Džiaugsmingasis Jonas Paulius I: nesigręžkime atgal, kurkime ateitį

Arčiau žmonių

Dėl savo šiltos šypsenos ir gero būdo fotogeniškasis pontifikas buvo pramintas „besišypsančiu popiežiumi“, arba „Dievo šypsena“. Neturtingų darbininkų šeimoje užaugęs Albino visą gyvenimą siekė būti arti „paprasto žmogaus“, turbūt įsiminęs savo tėčio mūrininko žodžius. Kai jis paprašė leidimo stoti į kunigų seminariją, Giovanni Luciani sutiko, sakydamas: „Viliuosi, kad, kai tapsi kunigu, būsi darbininkų pusėje – nes pats Kristus būtų buvęs jų pusėje.“

Nors Albino neteko ilgai tarnauti kaip paprastam parapijos kunigui, darbininkus ir kitus žmones jis pasiekdavo: dėstė katekizmą vaikams, suaugusiesiems ir jaunimui, susitikdavo su kalnakasiais, klausydavosi išpažinčių, dėstė teologijos studentams ir seminaristams, rūpinosi būsimų kunigų pasirengimu išeiti į pasaulį. Net ir paskirtas vyskupu Vittorio Veneto mieste Šiaurės Italijoje, o vėliau – Venecijos patriarchu (taip, yra toks titulas), nesusireikšmino ir išliko don Albino, kaip jį vadino kraštiečiai.

Tai atsispindi ir jo kalbose jau tapus popiežiumi Jonu Pauliu I. Likus penkioms dienoms prieš mirtį, 1978 m. rugsėjo 23-iąją, Laterano bazilikoje homilijos metu jis kalbėjo: „Nors jau dvidešimt metų esu Vittorio Veneto ir Venecijos vyskupas, pripažįstu, kad dar nesu gerai „išmokęs šio darbo.“ […] „Pagal Dievo įstatymą, negalima niekam daryti gera, jei pirmiausia jam nenori gero… Galiu Jus patikinti, kad Jus myliu, kad tik trokštu pradėti šią tarnystę ir atiduoti savo varganas jėgas, kad ir kokios menkos jos būtų.“

Tik išrinktas popiežiumi, Jonas Paulius I sumažino karališką pompastiką Vatikane: buvo pirmasis Šventasis Tėvas, kuris viešose kalbose vietoje „mes“ pradėjo sakyti „aš“; atsisakė popiežiaus karūnavimo ceremonijos ir sedia gestatoria – didelio kilnojamojo sosto, kurį (kartu su jame sėdinčiu popiežiumi) iškilmingomis progomis turėdavo nešti kiti dvasininkai. Tik įsivaizduokit, kaip būtų atrodę, jeigu Lietuvoje lankęsis popiežius Pranciškus vietoje automobilio visur keliautų su tokia „transporto priemone“! Kas įdomu, jog Vatikane kai kurie bandė Joną Paulių I atkalbėti – girdi, kai tave neša, iš aukščiau viskas geriau matyti. Bet toks argumentas neįtikino.

Visiškas kontrastas nuo karališko nešiojamo sosto buvo Jono Pauliaus I bendravimas su vaikais, kuriuos vienos bendrosios audiencijos metu jis pasikvietė šalia savęs ir uždavė kelis klausimus. Šiandien tai turbūt nieko nestebintų, bet tais laikais, prieš daugiau nei 40 metų, tokie gestai buvo kažkas naujo.

Savotiškai nuolankus ir pats išsirinktas popiežiškasis vardas. Albino Luciani nusprendė pagerbti savo ankstesnių pirmtakų palikimą – kadangi šv. Jonas XXIII atidarė Vatikano II susirinkimą, o Paulius VI jį uždarė. Taigi turime popiežių Joną Paulių I. Titulą „pirmasis“ jis pats pridėjo, nors tai nebūtina: pavyzdžiui, popiežius Pranciškus nėra „Pranciškus I“ – nes niekas nežino, ar kada nors bus „antrasis“. O štai Jonas Paulius I tartum buvo užtikrintas, kad tikrai sulauks savo vardo „įpėdinio“. Neklydo.

Nors geros širdies ir neišpuikęs, šis popiežius nebuvo naivus, ne savo noru į sunkumus įpuolęs vargšelis. Iškart po išrinkimo jis ėmėsi darbo: susipažino su Šventojo Sosto struktūra, reguliariai susitikinėjo su Vatikano valstybės sekretoriumi bei visų departamentų vadovais. Jonas Paulius I turėjo susidaręs 6 dalių planą, ką daryti per jo pontifikatą: atnaujinti Bažnyčią įgyvendinant Vatikano II susirinkimo nutarimus, peržiūrėti bažnytinės teisės nuostatas, stiprinti Evangelijos skelbimą ir pan.

Ypatingą Albino Luciani jautrumą „žemiškoms“ temoms liudija jo, tuo metu dar Venecijos vyskupo, dėmesys kilusioms diskusijoms dėl kontracepcijos moralumo. Dvasininkas netgi teigė, kad šis klausimas žmonėms aktualesnis negu pirmųjų krikščionybės amžių ginčai dėl dviejų Jėzaus prigimčių: „Taip, tai buvo rimti klausimai, bet juos suprato tik Bažnyčios viršūnės, teologai ir vyskupai. Vargšai žmonės nieko nesuprato apie šiuos dalykus ir sakydavo: ‚Aš garbinu Jėzų Kristų, aš myliu Viešpatį, kuris mane atpirko‘, ir viskas. Jokio pavojaus nebuvo.“

Tuo metu klausimas, ar galima naudoti prezervatyvus ir kitas dirbtines kontracepcijos priemones, anot Luciani, liečia jau visą Bažnyčią, visas jaunas šeimas. Vatikanistai rašo, jog vyskupas norėjo, kad tuometinis popiežius Paulius VI suteiktų poroms daugiau laisvės pasirinkti. Tai neįvyko, popiežiaus enciklika „Humane Vitae“ atmetė bet kokią dirbtinę kontracepciją – ir tai Luciani priėmė su nuolankumu, sakydamas, jog tiki, kad Paulių VI tokį sprendimą daryti paskatino Šventoji Dvasia.

Pagarba Bažnyčios mokymui ir pastangos jį perteikti – dar viena svarbi priežastis atkreipti dėmesį į Joną Paulių I.

Naujoji evangelizacija

Nors tokio termino pats popiežius nevartojo, apžvalgininkai ir žurnalistai sutartinai jį vadina naujosios evangelizacijos vienu iš pradininkų Katalikų Bažnyčioje. Išties Dievo žodžio skelbimas ir jo aiškinimas, katechezė Jonui Pauliui I buvo kone svarbiausias dalykas. Tapdamas popiežiumi 1978 m. jis jau tada pastebėjo, kad Europa ima nebesuprasti ir tolti nuo krikščioniškojo tikėjimo, Bažnyčios autoritetas menksta, o katalikiškąją Italiją Šventasis Tėvas drąsiai vadino „misijų kraštu“, kuriame Evangeliją reikia skelbti ne ką mažiau negu Afrikoje.

„Reikia žmones ne versti, o sužavėti, nereikia murmėti ar bartis sakykloje. Reikia kalbėti, klausytis ir visų pirma – rodyti pavyzdį“, – šitaip Luciani mokė būsimus kunigus. Amžininkai teigia, kad žavėti jam sekėsi puikiai: išsilavinęs teologijos, filosofijos ir bažnytinės teisės specialistas mokėjo savo sukauptas žinias bei patirtį perteikti vaizdingai ir suprantamai. Išlikusi istorija, kaip po Viešpaties angelo maldos ir Jono Pauliaus I kreipimosi tikinčiųjų minioje buvusi viena mergaitė savo tėčiui džiaugsmingai sušuko: „Tėti, aš supratau!“

Pasak vatikanisto J. R. Alleno, „Jonas Paulius I pasižymėjo lengvu, švelniu, neformaliu stiliumi“, kurį vertina šiuolaikiniai klausytojai. O tai, kad ganytojas valdo žodį ir plunksną, niekam nebuvo naujiena – dar būdamas Venecijos vyskupu jis išleido populiarią knygą „Illustrissimi“ (Įžymiausieji), kurioje rašo laiškus istoriniams ir išgalvotiems veikėjams, tokiems kaip Markas Twainas, Goethe, šv. Bernardas Klervietis ar… Pinokis.

Nuo pat vaikystės Albino draugai jį matė kaip knygų graužiką – berniukas nešdavosi ką nors skaityti, net kai eidavo į darbus laukuose. Tai turėjo lavinti jo vaizduotę ir rašymo įgūdžius. Jonas Paulius I yra sakęs, kad, jeigu nebūtų kunigu, greičiausiai būtų tapęs žurnalistu. Tad nenuostabu, kad pačią pirmą pontifikato savaitę jis pasikvietė žurnalistus, kuriems patikino, jog gerbia jų profesiją, ir suteikė palaiminimą.

O pabaigoje – paties Jono Pauliaus I žodžiai, išsaugoti Vatikano archyvuose. 1978 m. rugsėjo 20-ąją įvyko priešpaskutinė jo bendroji audiencija (iš viso suspėjo surengti vos keturias). Joje popiežius aktualiai ir paprastai kalba apie viltį, pasitelkdamas Šventojo Rašto ištraukas, teologines įžvalgas, kitus autorius, gyvenimiškus pavyzdžius ir humorą.

***

Jono Pauliaus I bendrosios audiencijos homilija, 1978 m. rugsėjo 20 d.

Antrasis iš septynių popiežiaus Jono [XXIII] „šventumo žiburių“ buvo viltis. Šiandien kalbėsiu jums apie šią kiekvienam krikščioniui privalomą dorybę. Savo „Rojuje“ Dantė įsivaizduoja save laikantį krikščionybės egzaminą, kuriam vadovauja didinga komisija. „Ar turi tikėjimą?“ – jo klausia šv. Petras. „Ar turi viltį?“ – toliau tęsia šv. Jokūbas. „Ar myli?“ – baigia šv. Jonas. „Taip, – atsako Dantė, – turiu tikėjimą, turiu viltį, myliu.“ Jis tai įrodo ir išlaiko egzaminą aukščiausiu balu.

Sakiau, kad viltis yra privaloma: tai nereiškia, kad ji yra bjauri ar sunki. Priešingai, kiekvienas, kuris ja gyvena, keliauja pasitikėjimo ir atsidavimo nuotaikoje, sakydamas kartu su psalmininku: „Viešpatie, tu esi mano uola, mano skydas, mano tvirtovė, mano prieglobstis, mano žibintas, mano ganytojas, mano išgelbėjimas. Nors kariuomenė apgultų mane, mano širdis nebijotų; nors karas man būtų paskelbtas, net tada pasitikėčiau.“

Sakysite: ar šis psalmininkas nėra perdėtai entuziastingas? Argi įmanoma, kad jam visada viskas klostėsi gerai? Ne, ne visada. Jis taip pat žino ir sako, kad blogiesiems dažnai sekasi, o gerieji būna prispausti. Kartais jis net skundėsi dėl to Viešpačiui; jis nuėjo taip toli, kad pasakė: „Kodėl tu miegi, Viešpatie? Kodėl tu tyli? Atsibusk, išklausyk mane, Viešpatie.“ Tačiau jo viltis išliko: tvirta, nepajudinama. Jam ir visiems, kurie viliasi, galima pritaikyti tai, ką šv. Paulius sakė apie Abraomą: „Nematydamas jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi“ (Rom 4, 18).

Toliau sakysite: kaip tai gali atsitikti? Taip atsitinka todėl, kad žmogus yra prisirišęs prie trijų tiesų: Dievas yra visagalis, Dievas mane be galo myli, Dievas yra ištikimas savo pažadams. Ir būtent Jis, gailestingasis Dievas, įžiebia manyje pasitikėjimą, todėl nesijaučiu vienišas, nereikalingas ar apleistas, bet įtrauktas į išganymo likimą, kuris vieną dieną nuves į Rojų.

Minėjau psalmes. Toks pat savotiškas pasitikėjimas skamba ir šventųjų knygose. Norėčiau, kad perskaitytumėte šv. Augustino Velykų dieną pasakytą homiliją apie Aleliuja. Tikrąją Aleliuja giedosime, – jis maždaug taip sako, – Rojuje. Tai bus pilnos meilės Aleliuja: ši, dabartinė, yra badaujančios meilės Aleliuja, tai yra vilties Aleliuja.

Kas nors pasakys: o ką man daryti, jei aš esu tik vargšas nusidėjėlis? Atsakysiu jam taip, kaip atsakiau vienai nepažįstamai moteriai, kuri prieš daugelį metų man atsivėrė. Ji buvo nusivylusi, nes, pasak jos, turėjo moraliniu požiūriu audringą gyvenimą.

– Ar galiu jūsų paklausti, – tariau, – kiek jums metų?

– Trisdešimt penkeri.

– Trisdešimt penkeri! Bet jūs galite gyventi dar keturiasdešimt ar penkiasdešimt metų ir nuveikti daug gero. Taigi, atgailaudama, kokia esate, užuot galvojusi apie praeitį, projektuokite save į ateitį ir su Dievo pagalba atnaujinkite savo gyvenimą.

Ta proga pacitavau šv. Pranciškų Salezą, kuris kalba apie „mūsų brangius netobulumus“. Paaiškinau: Dievas nekenčia trūkumų, nes jie yra trūkumai. Tačiau, kita vertus, tam tikra prasme Jis myli trūkumus, nes jie suteikia Jam galimybę parodyti savo gailestingumą, o mums – galimybę išlikti nuolankiems, suprasti ir užjausti artimą dėl jo trūkumų.

Ne visi pritaria šiai mano simpatijai vilčiai. Pavyzdžiui, Nietzsche ją vadina „silpnųjų dorybe“. Anot jo, dėl jos krikščionis tampa nenaudingu, atsiskyrėliu, rezignuojančiu žmogumi, svetimu pasaulio pažangai. Kiti kalba apie „susvetimėjimą“, kuris, anot jų, atitraukia krikščionį nuo kovos už žmonijos pažangą. Tačiau „krikščioniškoji žinia, – sakė Susirinkimas, – toli gražu nenukreipia žmonių nuo pasaulio statymo užduoties… bet veikiau priešingai, dar griežčiau įpareigoja tuo rūpintis“ (Gaudium et spes, 34, plg. 39 ir 7 bei 1962 m. spalio 20 d. Susirinkimo tėvų žinią pasauliui).

Bėgant amžiams taip pat kartkartėmis atsirasdavo krikščionių teiginių ir tendencijų, pernelyg pesimistiškai vertinančių žmogų. Tačiau šiems teiginiams Bažnyčia nepritarė ir juos pamiršo dėl daugybės džiaugsmingų ir darbščių šventųjų, krikščioniškojo humanizmo, asketiškumo mokytojų, kuriuos Saint-Beuve’as vadino „les doux“, ir visapusiškos teologijos.

Pavyzdžiui, šv. Tomas Akvinietis prie dorybių priskiria jucunditas, arba gebėjimą išgirstus ir pamatytus dalykus keisti į linksmą šypseną – tiek, kiek reikia, ir tokiu būdu, kaip reikia (plg. 2.2ae, q. 168, a.2). Tokį linksmumą, aiškinau savo mokiniams, parodė tas airių mūrininkas, kuris nukrito nuo pastolių ir susilaužė kojas. Jį nuvežė į ligoninę, o gydytojas ir seselė slaugytoja nuskubėjo pas jį. „Vargšeli, – pasakė pastarasis, – krisdamas susižalojote.“ Bet pacientas atsakė: „Na, ne visai krisdamas – susižeidžiau, kai jau pasiekiau žemę.“

Kai šv. Tomas teigė, kad juokauti ir priversti žmones šypsotis yra dorybė, jis pritarė Kristaus skelbtai „džiugiai naujienai“ ir šv. Augustino rekomenduotam hilaritui [džiaugsmingumui, geram humorui – red.] Jis įveikė pesimizmą, krikščioniškąjį gyvenimą apvilko džiaugsmu ir kvietė mus nepristigti drąsos sveikiems, tyriems džiaugsmams, kuriuos sutinkame savo kelyje.

Kai buvau berniukas, skaičiau apie škotą Andrew Carnegie, kuris su tėvais išvyko į Ameriką ir pamažu tapo vienu turtingiausių pasaulio žmonių. Jis nebuvo katalikas, bet mane pribloškė tai, kad jis atkakliai grįždavo prie paprastų, tikrų gyvenimo džiaugsmų. „Gimiau skurde, – sakė jis, – bet savo vaikystės prisiminimų nekeisčiau į milijonierių vaikų prisiminimus. Ką jie žino apie šeimos džiaugsmus, apie mielą motinos, kuri derina slaugės, skalbėjos, virėjos, mokytojos, angelo ir šventosios pareigas, portretą?“

Būdamas dar visai jaunas, jis įsidarbino Pitsburgo malūne, gaudamas 56 varganas liras per mėnesį. Vieną vakarą, užuot iš karto davęs jam atlyginimą, kasininkas liepė palaukti. Carnegie sudrebėjo: „Dabar jie mane atleis.“ Priešingai, sumokėjęs kitiems, kasininkas jam pasakė: „Andrew, atidžiai stebėjau tavo darbą; priėjau išvadą, kad jis vertas daugiau nei kitų. Padidinu tavo atlyginimą iki 67 lirų.“

Po daugelio metų Carnegie sakė: „Visi mano milijonai kartu sudėjus niekada nesuteikė man tokio džiaugsmo, kokį suteikė šis vienuolikos lirų padidinimas.“

Žinoma, šių džiaugsmų, nors ir gerų bei teikiančių vilčių, negalima suabsoliutinti. Jie yra kažkas, o ne viskas; jie tarnauja kaip priemonė, jie nėra aukščiausias tikslas; jie trunka ne amžinai, o tik trumpą laiką. „Krikščionys, – rašė šv. Paulius, – užsiėmę pasaulio reikalais kaip nebūtų užsiėmę. Juk šio pasaulio pavidalas praeina“ (plg. 1 Kor 7, 31). Kristus jau buvo pasakęs: „Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės“ (Mt 6, 33).

[…]

Pastarosiomis dienomis Freiburge, aštuoniasdešimt penktą kartą surengtame renginyje „Katholikentag“, buvo nagrinėjama tema „vilties ateitis“. Buvo kalbama apie „pasaulį“, kurį reikia patobulinti, ir žodis „ateitis“ buvo teisingas. Tačiau, jei nuo vilties dėl „pasaulio“ pereiname prie vilties dėl atskirų sielų, turime kalbėti ir apie „amžinybę“. Ant jūros kranto Ostijoje garsaus pokalbio metu Augustinas ir Monika, „pamiršę praeitį ir atsigręžę į ateitį, klausė savęs, koks bus amžinasis gyvenimas“ (Išpažinimai, I, Nr. 10).

Tai yra krikščioniškoji viltis; to siekė popiežius Jonas ir to siekiame mes, kai meldžiamės kartu su Katekizmu: „Mano Dieve, iš Tavo gerumo tikiuosi… amžinojo gyvenimo ir jam nusipelnyti reikalingų malonių gerais darbais, kuriuos privalau ir noriu daryti. Mano Dieve, neleisk man likti amžinai suklaidintam.“

Parengta pagal „Vatican News“, „National Catholic Register“, „Catholic News Agency“, 30giorni.lt, Vatican.va ir Bernardinai.lt informaciją