Kalviai – nežinomo autoriaus stebuklas iš akmenukų

Bene žinomiausia, tiesa, tik pastaruoju metu savo šlovės sulaukusi yra apvali (o dar tiksliau – rotondos formos) Šv. Antano Paduviečio bažnyčia Kalviuose, Kaišiadorių rajone.

Ant kalvos prie nuostabaus Kalvių ežero pūpsanti mini šventovė (statyta 1806 m.) ne tik puikiai įsilieja į kraštovaizdį, bet ir žavi savo kitoniškumu: ji sumūryta iš žibančių granito bei raudonojo Baltijos porfyro akmenėlių, o apvaliose sienose nėra jokių langų – visa šviesa į vidų patenka tik pro dailų stiklinį bokštelį.

Nors bažnyčios architektas yra nežinomas, manoma, kad jis galėjo būti vienas žymesnių to meto meistrų – tiek apvali bažnyčios forma, tiek retas to meto Lietuvoje akmenukų mūro sprendimas išduoda subtilų ir inovatyvų kūrėjo požiūrį. Žinant, kad bažnyčios statybą inicijavo Kalvių dvarą valdžiusių Pacų giminė, tikrai galima tikėtis, kad architektūriniais užmojais garsėję Pacai į savo valdas užsimojo pasikviesti žinomą pavardę.

Kalvių Šv. Antano Paduviečio bažnyčia. Giedrės Streikauskaitės / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka

Sudervė – Vilniaus arkikatedros aidai

Vilniaus rajone esanti klasicistinė Sudervės Švč. Trejybės bažnyčia – taip pat vertingas architektūros pavyzdys. Vos pamačius bažnyčią, kužda nuojauta, kad kažką panašaus – manierą, akcentus, patį stilių – jau teko matyti. Ir ši nuojauta – visiškai teisinga, nes bažnyčią prieš pat mirtį suprojektavo garsusis Laurynas Stuoka-Gucevičius, kuris projektavo ir nuostabiąją Vilniaus arkikatedrą.

Šešių kolonų portikas, jo nišose stovinčio keturių evangelistų (šv. Mato, šv. Luko, šv. Morkaus, šv. Jono) bei šv. apaštalų Petro ir Povilo statulos – visi šie architektūriniai akcentai kartojasi tiek Vilniuje, tiek Sudervėje, tiek kituose L. Stuokos-Gucevičiaus projektuose.

Žinoma, Sudervės bažnyčia labiausiai pakeri savo neįprasta apvalia (rotondos) forma. Bažnyčia pastatyta 1822 m., deja, jau po L. Stuokos-Gucevičiaus mirties.

Sudervės Švč. Trejybės bažnyčia. Wikipedia.org nuotrauka

Sudervės Švč. Trejybės bažnyčia. Juozo Šalnos / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka

Panevėžiukas – ATR palikimas

Trikampė, mūrinė Panevėžiuko Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia – vienintelė tokia bažnyčia visoje Lietuvoje. Pastatyta dar 1747 m. ir turinti vėlyvojo baroko bruožų bažnyčia vertinga ne tik savo išskirtine forma, bet ir autentiškumu – Lietuvos provincijoje daugelis to meto bažnyčių buvo medinės, todėl, deja, neišliko.

Žiūrint dar plačiau, bažnyčia vertinga ne tik architektūriškai, bet ir istoriškai – tai gana retas Abiejų Tautų Respublikos laikų paveldas.

Panevėžiuko bažnyčios statybą inicijavo šalia buvusio Panevėžiuko dvaro valdytojas, Lietuvos didysis ginklininkas, Lietuvos tribunolo maršalka Simonas Sirutis. Jeigu lankysitės Panevėžiukyje, būtinai aplankykite ir išlikusią jo dvaro dalį – dvaro stilistika stebėtinai panaši į žaviosios Panevėžiuko bažnyčios.

Panevėžiuko Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia. Rūtos Vyžintaitės / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka

Degučiai – vienintelė tokia Europoje

Keliaukime į Šilutės rajoną. Trikampė medinė Degučių Šv. Vincento Ferero bažnyčia iškilo dar 1760 m. Šiandien tai – vienintelė tokia išlikusi medinė trikampė bažnyčia visoje Europoje. (Tiesa, trikampės mūrinės bažnyčios nėra toks retas pavyzdys – toks sprendimas buvo gana populiarus baroko laikotarpiu.)

Ne mažiau įdomus nei liaudies architektūros eksterjeras yra ir bažnyčios interjeras – per kelis šimtus metų bažnyčia buvo restauruota kelis kartus, tačiau keitėsi gana mažai, todėl išlaikė labai daug autentikos: iš vidaus matosi tašyti rąstai, išliko daug vertingų sakralinių relikvijų, žemaičių bažnytinio meno pavyzdžių.

Nors šiandien bažnyčia vadinasi Šv. Vincento Ferero, jos pavadinimas keitėsi net kelis kartus: iš pradžių bažnyčia vadinosi Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo, vėliau dėl savotiško trikampio plano jai suteiktas Švč. Trejybės vardas. Šiandienis vardas bažnyčiai duotas XIX a. pabaigoje – tuo metu joje saugotos iš kilmingos ispanų giminės kilusio dominikonų ordino šventojo Vincento Ferero relikvijos.