2021 03 03

Holger Lahayne

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Dvi krikščionybės pusės

Rašytojas Clive'as Staplesas Lewisas. „Encyclopedia Britannica“ nuotrauka

C. S. Lewisas buvo vienas reikšmingiausių XX amžiaus teologų. Bet jis niekada nestudijavo teologijos, niekada negavo jokio akademinio teologijos laipsnio (išskyrus vieną garbės daktaro laipsnį 1946-aisiais) ir niekada neužėmė teologijos dėstytojo pozicijos. Tačiau tai, kas šį britą išskiria, yra jo sugebėjimas visiems – ir suprantamai! – išdėstyti esmines teologines tiesas.

Šventadieniai ir pasninkas

Lewiso talentas „išversti“ teologiją pasireiškė ne tik jo grožinės literatūros kūriniuose, bet ir esė bei straipsniuose. „Kelios mintys“ – toks nepretenzingas pavadinimas vienos 1948-ųjų kalbos, kurioje Lewisui pasiseka meistriškai pademonstruoti krikščionių tikėjimo unikalumą (angl. „Some Thoughts“; pirmą kartą išleista rinkinyje God in the dock).

Joje Lewisas atskleidžia „krikščionybės prigimties gaivų dvilypiškumą“. Bet kuris, šiais laikais pirmą kartą susiduriantis su krikščionybe, greičiausiai visų pirma pastebėtų, kaip labai ši religija orientuota į pasaulį. Lewisas mini krikščionybės įtaką istorijoje, kurią šiais laikais mes vadiname visuomenės transformacija. Dėl jos šiandien turime tokius fenomenus, kaip sergančiųjų slauga, labdara skurstantiems, pagarba santuokai, parama menui, mokslams ir t. t. Todėl įsivaizduojamam stebėtojui būtų nesunku įvardyti krikščionybę kaip „šio pasaulio“ religiją – panašią, pavyzdžiui, į konfucianizmą.

Tačiau visai įmanoma, kad šis stebėtojas pradėtų nuo kitko ir greitai suprastų, „kad visų šių nuostabiųjų darbų centre vaizduojamas žmogus, kuris iš lėto kankinamas ir galiausiai nužudomas, kad jo kankinimo įrankis visame pasaulyje yra tapęs šio tikėjimo simboliu; kad kankinystė yra tipiška krikščionių būsena; kad mūsų kalendorius turi ne tik švenčių, bet ir pasninko dienų; kad mes nuolatos apmąstome mirtingumą; kad mes pašaukti visas savo viltis sudėti į kitą pasaulį“. Dėl šios, visiškai kitokios krikščionybės, pusės ji būtų laikoma „pasaulį atmetančia religija“ – „panašiai, kaip budizmas“.

Pasaulio patvirtinimas ir atmetimas, žvelgimas į anapusybę ir veikimas dabartyje – krikščionybė atmeta prisiskyrimą tik vienam iš šių kraštutinumų – visa tai šį stebėtoją tikriausiai „suglumintų“. Šios priešybės jam tikriausiai pasirodytų panašios į „visiškus prieštaravimus“, bet krikščionims, pasak Lewiso, „šis dvilypiškumas lengvai paaiškinamas“. Dvilypis „požiūris turi savo logišką prigimtį mokymuose apie pasaulio sutvėrimą bei nuopuolį“.

Holgeris Lahayne. Bernardinai.lt nuotrauka

Viena vertus, natūralųjį pasaulį būtina gerbti ir mylėti, kadangi jis yra Dievo sukurtas: „Kadangi natūralumą sukūrė Dievas – sutvėrė jį meile ir kūrėjo galiomis – tad mes jį turime gerbti.“ Kita vertus, visa, kas natūralu, visas pasaulis ir visi žmonės yra puolę, dėl to: „Blogis pasaulyje privalo būti naikinamas“, bet pati kūrinija turi būti atnaujinama, reformuojama arba išganoma. Išganymas gali būti neteisingai suprastas kaip išlaisvinimas iš žemiškųjų, materialiųjų ir visos kūrinijos pančių, kaip tai suvokiama platonizme ar budizme. Pasaulio „pataisymas“ arba atnaujinimas krikščionybėje yra „kažkas, kas iš esmės skiriasi nuo manichėjistiško atsiskyrimo“ nuo kūrinijos.

Visos nekrikščioniškos religijos ir pasaulėžiūros visuomet krypsta į vieną ar kitą pusę. Lewisas mini tikėjimą daugeliu dievų bei įsitikinimą, kad viskas yra dievybės dalis: „Politeizmas visuomet yra gamtos garbinimas; panteizmas – neapykanta gamtai.“ Vis dėlto nė viena iš šių pasaulėžiūrų nesuteikia racionalaus pagrindo tam, kas dedasi krikščioniškosios Airijos (kurioje ir pasakyta ši kalba) ligoninėse: ten galioja nusistatymas, kad krikščionis „su mirtimi turi grumtis taip ryžtingai, tvirtai ir apgalvotai, tarsi būtų koks pasaulio humanistas“, tačiau tuo pačiu metu išlaikyti tikėjimą, jog „tikrieji lobiai glūdi anapus kapo duobės“.

„Nė vienas žmogus iš mirties nesitiki tiek daug, kiek mes“, nes krikščionis stovi ant slenksčio į daug geresnį pasaulį. Bet kadangi mirtis yra nelaimė, tikras priešas ir įsilaužėlis į Dievo gerąjį pasaulį, todėl, anot Lewiso, „niekas tenebando mus taikyti su jos nenatūralumu“.

„Dienas leidžia žemėje, bet jų tėvynė yra danguje“

Lewisas atstovauja tradicijai didžiųjų krikščionybės mąstytojų, pastebėjusių, perpratusių ir suformulavusių šias dvi natūraliai iš Biblijos kylančias krikščionybės dalis. Tačiau jau ir II amžiaus Laiške Diognetui rastume ištrauką, kurioje įspūdingai vaizduojamos šios dvi krikščioniško gyvenimo pusės arba bruožai. Nežinomas autorius pirmiausia pabrėžia, kad krikščionys negyvena kitaip negu visi žmonės: „Mat krikščionys nuo kitų žmonių nesiskiria nei kraštu, nei kalba, nei papročiais; jie negyvena kokiuose nors savuose miestuose, nevartoja kitoniškos tarmės, neturi ypatingo gyvenimo būdo […]. Įsikūrę ir graikų, ir barbarų miestuose, kam kokia dalia teko, laikydamiesi vietinių papročių, apdaro, mitybos ir visos gyvensenos, jie ir tvarkosi savo gyvenimą, kaip kam išeina.“ […]

Krikščionys gyvena šiame pasaulyje ir daugeliu būdų jį priima, tačiau nesusitapatina su juo. Jie neblogai tvarko kasdienius dalykus, bet visas jų gyvenimas yra „neįtikėtinas“: „Jie gyvena savo tėviškėse, bet kaip laikini; dalyvauja visuose reikaluose kaip piliečiai, bet viskam pasirengę kaip svetimšaliai; kiekvienas svetimas kraštas jiems yra tėvynė, o kiekviena tėvynė – jiems svetima. Jie, kaip ir visi, veda, susilaukia vaikų, bet pagimdytųjų neišmeta. Bendras jų stalas, bet ne guolis. Jie gyvena kūne, bet ne pagal kūną; dienas leidžia žemėje, bet jų tėvynė danguje. Jie paklūsta išleistiems įstatymams, bet savo gyvenimu juos viršija.“

Clive’as Staplesas Lewisas. Thepublicdiscourse.com nuotrauka

Lewisas, kalboje minėdamas „malonųjį krikščionybės dvipusiškumą“, pagrindine tema išskiria rūpinimąsi sergančiaisiais bei pagalbą kenčiantiesiems. Dar daugiau etinių pranašumų išdėsto Laiško Diognetui autorius: naujagimių priežiūra („pagimdytųjų [vaikų] neišmeta“); pilietiškumas („jie paklūsta išleistiems įstatymams, bet savo gyvenimu juos viršija“). Bet iš esmės krikščionybė nėra etikos religija, t. y joje pagrindinio vaidmens nevaidina žmogaus darbai. Todėl dovanai gautas amžinojo gyvenimo vilties tikrumas juos ir padaro matomus savo skirtingu gyvenimo būdu.

„Nuostabioji Dvasios galia“  

Po trumpo Laiško Diognetui apibendrinimo verta aptariamųjų eilėn pastatyti žymųjį V amžiaus kūrinį Dievo valstybė. Čia Bažnyčios tėvas Augustinas teigia, kad krikščionys kaip Dievo valstybės piliečiai yra tie, kurie „gyvena pagal Dievą“; tie, kurie „didžiausią šlovę randa Dieve“, ir tie, kuriuos geriausiai apibūdina Dievo meilė. Tuo tarpu žemiškos karalystės piliečiai „priklauso šiam pasauliui“, gyvena „šio pasaulio būdu“ ir yra vedami savimeilės (XIV,28; XV,21). Dievo valstybės tikintiesiems aukščiausias gėris yra amžinasis gyvenimas. Kiti „galutinio tikslo“ ieško šiame gyvenime „arba kūne, arba sieloje, arba abejuose“, „arba gudrume, arba dorybingume, arba abejuose“; jie „per savo neįtikėtiną aklumą nori būti laimingi čia, ir jausti palaimą per save patį“ (XIX,4). Ir iš tiesų laimės galima rasti čia, žemėje, tačiau „ši laimė, palyginus su ta, kurią mes vadiname galutine, prilygsta kančiai“ (XIX,10).

Viena vertus, didysis teologas ir vyskupas pabrėžia orientavimąsi į tai, kas yra anapus – į atsiskyrimą nuo šio pasaulio. Tačiau jis taip pat parodo, jog tikėjimas šventu, teisingu ir tobulu Dievu šį pasaulį gali pakeisti. Krikščionys yra geresni piliečiai šiame pasaulyje, būtent dėl to, kad jų pagrindinė tėvynė yra Dievo valstybėje.

Vienoje dalyje kaip kontrastą, jis pristato pasaulio dvasią arba pasaulietiškumą: „Dievų gerbėjai ir mylėtojai, kurių nusikaltimus ir blogybes jie džiugiai imituoja, nesirūpina, kai valstybė elgiasi pasibjaurėtinai.“ Svarbiausia, kad ši būtų „gausi turtų ir žymi pergalėmis“; ir kad visi turėtų „užtektinai kasdieniam švaistymui“. Piliečių etiškumas čia visiškai nesvarbus: „Karalių tikslas yra valdyti ne gerus, bet vergiškus pavaldinius.“ Tokioje valstybėje nesirūpinama teisingumu ar dosnumu, sergančiaisiais ar silpnaisiais. Labiau galioja požiūris, kad „visiems turėtų būti prieinamas neribotas skaičius prostitučių“; „visi turėtų žaisti, gerti, spjaudytis ir gyventi pašėlusiai dieną, naktį ir kada tiktai nori.“ (II, 20) – žr. 1 Kor 15, 32.

Sandro Botticelli. „Šv. Augustinas savo kabinete“ (freskos fragmentas), apie 1480 m. Wikipedia.org nuotrauka

Augustino didžioje istorinėje teologijoje vienintelė amžinoji yra Dievo valstybė, tačiau jis išlaiko pusiausvyrą tarp prisirišimo prie pasaulio ir jo atmetimo. Vienoje ištraukoje jis plačiai apibūdina Dievo duotos sielos didybę, kuri yra „sutverta žinioms ir mokymuisi“ (XXII, 24). Ši kūrybos dvasia yra „toks didis gėris, toks Visagalio stebuklas, kad niekas negali ją tiksliai apibūdinti žodžiais ar suvokti mintimis“. Žinoma, ir „į dvasinę palaimą vedantis sugebėjimas gyventi teisingai“ yra pabrėžtinai svarbus, kadangi mes linkę į „nereikalingus, net pavojingus ir pragaištingus dalykus“. Augustinas pabrėžia, kad „nuostabioji dvasios galia“ taip pat pasitarnauja „gyvenimą išlaikant ir jį papuošiant“.

Po to jis jau visiškai išlaisvina savo entuziazmą ir džiugiai sušunka: „Koks didingas gėris yra ši žmogaus dvasia, sugebanti visa tai išmokti ir praktikuoti!“ Jis mini „nuostabius siuvėjų ir statybininkų rankų darbus“ ir „pasiekimus žemės ūkyje bei laivyboje“; ko tik ši dvasia „nėra sugalvojusi ir įvykdžiusi visokiausių indų ir įvairiausių skulptūrų bei tapinių pavidalu!“, taip pat jis pamini ir teatrą, gebėjimą suvaldyti gyvūnus, „vaistų ir gydymo priemonių gausą“, patiekalų bei prieskonių, kalbų bei raštijos įvairovę, muziką, matematiką ir astronomiją – „tad kas gi gali apsakyti visas jo sukauptas žemiškas žinias“! Ir visa tai mūsų žvilgsnį kreipia į Dievą Kūrėją. O ką pasakytų Augustinas šiais laikais, išvydęs pastarųjų dvejų šimtmečių technologinius pasiekimus?! Kodėl taip žavėtis „nepakartojama dvasios galia“ mes šiandien nebemokame?

„Neįmanoma dėti savo viltis į Dievą, kartu neatmetant kūrinijos“

Reformatorius Martinas Lutheris taip pat aiškiai suprato abi krikščionybės puses. Antroje Mažojo katekizmo dalyje apie Apaštališkąjį tikėjimo išpažinimą jis teiginį „Tikiu [į] Dievą Tėvą visagalį, dangaus ir žemės Sutvėrėją“ aiškina taip: „Tikiu, kad Dievas yra mane sutvėręs kartu su visais tvariniais, davęs man kūną ir sielą, akis, ausis ir visus sąnarius, išmintį ir visus pojūčius ir ligi šiol mane išlaiko. Be to, drabužius ir apavą, valgį ir gėrimą, namus ir ūkį, žmoną ir vaikus, dirvą, gyvulius ir visokį turtą – visa, kas reikalinga kūnui ir gyvybei. Jis dosniai kasdien mane aprūpina, apgina nuo visokių pavojų, sergsti nuo viso pikto ir globoja. Ir tai jis daro iš tikro tėviško gerumo ir gailestingumo, be jokio mano paties nuopelno ar vertės. Už visa tai aš turiu Jam dėkoti, Jį garbinti, Jam tarnauti bei būti paklusnus. Tai tikriausia tiesa.“

Šiame ilgame sakinyje išaukštinamas Dievas kaip Kūrėjas, o kartu „išaukštinama“, patvirtinama ir kūrinija! Minimi tokie paprasti dalykai kaip batai, namai, gyvuliai, siekiant išreikšti, kad ir kasdieniai dalykai yra geri bei Dievui patinkantys. Taip pat atmetamas bet koks klaidingas atsiribojimas nuo žemiškų, materialiųjų ar pagamintų dalykų. Juk žemiškasis pasaulis yra tas, kuriame gyvename ir veikiame, kuriame realizuojame krikščionišką etiką, išbandome savo tikėjimą bei paklusnumą. „Patiriame šio, baigtinio, pasaulio skonį“, – kaip sako evangelikų teologas ir Lutherio ekspertas O. Bayeris, išmokstame sveiko, biblinio šiapusybės suvokimo (Martin Luthers Theologie).

Martino Lutherio statula Drezdene (Vokietija). Pixabay.com nuotrauka

Toks dėmesys laikiniesiems dalykams yra sveikas, jeigu jis eina kartu su nusivylimu visais žemiškaisiais turtais bei yra ragavęs ir ieško dangiškųjų arba amžinųjų turtų. M. Lutheris 1518-ųjų Heidelbergo disputo vienuoliktosios tezės paaiškinime rašo: „Neįmanoma dėti savo viltis į Dievą, tuo pačiu neatmetant kūrinijos ir nesuvokiant, kad vienintelis man naudingas dalykas yra Dievas.“ Kadangi vis vien „pasikliauname žemiškaisiais dalykais, dėl šio netyrumo mes turime visa kame tikėtis Dievo teismo“. Čia Lutheris turi omenyje netinkamą požiūrį į pasaulį, sukurtų dalykų klaidingą išaukštinimą, užsilikimą regimajame pasaulyje. Kūrinija yra gera, tačiau ji yra ir sutepta nuodėmės.

Heidelbergo disputo tezėse su paaiškinimais – pirmame visiškai reformatoriškame Lutherio tekste – autorius išdėsto savo „kryžiaus teologiją“. Čia jis pasirodo aiškiai supratęs, jog dėl kryžiaus mūsų suvokimas išsigrynina; kad svarbiausias klausimas nėra, ar žmogus religingas, ar ateistas (ir pagonys romėnai buvo labai religini), bet į kokį Dievą jis tiki. 20-oje tezėje Lutheris rašo: „Tad nė vienam nebus pakankama, jei jis Dievą pažins jo didybėje bei šlovėje, bet nepažinos jo kryžiaus pažeminime bei gėdoje.“ O apie „šlovės teologus“ priduria: „Kadangi jie kryžiaus nežino ir nekenčia, neišvengiamai myli priešingus dalykus, t. y. išmintį, garbę, galią“ (22). Augustinas plačiau aprašė šių trijų dalykų garbinimo būdus (žr. viršuje).

Paskutinis ir priešpaskutinis

Didžių teologų eilę baigiame vokiečių liuteronu D. Bonhoefferiu (1906–1945), kuris savo Etikoje pateikė labai naudingą suskirstymą. Jis įveda dvi svarbias sąvokas: „paskutinis“ (vok. „das Letzte“) ir „priešpaskutinis“ („das Vorletzte“). Svarbiausieji dalykai – išteisinimas per tikėjimą, Dievo karalystė, amžinasis gyvenimas ir t. t. – autoriaus vadinami „paskutiniuoju“, o „priešpaskutiniuoju“ vadinamas žmogiškasis gyvenimas žemiškųjų institucijų aplinkoje. Jos, atėjus metui, sunyks, dėl to būtent yra „priešpaskutinės“. Joms priklauso santuoka bei biologinis dauginimasis, taip pat visas darbas pragyvenimui bei žmogiškosios valdžios.

Koks santykis tarp „paskutinio“ ir „priešpaskutinio“ mūsų gyvenime? Jam paaiškinti Bonhoefferis naudoja „radikalumą“ ir „kompromisą“. „Radikalumas“ susijęs su „paskutiniu“ ir jo atžvilgiu pateisinamas. Jis būtinas tampant Jėzaus sekėju – „nežinoti nieko kito, tik Jėzų Kristų“ (1 Kor 2, 2); vien „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink“ (Mt 4, 10); „O, kad būtum arba šaltas, arba karštas!” (Apr 3, 15). Garsusis teologas Johnas Stottas (1921–2011) savo paskutiniąją knygą pavadino The Radical Disciple – radikalusis mokinys arba krikščionis. Tačiau klaidingas „radikalumas“ visiškai atmeta „priešpaskutinį“, nes „regi vien tik ‘paskutinį’“ ir tik jo siekia. Bažnyčios istorija žino tokių klystančiųjų, kurie atmetė tai paklusnumą valstybei, tai šeimyninį gyvenimą, arba visiškai atsisakydavo nuosavybės.

Dietrichas Bonhoefferis su liuteronų konfirmantais, 1932 m. Wikipedia.org nuotrauka

„Priešpaskutinio“ sferoje, mūsų žemiškųjų tvarkų, žemiškų institucijų srityje labai svarbus subalansavimas (pvz., šeimoje arba valstybėje tenka nuolat ieškoti, kaip suderinti skirtingus interesus). Bet kaip klaidingas „radikalumas“ gali atmesti „priešpaskutinį“, taip ir netinkamas „kompromisas“ gali būti klaidingas, atmetantis „paskutinį“. Kitaip tariant, netinkamais kompromisais galime nuvertinti Dievo dalykus, nustumdami juos į dvasingumo užribį ir atiduodami vien tik šiam pasauliui visą teisę nustatyti mūsų vertybes. Absoliučiosios krikščioniškosios normos spaudžiamos lauk iš gyvenimo, tirpdomos klaidinguose sprendimuose, kol visiškai pašalinamos (vienas iš rimčiausių to pavyzdžių – abortai, kai imama prieštarauti Dievo nustatytam gyvybės apsaugos reikalavimui, klaidingai motyvuojant reikalu ginti moters reprodukcines teises ir surasti kompromisą tarp vaiko ir moters teisių).

Bonhoefferis rašo: „Radikaliuoju sprendimu galvojama apie visų dalykų pabaigą, vien apie Dievą Teisėją ir Gelbėtoją; kompromisu labiau svarstoma apie Dievą kaip Kūrėją ir visų dalykų Išlaikytoją; vieni suabsoliutina pabaigą, kiti esamą. Šitaip kūrinija ir išganymas, laikas ir amžinybė panardinami į neišsprendžiamą priešybę, suardoma dermė pačiame Dieve, netgi sunaikinamas tikėjimas į Dievą.“ Bonhoefferis, kaip tik pabrėžia, kad „‘paskutinį’ ir ‘priešpaskutinį’ būtina jungti draugėn“. „Dievo tapime žmogumi atpažįstame Dievo meilę kūrinijai, nukryžiavime – Dievo teismą viskam, kas nuodėminga, prisikėlime regime Dievo troškimą sukurti naują pasaulį. Nebūtų didesnės klaidos, kaip šiuos tris dalykus vieną nuo kito atskirti.“

Teologas ragina vienodai saugotis paklydimo tiek vienoje, tiek kitoje pusėje. Pavojinga „nekęsti kūrinijos“ (klaidingas „radikalumas“), bet taip pat ir „nekęsti amžinybės“ (klaidingas „kompromisas“). Dievo sukurtos natūraliosios pasaulio tvarkos arba institucijos yra geros, bet laikinos. Po jų pasirodys amžinieji ir tobulieji dalykai – „paskutinis“. Todėl tikintis žmogus privalo vengti tiek „priešpaskutinio“ niekinimo, tiek dievinimo.

Tas, kuris pasirenka „paskutinį“ ir jam teikia prioritetą, „priešpaskutinį“ gauna dovanų (žr. Mt 6, 33!). Tas, kuris žvelgia amžinybėn ir pasaulyje veiks sėdamas gėrį. Nes, anot Bonhoefferio, krikščioniškas gyvenimas visada yra gyvenimas „priešpaskutiniame“, laukiant „paskutinio“.

Dvi tikrovės pusės

Kai kurie ateistai turbūt šaipytųsi iš tokių minčių vingrybių. Viskas per sudėtinga! Jie teigtų, kad yra tik matomas, apčiuopiamas pasaulis – ir tai yra visa mūsų tikrovė. Žymus fizikas Carlas Saganas (1934–1996) šį požiūrį išreiškė taip: „Kosmosas yra viskas, kas buvo, yra ir kada nors dar bus.“ (Cosmos) – suprask: nėra jokių dievų, jokios anapusybės, nei jokio dangaus ar stebuklų. Tačiau nereikia savęs apgaudinėti: tokia pasaulėžiūra neteikia jokios paguodos.

Sąžiningi ateistai kaip F. Nietzsche tą suprato. Knygoje Linksmasis mokslas (1882/87) vokiečių filosofas garsioje „Išprotėjusio žmogaus“ kalboje konstatuoja Dievo mirtį, netgi nužudymą. Tačiau jis kartu ir tiksliai pastebi to poelgio padarinius. Daugelis „išprotėjusio žmogaus“ klausimų apibūdina šią baisiąją naštą, kurią žmogus visiškai vienas užsikrovė sau ant pečių: „Ar nepasidarė šalčiau?“, „Ar šito žygdarbio didybė nėra mums per didelė?“, „Ar nesiblaškome nepaliaujamai?“, „Kaip mes paguosime vienas kitą?“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Šis blaivus požiūris yra nuoseklus. Krikščionybės nauda yra ta, kad ji remiasi dvigubu tikrovės išpažinimu – įvardija matomąją ir nematomąją tikrovę. Neigiantieji pastarąją kartais save laiko išdidžiais, drąsiais, netgi kovotojais (kaip biologas ir ateistas R. Dawkinsas), tačiau, nepaisant visos jų retorikos, bedievystės gynėjai lieka menkai kuo prisidėję prie žmonijos gerovės gausinimo.

Daugelį dešimtmečių Dievo klausimą nerezultatyviai sprendžia ir garsusis filmų režisierius Woody Allenas. Nepaisant daugelio paieškų bei puikių įžvalgų, jis ligi šių dienų laikosi prisirišęs prie savo agnostiškumo. 2014 m. pabaigoje viename interviu jis sako: „Aš negaliu pakęsti šios tikrovės. Ji visiškai nedžiugina. Kokia liūdna, tragiška istorija – ši realybė. Tačiau žinokite, nėra nieko kito, kur galėtum pradingti. Mūsų realybė yra viskas, ką mes turime.“ Šiomis ironiškomis ir liūdnomis mintimis jis patvirtina tai, apie ką kalbėjo C.S. Lewisas: „Būtent dėl to, kad mes kai ką mylime labiau nei šį pasaulį, mes jį mylime labiau nei tie, kurie nieko kito nepažįsta.“ Tie, kurie turi tik šią matomą realybę, priversti jos nekęsti; tie, kurie pažįsta kažką aukštesnio, gali ją mylėti.