2022 04 11

Holger Lahayne

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min.

Dvi blogio pusės

Holgeris Lahayne. Bernardinai.lt nuotrauka

1914 metais Europoje ilgo ir plataus masto karo niekas nesiekė ir nenorėjo. Tačiau kai milijonai kareivių buvo mobilizuoti ir paleisti kariauti, o vadai ėmė svajoti apie pergales, kelias atgal užsidarė – prasidėjo neregėtas masinis žmonių naikinimas.

Labai kruvina buvo jau pati karo pradžia: vien rugpjūčio 22 dieną žuvo 27.000 prancūzų. Po dvejų metų, Somos mūšio pradžioje, liepos 1 dieną, vokiečių kulkosvaidžių lietuje krito 20.000 britų. Per visą Pirmąjį pasaulinį karą rusai sumokėjo didžiausią kraujo kainą – beveik du milijonus žuvusių kareivių.

Tada niekas, absoliučiai niekas nebūtų pagalvojęs, kad po 25 metų bus dar baisiau. Tarp 1939 ir 1945 metų, kito pasaulinio karo mūšiuose ir nelaisvėje mirė dvigubai daugiau kareivių negu per iki tol Didžiuoju vadintą pasaulinį karą. Civilių aukų skaičiai taip pat buvo gerokai. didesni Bene juodžiausia diena pasaulio istorijoje ir turbūt kruviniausia per Antrąjį pasaulinį karą buvo 1945 metų kovo 10-oji: po amerikiečių antskrydžio Tokijuje žuvo per 100.000 Japonijos sostinės gyventojų. Tą dieną liepsnose mirė daugiausia moterys, vaikai ir senyvo amžiaus žmonės.

1917 m. vokietis E. M. Remarque’as kovojo Prancūzijos apkasuose, amerikietis E. Hemingway’us 1918 m. – Italijos fronte. Būsimus rašytojus sužeidė karo sviediniai. Anglų pusėje tarnavo dar dvidešimties neturintis airis C. S. Lewisas; 1918 balandžio mėnesį jį sužeidė vokiečių šrapnelis. Tuo metu Lewisas dar buvo ateistas, bet karo ligoninėje pradėjęs skaityti G.K. Chesterono veikalus jis ėmė žengti tikėjimo link. 1955 m. autobiografijoje Apstulbintas džiaugsmo didysis krikščionybės apologetas apie karą rašo:

„Pažinau paprastą žmogų, pajutau jam gailestį ir pagarbą, ypač mielajam seržantui Eiresui (Ayres), nukautam (man atrodo) tuo pačiu sviediniu, kuris sužeidė mane. Buvau niekam tikęs karininkas… Tačiau apskritai karas – baimė, šaltis, smarvė, klaikiai sutraiškyti vyrai, tebejudantys nelyginant pritrėkšti vabalai, sėdintys ir stovintys lavonai, toli plytintis žemės plotai be mažiausio žolės stiebelio, dieną naktį avimi batai, kurie, atrodo, priauga prie kojų – visa tai atmintyje išliko neryškiai ir pasirodo retai.“

Pirmojo Pasaulinio karo karių kapinės Prancūzijoje. EPA-EFE/JULIEN WARNAND

Šiek tiek vyresnis už jį, Pietų Afrikoje gimęs J.R.R. Tolkienas, 1916 m. kovojo prie Somos. Netekęs kelių artimų draugų, jis išliko gyvas, nes susirgo „apkasų karštlige“ ir metų pabaigoje buvo išsiųstas namo. Būdamas filologas po karo Tolkienas trumpai dirbo vienoje žodynų leidykloje, po to perėjo į akademinį darbą ir 1925 m. tapo profesoriumi Oksforde – paskui, anot Tolkieno, „beveik nieko nebeįvyko“. 1937 metais išėjo jo Hobitas, o 1954/55 – trys Žiedų valdovo tomai.

Remarque’as ir Hemingway’us karo išgyvenimus tiesiogiai aprašė romanuose bei kituose rašiniuose; kūryba deklaravo autorių polinkį į pacifizmą. Tuo tarpu Lewisas (žr. jo 1940 m. kalbą „Kodėl nesu pacifistas“), kaip ir Tolkienas, niekada neneigė, kad karas kartais yra būtinas ir teisingas. Bet visi šie vyrai žinojo (nes savo akimis pamatė), kaip tikras karas atrodo iš arti: kai žmogus žūsta užmuštas kastuvu, persmeigtas durtuvu, sudegintas liepsnosvaidžiu ar sudraskytas kulkų.

Vaikščioti karo šešėlyje

Kai, praėjus dešimčiai metų po Antrojo pasaulinio karo, pasirodė Žiedų valdovas, daug jo aiškintojų tvirtino įsitikinę, jog tai akivaizdžiai alegorinis pasakojimas su įvairiomis aliuzijomis į neseną istoriją bei politikos aktualijas: Sauronas reprezentuoja Staliną, Sarumanas – Hitlerį, o laisvosios tautos – Antrojo pasaulinio karo Vakarų sąjungininkus. Tačiau pats Tolkienas tokias interpretacijas nedviprasmiškai atmetė. Pavyzdžiui, antrojo Žiedų valdovo leidimo, išspausdinto 1965 m., pratarmėje jis rašo: „Iš tiesų žmogus turi pats asmeniškai pavaikščioti karo šešėlyje, kad patirtum, kaip jis slegia. Tačiau bėgant metams dažnai pamirštama, kad būti netikėtai užkluptam karo jaunystėje, 1914 m., buvo ne mažiau baisi patirtis nei 1939 m. ir vėlesniais metais. 1918 m. visi mano artimiausi draugai, išskyrus vieną, buvo mirę.“ Tolkienas pasako labai aiškiai: jei jau mano veikale ieškote karo įtakos, tai pažvelkite į karą, kuriame aš pats dalyvavau. O Pirmajame pasauliniame kare nebuvo taip aišku kaip Antrajame, kieno pusėje gėris ar blogis.

Rašytojas J. R. R. Tolkienas. Encyclopedia Britannica nuotrauka

Personažas, kuris pagaliau leido jam susieti literatūrinį pasakojimą su savais karo išgyvenimais, buvo visai neherojiškas Bilbas Beginsas. Hobitas yra istorija apie neįtikėtiną pasikeitimą, kaip iš pradžių buvęs nedrąsus ir labai uždaras nedidelis vyrukas, vėliau stoja į galingą mūšį (2019 m. filmas „Tolkienas“ baigiasi būtent Hobito pirmuoju sakiniu). Nors Tolkieną įkvėpė karo išgyvenimai, būtina pabrėžti, kad, pavyzdžiui, orkai nevaizduoja Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karių. Toks juoda-balta mąstymas rašytojui buvo svetimas. Yra daug priežasčių manyti, kad karininkas Tolkienas mokėjo gerbti ne vien tik sau pavaldžius britų karius, bet ir paprastą vokiečių kareivį. O orkuose jis įkūnijo blogį kaip tokį – blogį, kurį jis matė 1916 m. abiejose Vakarų fronto pusėse; blogį, kuris visuose karuose šlovina naikinimą ir mirtį, žiaurumą ir galią bei niekina visus žmones iš kūno ir kraujo. Juk Tolkienui tikrai nebuvo paslaptis, kad ir prancūzų, ir britų, ir vokiečių generolai siuntė ištisus pulkus į garantuotą mirtį;  kad buvo populiarios tokios sąvokos kaip „patrankų mėsa“, „savižudžio misija“ ar „žmogiškoji medžiaga“.

Tolkieno plati bei gili blogio analizė Žiedų valdove yra bene vienas stipriausių veikalo bruožų. Britas Tomas Shippey‘us, kaip ir Lewisas bei Tolkienas, senosios ir viduramžių anglų kalbos ekspertas, išsamiai įvertina Tolkieno pateiktą blogio charakteristiką  savo veikale J.R.R. Tolkien. Author of the Century (2000). Jis pastebi dvi susipynusias blogio koncepcijas. Viena iš jų suformuluota dar krikščionių filosofo Boecijaus (apie 480–524): blogio nėra, t.y., tiesiogine prasme jis neegzistuoja; blogis yra tik gėrio nebuvimas. Žiedų valdove šį aspektą iliustruoja „šešėlio“ kaip blogio metafora: šešėlis yra šviesos nebuvimas. Nors šešėliui pamatyti reikia būtent šviesos, bet jis pats kaip toks savyje šviesos neturi. Šią koncepciją kai kuriose savo knygose parėmė ir C. S. Lewisas, kuris Tiesiog krikščionybėje rašo: „Gėris yra pats savimi, o blogis yra tiktai sugedęs gėris“.

Rašytojas Clive’as Staplesas Lewisas. „Encyclopedia Britannica“ nuotrauka

Kita koncepcija: blogis egzistuoja savarankiškai, nepriklausomai nuo gėrio ir abu kovoja tarpusavyje. Blogis yra iš išorės atsklindanti reali jėga. Įrodymų šiai koncepcijai Žiedų valdove – kiek tik nori. Blogis čia aiškiai vaizduojamas kaip savarankiška jėga, egzistuojanti ir ateinanti iš išorės. Netgi pats žiedas kartais parodomas kaip savarankišką valią turinti atskira gyva būtybė.

Abi koncepcijos – blogis kaip trūkumas ar stoka („šešėlis“) ir blogis kaip aktyvi jėga („tamsioji jėga“) – turi didelės reikšmės vidinei Žiedų valdovo logikai, nes ir to vieno žiedo ‘prigimtis’ dvejopa. Viena vertus, tai kūrinys, turintis valią bei galintis veikti, kita vertus, jis yra žmogaus ydų žadintojas, ir blogio jame kurstytojas. Todėl niekada nėra visai aišku, ar blogis kyla iš žmogaus vidinio trūkumo, ar ateina iš išorės.

Žiedo dviguba prigimtis paaiškina, kodėl jo negalima taip paprastai atsikratyti, t.y. jį nugalėti. Jei blogis būtų tik gėrio nebuvimas, tai užtektų, pavyzdžiui, žiedą gerai paslėpti, kad jis nieko negundytų. Jei blogis yra tik išorėje, tai kodėl jo nesunaikina galingieji Gendalfas, Boromiras ar Galadrielė?

Golumas. Grafitis Berlyne. EPA-EFE/FILIP SINGER nuotrauka

Žiedas galingas ir labai pavojingas, bet jis veikia labai subtiliai – tarsi psichinis katalizatorius, kuris iškelia blogį, jį augina ir užaštrina. Nešiotoją jis naikina iš vidaus, viską nukreipdamas į blogį, gerus tikslus paversdamas blogais. Filmas „Karaliaus sugrįžimas“, trečioji Žiedų valdovo serijos dalis, prasideda hobito Smygolo „nuopuoliu“. Tai viena iš vaizdingiausių visų trijų filmų scenų, parodančių, kaip blogis užvaldo: žiedas, žadindamas godumą, pavydą, melą ir žiaurumą, sugriauna, suardo Smygolą iš vidaus ir iš išorės. Ši scena kartu yra ir puiki metafora nuodėmės griaunančiai, asmenybę naikinančiai galiai atskleisti. Smygolas palengva virsta Golumu – ar begali būti vaizdingesnis žūstančios sielos palyginimas?

„Nevesk mūsų į pagundą, bet gelbėk mus nuo pikto“

Iš vidaus griaunantis blogis ir blogis kaip puolantis priešas, šešėlis ir tamsioji galia, kova su išorės grėsme ir su pagunda savyje – toks kompleksiškas požiūris sutampa ir su bibliniu blogio traktavimu. Abi koncepcijos susipynusios ir parodo, kad blogis vienu metu gyvena ir mumyse silpnybės, pažeidžiamumo bei meilės nebuvimo pavidalu, ir ateina bei puola iš išorės kaip savarankiška jėga. Manau, kad ir pačiam Tolkienui tai buvo puikiai pažįstama ypač iš karo laikų bei apskritai iš jo kaip krikščionio gyvenimo.

Biblijos, Pradžios knygos, 3 skyriuje aprašomas „Nuopuolis ir pikto kilmė“ (tokią antraštę rastume LBD leidime). Čia pirmą kartą Biblijoje sutinkame gundytoją – šėtoną arba velnią, kuris sėkmingai pasėja abejones Dievo žodžiu ir Jo būdu. To rezultatas: pirmieji žmonės sukyla prieš Dievą. Netrukus po to sužinome, kad tas pats gundytojas yra ne vien tik melagis, bet ir žudikas (žr. ir Jn 8, 44). Kai žmonės pasiduoda žudiko gundymui, patys įgyja polinkį žudyti. Todėl pirmoji nuodėmė po nuopuolio ir yra nužudymas: Kainas užmuša savo brolį Abelį (Pr 4). Nuo to meto iš karto užsisuka keršto ir neapykantos ratas – tame pačiame skyriuje skaitome Kaino palikuonio Lamecho keršto dainą (nuo 23 eil.).

„Prie durų iš pasalų tykoja nuodėmė. Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti“, – įspėja Dievas Kainą (Pr 4, 7). Panašiai mus įspėja ir apaštalas Petras: „Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui… Prasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu…“ (1 Pt 5, 8–9). Biblija kalba aiškiai: blogis yra tikrai egzistuojanti ir rimta jėga. Todėl krikščionių maldoje „Tėve mūsų“ (Mt 6, 9–14) Jėzus mus moko prašyti „gelbėk mus nuo pikto“ – apsaugok nuo išorės priešų, nuo blogų žmonių ir nuo tikrojo blogio – šėtono.

Bet yra ir dar vienas prašymas, ir jis liečia tą kitą blogio pusę: „Nevesk mūsų į pagundą“ – apsaugok mus nuo mūsų pačių, nuo blogio mumyse, nuo mūsų savimeilės ir narciziškumo, nuo mūsų Dievo ir artimo meilės nebuvimo. Todėl apaštalai Naujojo Testamento laiškuose kreipiasi į tikinčiuosius: Jūs, broliai ir seserys, atmeskite „visokią blogybę, visokią klastą, veidmainystes, pavydą…“ (1 Pt 2, 1); jūs – pameskite savyje „piktumą, nirtulį, nelabumą, piktžodžiavimą, nešvarias kalbas nuo savo lūpų“ (Kol 3, 8).

Krikščioniškas gyvenimas yra kovingas gyvenimas. Pripažinti Jėzų kaip Gelbėtoją ir Viešpatį – tai įstoti į kariuomenę. Į Kristaus kariuomenę, tapti Kristaus kariu kovai su blogiu, šėtono išpuoliais, šio pasaulio dvasia. Naujasis Testamentas neragina pradėti didelių kryžiaus žygių prieš pasaulio blogį su tikslu kartą ir visiems laikams išnaikinti kiekvieną šėtono irštvą. Naujasis Testamentas labiau nurodo į gėrio stoką pačiame žmoguje ir kovą su pykčiu paties tikinčiojo širdyje bei gyvenime.

Laiške romiečiams nuo penkto skyriaus pradžios Paulius primena tikintiesiems jų padėtį („Taigi, nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu…“) ir aptaria santykį su pasaulio blogiu: po įžangos (5, 1–11), kalba apie santykį su blogiu mumyse, dėl kurio esame patys kalti (5, 12–8, 17), o tik po to jis kalba apie santykį su išorės blogiu (8, 18–39). Panašiai ir Laiške efeziečiams: ketvirtame ir penktame skyriuose duodama daug nurodymų apie naują gyvenimą šviesoje (pvz., 5, 8s); o tik šeštame skyriuje pereinama prie dvasinės kovos „prieš velnio klastas“ (6, 11). Jokūbas savo laiške pirma rašo apie išmėginimus, ateinančius iš išorės (1, 1–12), paskui apie nuodėmės pagundas, kylančias iš vidaus (1, 13–18). Bet ketvirtame skyriuje vėl grįžta prie vidinių kovų: „Iš kur atsiranda karai, iš kur tarp jūsų kivirčai? Ne iš kur kitur, tik iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų sąnariuose“ (Jok 4, 1).

Pastebėkime, kad dauguma Naujojo Testamento įspėjimų duodami ne mūsų priešams, o mums patiems – krikščionims, Jėzaus mokiniams. Daug lengviau suprasti, kad puolusiame pasaulyje, kur valdo blogis, priešas-šėtonas puola ir gundo. „Prie durų iš pasalų tykoja nuodėmė. Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti“ – blogis anapus mūsų, jis ten „tykoja“. Bet taip pat supraskime (ir neužmirškime), kad blogis mus atakuoja ir iš vidaus, nes jis slepiasi mūsų sielos gelmėse ir kantriai laukia, kol kažkoks „žiedas“ jį pažadins. Todėl Dievas visų pirma nori, kad išmoktume suvaldyti save, savo jausmus ir norus, senąją prigimtį ir pagundą.

Pasipriešinimas ir nuolankumas

Heidelbergo katekizme (1563) pirmojo klausimo atsakyme minima „velnio galybė“. Dievo priešas tikrai egzistuoja ir jam reikia priešintis – prieš blogį krikščionys turi kovoti. Tačiau reformatų konfesijos katekizmas netrunka dėmesį nukreipti ir į kitą pusę. Penktojo klausimo atsakyme parašyta: „… iš prigimties esu linkęs Dievo ir savo artimo nekęsti“. Katekizmo kalba skamba labai asmeniškai: „esu…“.  Vadinasi, kartais nekenčiu ir aš, o ne vien tik „jie“, mūsų persekiotojai ir priešai. esu (dabar) linkęs nekęsti. Nors tikinčiajame nuodėmė nebeviešpatauja, tačiau veikia; net nuoširdžiausias tikintysis visą gyvenimą lieka nusidėjėlis. Visi krikščionys šioje žemėje tebekovoja prieš savo seną, nuodėmingą prigimtį, todėl katekizmas penktuoju klausimu ir įspėja kiekvieną tikintįjį apie tai.

Šiuo metu, karo tarp Rusijos ir Ukrainos akivaizdoje, mielai naudojama Tolkieno sąvoka „Mordoras“ – krašto Viduržemyje pavadinimas. Tai išgalvotas kraštas, kuriame viešpatauja blogasis Sauronas; tai blogio irštva, piktumo centras, savotiškas pragaras žemėje. Kai kurie politikai ir apžvalgininkai šį žodį dažnai naudoja kaip metaforą ir taiko dabartiniam Kremliui – Rusijos valstybės vadovybei, užpuolusiai suverenią kaimynę, žudančiai jos gyventojus ir darančiai karo nusikaltimus, taigi įkūnijančiai didelį blogį.

Be abejo, Putino režimas jau seniai laikomas itin sugedusiu ir blogu. Bet ar jam tinka Mordoro pavadinimas? Ar pats Tolkienas pritartų tokiam gretinimui? Tikriausiai tik iš dalies. Gali būti, jog ir jis matytų tam tikrų Mordoro požymių Kremliuje. Tačiau toks vienpusiškas požiūris į blogį tikrai nėra būdingas šiam britų rašytojui. Tolkienas atmetė alegorinį savo veikalų aiškinimą, todėl greičiausiai nesakytų nei kad Mordoras buvo abiejų pasaulinių karų Berlynas, nei, kad tai dabartinis Kremlius.

Stalino represijų aukų memorialas Maskvoje. EPA-EFE/MAXIM SHIPENKOV nuptrauka

Tolkienas patyrė, kad Mordoras iš tikrųjų yra ne vien tik ten, tolimoje sostinėje ar generolų štabuose. Mordoras buvo visuose apkasuose; ten, kur aristokratai-karininkai be jokių skrupulų aukojo tūkstančius paprastų karių savo garbei ir šalies didybei; Mordoras buvo čia pat, priešais akis, tiesiogiai matant, kuo virto Šiaurės Prancūzija vos per keletą karo metų. Todėl šiandien jis, ko gero, paragintų: kovokite prieš blogį, bet dar labiau žiūrėkite, kaip blogis neužvaldytų jūsų pačių; atidžiai stebėkite, kad tamsa neaugtų jumyse ir jūsų pačių neapgaubtų šešėlis. Nors Tolkienas buvo pamaldus katalikas ir nebūtų panaudojęs protestantų Heidelbergo katekizmo žodžių, bet greičiausiai jis pritartų tokiai parafrazei: „… iš prigimties kiekvienas iš mūsų yra linkęs padaryti karo nusikaltimą“.

Ne, ne, ne! Tik ne aš, – tikriausiai paprieštarautų daugelis. Tačiau istorija rodo ką kitą, kad kartais taip atsitinka, jog taikos metu žmogus, gyvenęs padorų, biurgerišką, gal net pamaldų gyvenimą, per karą pasikeičia: išpuolus tinkamoms sąlygoms, aplinkybėms bei įsakymams, Bacho ir Bethoveno mylėtojas, Kanto ir Getės skaitytojas staiga ima ir padaro žiauriausius karo nusikaltimus. „Poetų ir mąstytojų tauta“ (vokiečiai) nužudė šešis milijonus žydų, tris milijonus rusų karo belaisvių ir daug kitų. Blogio sėkla ėmė ir sudygo juose, polinkis neapykantai bei žiaurumui staiga ėmė ir pabudo, ir nebuvo suvaldytas. Ir nepadėjo nė aukštas intelektas (net pusė 1942 m. „Wannsee“ konferencijos, kurios metu buvo suplanuotas holokaustas, dalyvių buvo mokslo daktarai). Žinoma, dabartinės plėšikų gaujos vadas iš Maskvos yra ypatingas siautėjantis blogis. Bet Tolkienas mums tikriausiai primintų, jog pasaulyje yra visa armija visokiausių orkų, nazgulų ir urukhajų, tik ir laukiančių savo progos, arba ta proga jau taip pat besinaudojančių; antra, jis tikriausiai labiau siūlytų žiūrėti savęs, idant, susiklosčius aplinkybėms, patys juo (ar jais) netaptume – šeimoje, darbe, bažnyčioje.

Žiedas Tolkieno veikaluose – tai galios įrankis, gadinantis tuos, kurie trokšta galios. Labai panašias mintis šiek tiek anksčiau jau buvo išdėstęs kitas anglas katalikas, istorikas ir politikas Lordas Actonas (1834-1902). 1887 m. vienam anglikonų vyskupui jis rašė nesutinkąs su nuostata, jog popiežių ir karalių reiktų vertinti skirtingai nei kitus; jog į juos turėtume žiūrėti kaip į nepadariusius nieko blogo. Actonas pabrėžė esant kaip tik atvirkščiai, kad su didėjančia galia didėja ir tikimybė atsirasti blogiui. Tame laiške jis užrašo ir vėliau žymiais tapsiančius žodžius: „Valdžia [ar galia, angl. power] linkusi gadinti, o absoliuti valdžia sugadina absoliučiai. Iškilūs [angl. great] vyrai beveik visada yra blogi vyrai… Nėra didesnės erezijos už tą, kad tarnyba pašventina jos turėtoją“.

Laiške Actonas mini ir F. Ravaillacą – prancūzų karaliaus Henriko IV žudiką (1610),  kuris buvo nubaustas mirtimi ypatingai žiauriu būdu ir paverstas „blogiečio“ įsikūnijimu. Jam pikta, kad tuo pat metu anglų karalienė Elžbieta I įsakinėja žudyti – ir nieko, jos nusikaltimai ignoruojami; kad nepaisoma, jog didieji vardai dažnai eina kartu su dideliais nusikaltimais. Todėl didysis liberalas ir katalikas iki šiol ir mus visus įspėja, kad galia bei valdžia linkusi gadinti žmones – visus, visur ir visada.

Tad ką daryti blogio akivaizdoje? Kadangi egzistuoja dvi blogio pusės, tai ir atsakymas taip pat turi būti dvigubas. Tą atsakymą gali duoti Dietrichas Bonhoefferis (1906–1945). Nuo 1935 m. šis vokiečių liuteronų kunigas ir teologas dirbo (Hitlerio ideologiją atmetančioje) Išpažįstančios bažnyčios kunigų seminarijoje. Pamatęs nacionalsocialistų kovą prieš žydus ir rengimąsi naujam karui, nuo 1938/39 m. jis prisijungė prie pasipriešinimo judėjimo bei slaptos veiklos prieš Hitlerį, o karo metu vykdė įvairias tarptautines misijas, siekdamas sustabdyti karą. 1943 m. Bonhoefferis buvo nacių įkalintas, o karui besibaigiant Hitlerio įsakymu pakartas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Jo laiškai ir apmąstymai, užrašyti kalėjime, po karo buvo jo draugo E. Bethge‘ės surinkti ir sudėti į knygą pavadinimu Pasipriešinimas ir nuolankumas (Widerstand und Ergebung; liet. 2007). Pasipriešinimas – tai teologo prisiimta atsakomybė, kurią jis suprato kaip atsaką į Dievo kvietimą ir raginimą. O nuolankumas – visoje knygoje nepavartota nė vieno keršto ir neapykantos žodžio savo priešams. Bonhoefferis suprato, kad „mums patiems nėra svetima niekas iš to, ką kitame žmoguje niekiname“. Būtina priešintis puolančiam blogiui, arba, kaip pats Bonhoefferis sakė, reikia jam kaišioti pagalius į ratus, ir būtina išlikti nuolankiam, nes, kovojant su blogiu, kiekvienam gresia nemenkas pavojus pačiam juo pavirsti. Štai toks tebūnie tas dvigubas atsakymas apie mūsų elgesį blogio akivaizdoje bei toks tebūnie ir krikščioniškas atsakas į blogį.