Dveji metai po vestuvių

„Gerai, rekomenduoju“, – taip jau įpratau atsakyti į klausimą, „tai kaip vedybinis gyvenimas?“, kartais užduodamą tiek smalsių nesusituokusių bendraamžių, tiek jau vieną kitą dešimtį santuokoje nugyvenusių žmonių. Nerekomenduoju tik kunigams ir klierikams. Jie gavo geresniąją dalį, ir ji neturėtų būti iš jų atimta.

Kai susituokėme, mudviem su žmona buvo dvidešimt treji. Mano tėvas tuokėsi sulaukęs dvidešimt ketverių ir, kai buvau paauglys, man sakė, kad tai „pats tas laikas“ ar panašiai. Slapta truputį džiaugiausi jį pralenkęs. Nors geriau pagalvojus – koks skirtumas – dvidešimt treji ar penkiasdešimt treji. Esmė – ne ta. Ir ne suknelės, papuošimai, tortas, šokiai, kas galėjo ar negalėjo ateiti į vakarėlį ir taip toliau. Ir išsinuomoti (arba paprašyti pusbrolio, kad pavežtų) septintos serijos BMW nėra geriausia dalis. Geriausia dalis – kai jau praėjus keliems mėnesiams po vestuvių koks nors pardavėjas ar konsultantas turguje ar prekybos centre įkyriai bando tau įsiūlyti kokį nors robotą dulkių siurblį ar vandens auros maišytuvą, o tu kišenėje visada turi kozirį, staigiai, bet mandagiai užbaigiantį derybas: „Žinokit, turiu pasitarti su žmona“.

Kartais žmonės stebisi sprendimu tuoktis jaunam. „Jūs Lietuvoj visi taip skubat“, – neseniai man sakė vienas Anglijoje dirbantis bičiulis. Džiaugiuosi, kad vedžiau jaunas. Nė kiek nesijaučiu suvaržytas, atvirkščiai – jaučiuosi laisvesnis. Sprendimas padarytas, esu išlaisvintas nuo dvejonių ir svarstymų, nuo nežinios ir nuo daugelio žmonių jaunystei būdingo nerimo. Man nebereikia klausti, ar mano mergina, ar sužadėtinė yra ta ar ne ta – šis klausimas jau atsakytas. Dabar reikia tik paversti priesaikos žodžius apčiuopiama realybe. Kasdien kantriai, po truputį versti žodžius į gyvenimą.

Su kantrybe, žinoma, būna visko. Susituokę žmonės vienas apie kitą sužino netikėtų dalykų. Pavyzdžiui, esu girdėjęs istoriją apie porą, kuri, po vestuvių pradėjusi gyventi kartu, susiginčijo, kaip turi būti pakabintas tualetinis popierius – ar atplėštas galas turi būti atgręžtas į sieną, ar į sėdintįjį. Neatsimenu, kokį sprendimą jie pasirinko – ar pakabinti du tualetinio popieriaus rulonus, ar lyginėmis mėnesio dienomis kabinti vienaip, o nelyginėmis – kitaip, ar tiesiog laikyti ruloną padėtą ant žemės. Man sunku tai įsivaizduoti, nuoširdžiai manau, kad tokių problemų gali kilti tik paskutiniams pedantams, o aš nesu pedantas. Apskritai, nesu tvarkingas – likus savaitei iki vestuvių, mano sesuo įspėjo būsimą nuotaką: „Jis šaldytuve palikinės tuščius pieno pakelius.“ Tai buvo tiesa. Atleisk, mylimoji.

Kalbant rimčiau, nors gyvenimas kartu iš pradžių atrodo kaip kaži kokia keistenybė, greitai daugelis dalykų virsta rutina – kava ryte, pokalbis apie darbus vakare. Dienos primena viena kitą. Mano problemos dažniausiai tos pačios ir mano žmonos problemos dažniausiai tos pačios. Keli dalykai netampa rutina: pavyzdžiui, susipykti ir susitaikyti. Man tai visada būna smūgis, po kurio smarkiai palengvėja. Pačiam juokinga pagalvoti, kiek kartų buvau tvirtai įsitikinęs, kad „dabar tai jau viskas, taip nebegalima, tai ir šitai turi keistis“, ir nesikeitė. Dėl daugelio priežasčių. Tuomet nuryji seilę, susikaupi, patyli ir gyveni toliau. Kartais pastebiu, kad mano žmonai tenka daryti tą patį dėl mano trūkumų. Kartais jai tenka daryti tą patį dėl mano trūkumų, ir aš to nė nepastebiu. Tada vienas ar kitas pratrūksta, apsibarame, išsiaiškiname, kur problema, išsiaiškiname, ką galime padaryti, ir viskas vėl prasideda iš pradžių.

Žmonės, pradėję bendrą gyvenimą, sužino naujienų apie savo antrąją pusę. Aš sužinojau naujienų apie save. Iki vestuvių turėjau idilišką vaizdinį apie šeimos gyvenimą, kuriame svarbią vietą užėmė idealus mano paties paveikslas – grįžtu namo su gėlėmis, kantriai atlieku savo namų ruošos dalį, spėriai šokinėju aukštyn karjeros laiptais, sportuoju, turiu daugybę draugų ir hobių, o per gimimo dieną žmonai padovanoju savo paties dailyraščiu prirašytą eilėraščių sąsiuvinuką. Ką gi, sveiki atvykę, aš esu nekantrus, kartais be reikalo ironiškas, netvarkingas (ir tai ne tik pieno pakeliai), tingus, linkęs atidėlioti darbus, ambicingas blogąja prasme. Gėlių žmonai dovanoju retai. Neišklausau jos, nes būnu susirūpinęs savimi pačiu. Priekaištaudamas dramatizuoju. Nutylėdamas priekaištus niurnu.

Santuoka tam tikra prasme yra karas su savimi pačiu. Tai nėra patogus kelias, ir kas eina juo rimtai, neišvengiamai pamato savo bjaurastį. Kad galėtum mylėti, turi save įveikti. Neturiu tam geresnio apibūdinimo – santuoka turi vesti šventumo link.

Reikia tarti keletą žodžių apie dar vieną dalyką. Kartais žmonės (manau, tai ypač būdinga jauniems vaikinams, nors negaliu to įrodyti) įsivaizduoja, kad poros santykiuose visiškas seksualinis pasitenkinimas kada tik panorėjus yra ir savaime suprantamas, ir būtinas dalykas, be to santuoka – tiesiog nepavykusi. Jie nusivils, nes jų lūkesčiai – nepamatuoti. Perfrazuojant Evelyną Waugh, nuo sėkmingo seksualinio gyvenimo laimė priklauso ne daugiau nei nuo sėkmingo krepšinio ar lažybų gyvenimo. Tai iš tikrųjų viena iš kasdienybės dalių – taip, ypatinga, bet mūsų laikais vyraujanti kultūra suteikia jai nesveiką reikšmę. Visavertis gyvenimas visiškai įmanomas ir be jos, o visiems sveikiems santykiams reikia sveiko susivaldymo. Tai irgi karo su savimi dalis.

Dar labiau nei į karą santuoka panaši į žygį. Kiekviename žygyje pasitaiko fizinių iššūkių, nuomonių išsiskyrimų, konfliktų, nesusipratimų, galų gale, nuovargio. Bet būna ir poilsio akimirkų. Tos poilsio akimirkos santuokiniame žygyje man be galo brangios – yra pasivaikščiojimų, vakarienių, kelionių (ypač – automobiliu, sutemus, dviese), kurias norėčiau pakartoti, bet kurių žinau, kad niekada nepakartosiu. Aš pasensiu, kai kurios detalės nugrims užmarštin ir vėliau klausiu – kuriais metais? Vasarą? Rudenį? Vilniuje? Kažkur vidury Aukštaitijos?

Kažkodėl gražu, kad santuokinį gyvenimą pradedame su fanfaromis – baltomis suknelėmis, liturgija, fotografais, putojančiu vynu prie bažnyčios, sveikinimais, gėlėmis, baliais, tortais, tėvelių sakomomis kalbomis. Paauglystėje kartais jausdavau cinišką neapykantą viskam, kas puošnu – juk taip tuščia, tik priedanga, o iš tikrųjų jaunikis spuoguotas, jie neturi normalios mašinos ir gyvens mažam butuke kur nors miegamųjų mikrorajonų užkampyje, jų gyvenimai bus monotoniški ir, kas tada mane labiausiai gąsdino, vidutinybiški. Tai buvo kvailas nemokėjimas džiaugtis. Klydau. Į žygį reikia išeiti su trenksmu.

Dveji metai prabėgo, ir vėl toks pat karštas rugpjūtis, pradedantys gelsti medžiai, vėsūs vakarai. Dieną vaikštinėju po įkaitusį Vilniaus senamiestį, ir viskas atrodo kažkaip panašiai kaip paskutinę savaitę prieš vestuves. Įdomu, kaip gyvenimas atrodys po dešimties metų? Po penkiolikos? Jei Dangus bus maloningas – po penkiasdešimties? Tai, kad turiu poilsio akimirką pažiūrėti į įkaitusį Pilies gatvės grindinį ir užduoti šį klausimą – dovana. Kad turiu kam ir su kuo užduoti šį klausimą – irgi dovana. Ačiū.