Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 11 16

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Dviejų pasaulių sankirta Kanų kino festivalio laurus pelniusiuose filmuose

Rež. Marie Kreutzer filmo „Korsažas“ (Austrija, Prancūzija, Vokietija, 2022 m.) kadras

„Jos siela kupina nuostabių, bet chaotiškai išmėtytų daiktų…“ (iš filmo „Korsažas“)

Jubiliejinėje šių metų „Scanoramoje“ du filmai tikrai neliks nepastebėti žiūrovų: tai austrų režisierės Marie Kreutzer vaidybinis filmas „Korsažas“ (2022) ir islando Hlynuro Pálmasono „Prakeikta žemė“ (2022).

Abu filmai yra nuskynę šių metų Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ programos laurus: „Prakeikta žemė“ yra kritikų aukščiausiai įvertintas filmas, o aktorė Vicky Krieps, „Korsaže“ suvaidinusi Austrijos–Vengrijos imperatorę Elžbietą Vitelsbach, amžininkų pramintą Sisi, pelnė geriausios aktorės apdovanojimą.

Šias juostas sieja vienas esminis bruožas – pagrindinių veikėjų nepasitenkinimas likimo jiems skirtu vaidmeniu. Elžbieta Vitelsbach-Sisi, buvusi Bavarijos kunigaikštytė, auklėta laisva ir nevaržoma dvasia, sulaukusi šešiolikos yra ištekinama už Pranciškaus Juozapo, Austrijos imperatoriaus. Imperatoriškojo dvaro etiketas, reikalaujantis tobulos reprezentacijos („Man reikia valdyti, tau – reprezentuoti!“), tiesiog smaugia Sisi. Viena gražiausių Europos moterų, XIX a. mados ikona, ji visu šimtmečiu pralenkia savo laikmetį, nusivalydama kojas į to meto reikalavimus moteriai ir valdovei: mąstyti ir elgtis taip, kaip reikalauja aplinka, kęsti formalias ceremonijas, atrodyti ori bei maloni ir būtinai pagimdyti sūnų! Tačiau Sisi renkasi būti savimi – ji jodinėja, nesislapstydama rūko, sportuoja, keliauja inkognito. Maža to, pikti liežuviai plaka apie jos meilužius.

Tad nemenkas dėmesys Marie Kreutzer juostoje tenka itin svarbiam moteriškam atributui: korsažui. Vapsvos liemuo to meto damoms yra siekiamybė, o įnikusi į įvairiausias dietas Sisi garsėja savo itin plonu liemeniu, kurio apimtis nesiekia nė 50 cm. Reikalaudama vis smarkiau veržti jos korsetą, Sisi, regis, nori įrėminti laiką, kuris keturiasdešimties sulaukusiai moteriai darosi negailestingas.

Rež. Marie Kreutzer filmo „Korsažas“ (Austrija, Prancūzija, Vokietija, 2022 m.) kadras

Atidesnis žiūrovas tikrai pastebės ateities inkliuzus XIX a. peizaže, tokius kaip traktorius šalia žirgais pakinkytų karietų ar „The Beatles“ melodija, kurios klausosi imperatoriškoji auditorija. Ne veltui Sisi susižavi „judančiais paveikslėliais“ – naująja filmavimo technika, pranašaujančia brėkštančią kino aušrą. Iš Sisi lūpų išsprūsta garsioji prancūzų režisierės Agnès Varda frazė apie pirmąjį feministinį veiksmą: „Man patinka žiūrėti, kaip tu žiūri į mane…“

Šiam ateities pasauliui disonuoja apsilupinėję rūmų fasadai, nutriušę interjerai, pažaliavęs vanduo baseine, kuriame maudosi Sisi, visa galva praaugusi savo imperatoriškąjį sutuoktinį Prancišką Juozapą.

Laisva jaunatviška dvasia dūsta XIX a. Austrijos–Vengrijos imperijoje. Savo romane „Vakarykštis pasaulis“ apie tai rašo garsus austrų rašytojas Stefanas Zweigas: „Austrija buvo sena valstybė, valdoma seno imperatoriaus, tvarkoma senų ministrų, valstybė, kuri nepuoselėdama ambicijų vien tik vylėsi, kad atsisakydama visų radikalių permainų išliks gyva ir sveika Europoje, todėl jaunimas, kuris instinktyviai visada nori greitų ir esminių permainų, buvo vertinamas kaip pavojingas elementas, kuriam kuo ilgiau turi būti neleidžiama reikštis arba jis turi būti tvardomas.“

Šiai dresūrai priešinasi šalies imperatorė, iškeldama didįjį pirštą. Dėl režisierės pasirinkto sprendimo išlaisvinti heroję galima diskutuoti: kažin ar laisvė įgyjama kito vergovės kaina? Bet dėl efektingo triumfo Sisi pasirinkta išeitis (filme, ne gyvenime) yra įspūdinga, kaip ir garso takelis bei pačios herojės šokis filmo pabaigoje.

Tuo tarpu Hlynuro Pálmasono „Prakeiktosios žemės“ pagrindinis herojus pastorius Lukas (akt. Elliottas Crossetas Hove’as), išsiųstas statyti naują bažnyčią Islandijos pakraštyje, kažin ar iškart supranta, kad yra visiškai netinkamas tokiai užduočiai. Danas, iš aukšto žvelgiantis į kolonizuotus islandus, nėmaž nesistengiantis suprasti jų kalbos („Per daug žodžių nusakyti lietui!“), neįsiklausantis į vietinio vedlio Ragnaro (akt. Ingvaras Sigurðssonas) patarimus, save pastato kone į Dievo vietą.

Rež. Hlynuro Pálmasono filmo „Prakeikta žemė“ (Danija, Islandija, Prancūzija, Švedija, 2022 m.) kadras

Ragnaras ir Lukas įkūnija modernųjį krikščioniškąjį ir senąjį pagoniškąjį pasaulį. Susižavėjęs fotografija Lukas ant pečių nešasi visą savo įrangą; bent iš pradžių to nesupranta Ragnaras. Sunkų medinį kryžių jis siūlo supjaustyti dalimis, idant šis mažiau slėgtų jį nešantį kuiną. Luko pasirinkimas kirsti visą Islandiją, siekiant geriau pažinti šalį ir jos gyventojus, yra beprotiškas, nes salos centras dėl jame slūgstančių ledynų, kalnų, nerimstančių ugnikalnių yra visiškai negyvenamas. Netgi vasarą nuolatinį lietų keičia sniegas, pučia atšiaurūs vėjai, o nesibaigianti vasaros diena, pasak vietinių, žmogų gali išvaryti iš proto. Kelionės metu Lukas pradeda suvokti, kad ši misija jam nepakeliama.

Pasak filmo autoriaus H. Pálmasono, pagrindinio vaidmens atlikėjas filmavimo metu prarado 12 kilogramų. Be jokios abejonės, tai suteikia filmui norimo realumo, kurį praturtina nuostabus operatorės Marios Von Hausswolff darbas, svetimšalio akims atskleidžiantis sunkiai pakeliamą Islandijos grožį. Paradoksaliai šią šalį savo eilėmis apie „bjaurią žemę“ yra kone prakeikęs Islandijos himno „O mūsų krašto Dieve“ autorius, poetas Matthías Jochumssonas. Tad kamera neskubriai fiksuoja aplinką (filmavimas truko dvejus metus) ir palengva nukrentantį Luko civilizacinį kiautą, paliekantį herojų tokį, kokio jis pats nebepažįsta. Dar vienu šokiruojančiu realybės manifestu tampa žvilgsnis į irstančius arklio palaikus, fiksuojant nuolatinį gamtos kismą laike.

Rež. Hlynuro Pálmasono filmo „Prakeikta žemė“ (Danija, Islandija, Prancūzija, Švedija, 2022) kadras

Pagrindinis „Prakeiktos žemės“ motyvas yra daniškojo ir islandiškojo prado susikirtimas. Dievo tarnu save vadinantis Lukas į Ragnarą žvelgia lyg į pusžmogį. Tokia nuostata, suformuota galios pozicijos (Islandija pusę tūkstančio metų vilko Danijos jungą), ilgainiui tik stiprėja. Lukas visiškai užmiršta savo vyresnybės priesakus įsilieti į evangelizuojamųjų bendruomenę tolimame krašte. Su panieka ir net neapykanta jis atmeta Ragnaro nedrąsų siekį ieškoti Dievo, o upės nuneštas medinis kryžius tampa savotiška aliuzija į prarandamą Dievo pajautą.

Portalui „CineEurope“ režisierius yra tvirtinęs, kad abi šalys jam vienodai svarbios. Ilgai gyvenęs Danijoje, kurioje gimė ir jo vaikai, H. Pálmasonas sakosi norįs vertinti jas be išankstinių nuostatų. Daniškasis ir islandiškasis pradai simboliškai susilieja Idoje, vienoje filmo herojų, kurios vaidmenį atlieka režisieriaus dukra Ída Mekkín Hlynsdóttir.

„Gal savyje ji turi geriausių Danijos ir Islandijos savybių? Tai būtų atvirų sienų simbolis…“ – viliasi H. Pálmasonas.

Kino festivalis „Scanorama“ vyksta  Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose lapkričio 10–20 dienomis.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.