Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Džentelmeno iš Butrimonių vila prie Florencijos – dovana Harvardo universitetui

B. Berensonas su žmona Mary Whitall Smith I Tatti sode. Berensono bibliotekos (I Tatti – The Harvard University Center for Italian Renaissance Studies (courtesy of the President and Fellows of Harvard College) nuotrauka

Netoli Florencijos, saugoma aukštų kiparisų, apsupta visada žaliuojančio, kruopščiai prižiūrėto sodo, stovi įspūdinga Villa I Tatti – Harvardo universiteto Renesanso studijų centras. Mažai kas žino, kad šis svarbus objektas, buvęs meno istorikų ir kritikų centru, turi glaudų ryšį su Lietuva. Vilos savininkas buvo litvakas Bernardas Berensonas – vienas žymiausių XX a. pirmos pusės Italijos renesanso ekspertų ir kolekcionierių.

Vila garsiajam Harvardo universitetui priklauso jau šešis dešimtmečius. Prie Daugų ežero vaikystėje augęs B. Berensonas vilą su meno kūriniais ir turtinga – 50 tūkstančių tomų – biblioteka universitetui tiesiog padovanojo, norėdamas, kad ji taptų Renesanso meno studijų centru studentams bei menotyrininkams iš įvairių šalių.

Florencijos pakraštyje, netoli Settignano miestelio, galima išvysti Villa I Tatti. Įkyrūs žvilgsniai šiai vilai niekados negrėsė: jos valdas saugo siena, upelis ir aukšti parko kiparisai. Nedaug florentiečių žino, kad nuo 1961 m. vila yra Harvardo universiteto Renesanso studijų centras. O kad jos savininkas buvo Lietuvos žydas Bernhardas Valvrojenski – pasakytų tik vienetai. Taip yra dar ir todėl, kad jau nuo paauglystės jis gavo pavardę Berenson. Mat B. Valvrojenski tėvai, 1875 m. emigravę į JAV iš to meto carinės Lietuvos, pasikeitė anglosaksams sunkiai ištariamą slavišką priebalsių derinį į melodingą Berenson. Taip Bernhard Valvrojenski tapo Bernardu Berensonu.

Vaikystės metai, praleisti Alytaus rajone, Butrimonių kaime, paliko neišdildomą įspūdį Bernardo turiningame ir ilgame gyvenime, nors jis buvo tik dešimties, kai visa šeima iš Butrimonių persikėlė į Jungtines Valstijas. Amerikoje gabus vaikinas iš Bostono universiteto greitai perėjo į prestižinį Harvardą, kur studijavo lingvistiką ir literatūrą. Laisvalaikiu jis lankė Museum of Fine Arts, kur susidomėjo italų tapyba ir susipažino su garsia filantrope Isabella Stewart Gardner.

Antrame semestre, gavęs stipendiją iš privačių jo talento gerbėjų, B. Berensonas atvyko studijuoti į Paryžių, lankėsi Londone ir Oksforde, kur sutiko būsimą žmoną Mary Whitall Smith. Kilusi iš JAV Pensilvanijos valstijos kvakerių, ji buvo literatė ir menotyrininkė. Palikusi nemylimą vyrą ir dvi dukras Anglijoje, Mary su Bernardu 1890-aisiais persikėlė gyventi į Florenciją. Saulėtoje Italijoje pražydo jų iki tol aistringa, bet slapta meilė, kuri dar po dešimties metų bus vainikuota sutuoktuvėmis vilos I Tatti privačioje koplyčioje.

B. Berensono bibliotekos (I Tatti – The Harvard University Center for Italian Renaissance Studies, courtesy of the President and Fellows of Harvard College) nuotrauka

Grožėdamiesi italų vaizduojamuoju menu, jie keliavo po Toskanos, Umbrijos, Emilijos-Romanijos ir kitus Šiaurės Italijos regionus. Atradimai žavėjo ir gilino B. Berensono žinias apie italų tapybą. 1894 m. pasirodė jo studija apie Venecijos renesanso tapytojus. Po poros metų išleistas dar vienas svarbus jo veikalas apie Florencijos renesanso dailininkus.

Studijų laikų pažintys tarp intelektualų, filantropų ir verslininkų ilgainiui paskatino Bernardą tapti ne tik connoisseur – meno kūrinių žinovu, bet ir autorystės nustatymo ekspertu. Jo paslaugos turėjo paklausą ir ilgainiui tapo labai pelningu verslu. XX a. pradžioje susidomėjimas italų tapyba sparčiai augo ne tik tarp JAV, Europos muziejininkų, bet ir privačių meno gerbėjų. Iš nediduko, bet guvaus ir subtilų estetinį skonį turinčio litvakų bernioko išaugo didžiausias XX a. pirmosios pusės italų renesanso tapybos ekspertas.

Jo vila tapo meno istorikų ir kritikų meka. Pas B. Berensoną iš visų pasaulio kraštų traukė meno muziejų direktoriai, įvairūs meno specialistai, mėgėjai ir šiaip smalsuoliai. B. Berensonas buvo svetingas ir malonus pašnekovas, o apie jo nepriekaištingą ir elegantišką aprangą sklido legendos.

Rašytojas Antanas Vaičiulaitis radijui „Amerikos balsas“ pasakojo, kad Bernardas prisimindavo, kaip vaikystėje tėvas jį murkdė Daugų ežere. Apie savo vaikystės dienas jis kalbėjo: „Aš atsimenu rugiapjūtės gražias dainas ir kokios girios ten augo. Prie kelių ten stovi dideli kryžiai.“ A. Vaičiulaitis minėjo, kad Bernardas lietuviškai nekalbėjo. Esą, „sakė pasakė“ buvo vienintelė frazė, kurią jis, susižvalgęs su žmona Mary, ištardavo, kai kas nors iš žymiųjų svečių nusišnekėdavo.

Savo įspūdingą vilą šalia Florencijos su visais meno kūriniais ir 50 tūkstančių tomų biblioteka B. Berensonas padovanojo Harvardo universitetui. Beje, būdamas pats emigrantas, norėjo, kad ji taptų Renesanso meno studijų centru, skirtu ne tik JAV piliečiams, bet ir studentams bei menotyrininkams iš kitų šalių. Jis sakydavo, kad niekas taip intelektualiai nepraturtina ir nepraplečia akiračio, kaip pokalbis su išsimokslinusiais svetimšaliais.

B. Berensonas stovi prie jo mėgstamiausio italų XV a. dailininko Domenico Veneziano „Madona su Kūdikiu“ paveikslo. B. Berensono bibliotekos (I Tatti – The Harvard University Center for Italian Renaissance Studies (courtesy of the President and Fellows of Harvard College) nuotrauka

Viloje I Tatti kasmet lankosi profesoriai, doktorantai ir magistrantai. Pateikus prašymą, galima naudotis biblioteka ir su nedidele grupe, lydima anglakalbio gido, apžiūrėti vertingą vilos meno kolekciją bei jos nuostabų sodą. Pamatę viloje italų XV a. dailininko Domenico Veneziano Madoną su Kūdikiu, suprasite, kodėl šis paveikslas buvo mėgstamiausias B. Berensono eksponatas.

Plačių pažiūrų litvakas neapsiribojo tik italų menu – vilos kambariuose yra nemažai ir kitų šalių meno. Tai rodo šeimininko plačius interesus ir universalią grožio sampratą. Be to, atsižvelgiant į jo valią, meno kūriniai viloje nebuvo ir nėra eksponuojami tradiciškai. Todėl lankytojai gali matyti indišką VI a. altorių ar japonišką vazą su šalia kabančiu krikščionių šventojo paveikslu. Tiesa, šiais pandemijos metais vizitai viloje laikinai nutraukti.

Dėmesio vertas ir Florencijos link besileidžiantis vilos sodas. Jį, renesansinio itališkojo sodo (it. giardino all’italiana) principu, 1909 m. suprojektavo architektai Geoffrey Scottas ir Cecilis Pinsentas. Aukščiausioje vilos pastatų dalyje buvo požeminė šaltinio vandens cisterna, kuri drėkino sodą. Berensonai galėjo pasipuikuoti medžių, krūmokšnių ir vejos aksomu, primenančiu vešlią lietuvišką žalumą net ir kaitriausią itališką vasarą.

Straipsnio autorė Rūta Abaravičiūtė vilos sode. Asmeninio archyvo nuotrauka

[…] Testamente garsus meno kritikas draudė dalinti nuosavybę į atskiras valdas, nes jis norėjo išlaikyti šios ramios oazės nuošalią ir bukolišką aplinką. Tegul Florencija bus visada šalia, bet už vešlios 30-ties hektarų žalios širmos, saugančios vilą nuo modernaus pasaulio gaudesio ir cemento monstrų. Ir iš tiesų, pažvelgus į I Tatti iš aukštai, matyti dideli alyvmedžių ir vynmedžių plotai, kurie ne tik driekiasi aplinkui, bet ir aprūpina ją bei visus norinčiuosius aliejumi ir vynu.

Taigi iš buvusio litvako valdų galima ne tik pasisemti dvasinio, bet ir kūniško peno. Grožis ir gėris visada eina koja kojon. „Na, ir sakė pasakyta“, – greičiausiai pagalvotų Mary su Bernardu, išgirdę pastarąjį posakį. Vilos požemiuose amžinajam poilsiui ji atgulė 1945 m., būdama 81-erių, o jis – 1959 m., sulaukęs garbingų 94 metų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien