Džiuginėnų dvaro rūmai prie legendinio Džiugo piliakalnio

Efektingai atrodė ir ant piliakalnio iškeltas baltas kryžius, mat padavimas byloja, kad tai pagoniškų laikų vado kapas. Džiuginėnų vietovė žinoma jau nuo XVI a. Dvarą valdė garsios Žemaitijos bajorų giminės, dovanojusios Lietuvai ne vieną žymų valstybininką, – tai Nagurskiai, Gorskiai.

Čia gyveno ir būsimoji rašytoja Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė (Žemaitė). Sudėtinga ir ilga dvaro istorija atsispindi ir rūmų architektūros raidoje.

Po klasicistiniu apdaru pasislėpęs senasis barokinis rūmas

Žvelgdami į rūmus šiandien, matome klasicistinių formų rūmą su romantiška įstiklinta veranda. Tačiau architektūriniai tyrimai atskleidė, kad mūsų dienas pasiekę mediniai rūmai buvo pastatyti gerokai anksčiau – dar XVIII a. viduryje.

Tuo metu dvarą valdė garsi Žemaitijos bajorų giminė Nagurskiai. Pradininkas – Žemaitijos lenkų bajoro Jokūbo sūnus Martynas, pirmą kartą paminėtas 1594-aisiais. Jis vedė žemaitę bajoraitę Barborą Laucevičiūtę ir įsikūrė šiame Džiuginėnų dvare.

Džiuginėnai, kaip giminės lizdas, išliko visą šimtmetį. XVIII a. pradžioje Nagurskių giminė pradėjo sparčiai kilti politinės karjeros laiptais, kartu plėsdama savo valdas Žemaitijoje. Deja, nežinoma, kuriam Nagurskiui reikėtų priskirti XVIII a. vidurio Džiuginėnų dvaro barokinių medinių rūmų statybas.

Namas buvo suplanuotas pagal dar barokui būdingą schemą, taigi centre buvo tik vestibiulis ir daugiafunkcė salė. Specializuotų patalpų dar nebuvo. Dešinėje ir kairėje namo pusėje tradiciškai buvo įrengti pono ir ponios apartamentai, kiekvienus iš jų sudarė po keturias patalpas. Tokia sandara būdinga pasiturinčių, stambių bajorų rūmams.

Iš šio laikotarpio yra išlikusi tik pačių rūmų stačiakampio forma, visa kita – patalpų suplanavimas, stogo forma – vėliau pakito.

Klasicizmo ir romantizmo atspindžiai senuose dvaro rūmuose

Džiuginėnų rūmus atnaujino Gorskiai – naujieji dvaro šeimininkai. 1791 m. Džiuginėnus įsigijo Žemaičių rotmistras Liudvikas Baltramėjus Gorskis (1749–1815), tai tebuvo viena iš gausių jo turėtų valdų. Liudvikas Gorskis buvo žymus valdininkas, Žemaitijos kunigaikštystėje ėjęs įvairias aukštas pareigas.

Iš Liudviko Gorskio Džiuginėnus paveldėjo jo sūnus Aleksandras (1798–1855), po to Džiuginėnų savininku tapo jo anūkas Zigmantas Kazimieras Gorskis (1827–1868). Šiuo periodu, XVIII a. pabaigoje–XIX a. pirmojoje pusėje, senieji barokiniai Nagurskių Džiuginėnų mediniai dvaro rūmai buvo atnaujinti – iš esmės perplanuotos patalpos, pakeistas stogas, pristatytas klasicistinis keturių kolonų portikas, šoninis prieangis su romantizmui būdingu neogotikiniu langu.

Po atliktos rekonstrukcijos Džiuginėnų dvaro rūmai įgavo liaudiškam klasicizmui būdingą pavidalą. Tūris išliko kompaktiškas, vieno aukšto, stačiakampio formos su mansarda ir rūsiu rytinėje pastato dalyje. Rūmai pastatyti ant lauko akmenų pamatų, tik rūsys sumūrytas iš akmenų. Sienos – rąstų, tačiau apdaila jau būdinga klasicizmui: fasadas apdailintas medinėmis lentomis, pabrėžiant kampus, virš langų – tiesūs sandrikai, sienas vainikuoja karnizas, stogo forma taip pat būdinga klasicizmui – pusvalminė.

Mūsų dienas pasiekė tik buvusio puošnaus klasicistinio interjero fragmentai. Tai – medinės filinginės durys, dekoruotos rombų formos detalėmis (ir pagal jas padarytos kopijos), geometrinio piešinio skydinis ąžuolinis parketas (tik fragmentai). Iš dalies išlikusi statinė baltų koklių krosnis su palmetės motyvais ir koklių židinys – jis taip pat priderintas prie krosnies ir dekoruotas reljefais su palmetės motyvais. Židinio dekore esantys gulbių ir augaliniai motyvai, būdingi vėlyvojo klasicizmo puošybai, byloja apie šeimininkų skonį.

Ancien Régime – senoji bajoriška gyvensena užkoduota ir rūmų struktūroje

Džiuginėnų dvaro patalpų suplanavimas ir jų paskirtis būdingi klasicizmo epochai, ji mažai pakitusi išliko ir iki Antrojo pasaulinio karo. Apie tai sužinome iš giminaičių ir dvare tarnavusių Zosės ir Eugenijos Lemežyčių atsiminimų, kuriuos užrašė kraštotyrininkas Juozas Normantas.

Pravėrus dvaro duris buvo patenkama į verandą (įstiklinta, tačiau anksčiau buvusi atvira), čia buvo nusirengiama.

Toliau – valgomasis, dešinėje – apartamentas, kurį sudarė didysis salonas, už jo – mažasis salonas, tarnavęs kaip buduaras, galiausiai – pagrindinis miegamasis, o už jo įrengtas dar vienas miegamasis (būdinga garderobo, vaikų kambario vieta). Namo galinėje pusėje buvo durys į laiptinę ir dar vienas miegamasis. Tokia anfiladinė rūmų struktūra būdinga XVIII a. pabaigos–XIX a. pirmosios pusės gyvensenai.

Vienintelis čia įvykęs pakitimas – tai įstiklinta veranda. Dėl to pasikeitė ir valgomojo vieta – jis įrengtas buvusio vestibiulio vietoje. Ankstesnis klasicistinis valgomasis galėjęs būti arba didžiojo salono vietoje, arba dviejų svečių kambarių vietoje. Pastaroji versija įtikinamesnė, nes tokiu atveju prie valgomojo būtų buvęs koridorius, tarnybinės patalpos (vaistinėlė, kavrenė – patalpa kavai ruošti, tarnaičių kambarys) bei tarnybinis išėjimas į lauko virtuvę. Vėlesniu periodu šiame rūmų kampe buvo įrengta ir virtuvė.

Saulėta įstiklinta veranda

XIX a. pabaigoje Džiuginėnų dvaro valda buvo atskirta nuo bendro Gorskių turto. Ją sudarė jau tik apie 1000 hektarų, didžioji valdų dalis buvo miškai, taip pat kalvos, penki ežerai. Gorskių duktė Vanda Teresė Gorskytė (1864–1914) ištekėjo už Varšuvos gydytojo Severino Fabijono Perkovskio, jos kraitis buvo Džiuginėnai.

Sutuoktiniai nuolat gyveno Varšuvoje, o į gimtąjį dvarą atvykdavo tik vasaromis. Jų šeimoje užaugo trys vaikai: Juzefas (1896–1940), jo brolis dvynys Tadas (1896–1942) ir dukra Jadvyga Elžbieta (1893–1974). S. F. Perkovskio valdymo metu dvaro rūmai vėl buvo atnaujinti, įrengta stiklinė veranda, tačiau, pasak giminaitės Magdelenos Gorskytės-Komarovskos, namo viduje niekas nesikeitė: liko ta pati kambarių paskirtis, ten pat stovintys baldai, sustatyti niekučiai ir nuotraukos.

Neponiškas ponų gyvenimas

M. Gorskytė-Komarovska prisimena Džiuginėnus kaip paprastos gyvensenos, vasaros atostogų oazę. Vasarą kieme po kaštonu stovėjo ilgas stalas, suolai, kelios kėdės patiems garbingiausiems asmenims. Čia buvo valgoma: kaimiški pusryčiai – ąžuolų gilių kava, įprasti kepiniai ir rūkyta mėsa.

Šeimininkės už keliolikos žingsnių esančioje virtuvėje paruošdavo pietus, dažniausiai tai būdavo grietine ir krapais pagardinta sriuba su rūkyta mėsa, mėsiškas patiekalas, desertas – kepti obuoliukai ar kisielius, be to, grietinėlė ir cukrus. Lietuva buvo rūgpienio ir grietinės kraštas. Tokius Džiuginėnų dvaro kulinarinius ypatumus pamena bajorė.

Ne poniškai ir miegodavo. Kadangi kambariai nedideli, buvo gyvenama vienas arti kito, šeimos aplinkoje. Miegodavo ant šieno prikimštų čiužinių, prausdavosi ant suolelio kambaryje pastatytame dubenyje.

Dvare dar XX a. antrajame dešimtmetyje Marijos Gorskienės iniciatyva buvo įkurta mokykla. 1940-aisiais dvaras buvo nacionalizuotas. Pagal tais metais sudarytą dvaro inventoriaus aprašymą čia būta nemažai kultūros vertybių, turtingas dvaro archyvas, kauptas nuo XVI a. Jį sudarė apie 2 tūkst. dokumentų. XIX a. antrojoje pusėje rūmai buvo restauruoti. Šiuo metu rūmuose gyvena trys šeimos.

Nepaisant sudėtingo XX a., Džiuginėnų rūmai tebestovi. Ypatinga dvaro vertybė yra skirtingų epochų ir jas atspindinčių stilių dermė: plika akimi nematomas barokas, liaudiškas klasicizmas, romantizmas, istorizmas. Tokia meno stilių įvairovė, jų savita interpretacija ir čia gyvenusių istorinių asmenybių kultūrinis palikimas nepalieka abejingų lankytojų.

O apsilankius Džiuginėnuose reikia nepamiršti užkopti ir į Džiugo piliakalnį, apie kurį legendas iš kartos į kartą perdavė ne viena čia gyvenusių bajorų karta.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.