E. Gudas: Lietuvos aristokratų tinklas nukentėjęs labiausiai

Eimantas Gudas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Apie Lietuvos didikų gimines EIMANTAS GUDAS sėdo rašyti paragintas leidyklos „Alma littera“, šiai pasigedus apibendrinančio, plačiajai visuomenei prieinamo veikalo šia tema. Radvilas, Chodkevičius, Pacus, Sapiegas, Tiškevičius jam pavyko pavaizduoti taip patraukliai ir suprantamai, kad knyga „Mėlynas kraujas“ bematant sulaukė didžiulio ažiotažo.

Gerbiamas Eimantai, smalsu, kiek laiko truko parašyti „Mėlyną kraują“?

Iš tiesų neilgai! Rašydavau vakarais, po truputėlį ir trukau maždaug mėnesį.

Oho!

Man pačiam keista, kad taip staigiai, bet kadangi turėjau sukaupęs daug informacijos, beliko ją susisteminti. Pasinaudojau ankstesniais savo straipsniais, o Tiškevičiai – mano daktaro disertacijos tema. Dar papildžiau informaciją lenkų literatūros šaltiniais.

Atskleiskite paslaptį – kuriai giminei labiausiai simpatizuojate?

Iš tikrųjų nepaliauju žavėtis Radvilomis. Domiuosi visos Europos giminėmis nuo Portugalijos iki Rusijos, nuo Škotijos iki Pietų Italijos, bet visoje Europoje sunku rasti tokius kaip Radvilos. Ir kalbu objektyviai, tikrai ne dėl to, kad esu lietuvis. Jų santuokos su suvereniomis Europos giminėmis, didžiausias iš Europos aristokratų žemėvaldos kompleksas XVIII a., galybė, išlaikyta 300 metų – tiek laiko jie buvo valstybės valdymo viršuje. Tai stebina ir stebina. Kitos panašios į Radvilas Europos giminės tapo suvereniomis arba monarchų giminėmis. Radvilos irgi buvo to verti, bet liko didikais. O visai nedaug trūko, kad būtų tapę suverenūs.

Paaiškinkite, ką reiškia suvereni giminė.

Šv. Romos imperijoje buvo suverenių valdų, ir jas, kaip valstybėles valstybės viduje, valdydavo suverenios giminės. Jų statusas buvo aukštesnis nei paprastos aristokratų giminės. Radvilos bandė įgyti šį statusą, turėjo užtektinai valdų, bet nepavyko, tiesiog juokingai nepavyko… Aristokratų sąvaduose, kurie ir dabar sudarinėjami, pagal pirmumą eina monarchų giminės, po to suverenios ir galiausiai kiti kunigaikščiai. Tai Radvilos liko prie pastarųjų, nors iš kunigaikščių visoje Europoje jie verti būti pirmaisiais.

Rašėte: „Lietuvoje gal kiek mažiau, bet kartais juntama, kad Radvilos sugrįžta.“ Ką turėjote omenyje?

Ilgą laiką, sovietmečiu Radvilos nesilankė Lietuvoje, čia gyveno tik viena jų atstovė Radvilaitė. Tačiau nuo 1990 metų jie pradėjo vis dažniau atvykti į Lietuvą ir iš visų didikų giminių čia lankosi daugiausia, yra matomiausi. Ir ne kaip turistai – jie ima veikti ekonominėje, sociokultūrinėje erdvėje. Kunigaikštis Motiejus Radvila Lietuvoje investuoja, lankosi kultūros institucijose, yra dažnas Valdovų rūmų svečias, padovanojo eksponatų. Jo pusbrolis Mikalojus irgi dažnai atvyksta. Plačiai kalbama, kad Motiejaus Radvilos brolis Konstantinas bus Lenkijos ambasadoriumi Lietuvoje. Tai įdomu, nes Radvilos visada Lenkijoje atstovaudavo Lietuvai, o dabar atvirkščiai.

Motiejus Radvila. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Radvilų giminei skirta paroda Valdovų rūmuose 2019 m. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Nepotizmas, protekcijos – atrodo visa tai sudarė sąlygas didikų giminėms įsitvirtinti ir gyvuoti. Šiuolaikiniame demokratiniame pasaulyje tai turi neigiamą reikšmę.

Galima kalbėti apie šį momentą. Iš tikrųjų to meto visuomenė veikė kitokiomis sąlygomis, ir tai buvo įprasta: buvo ir protekcijos, ir vienos giminės atstovai užėmė kelis aukščiausius valstybės postus. Tai buvo siekiamybė, ir kiekviena giminė norėjo kuo daugiau įtakos. Radviloms tai nuolat sekėsi – jei jie trumpam išnyksta iš akiračio, po kartos, žiūrėk, sugrįžta. Bet tai nepadarė nieko bloga – tarp Radvilų buvo daugybė šviesių asmenybių! Lietuvai pasisekė, kad ši giminė turėjo tiek administratorių, valstybininkų, dvasininkų, politikų…

XIX–XX a. didikai prarado savo įtaką. Kokia to reikšmė valstybei? Atsirado, kas juos pakeistų?

Tų giminių praradimas, nuopuolis susijęs su Rusijos, Austrijos ir Prūsijos vaidmeniu, kylančiu nacionalizmu, kai jos tapo nereikalingos. Valstybė neteko savo elito, ir tai labai skaudu, nes naujų giminių, kurios pakeistų senas, atsirado nedaug. Liko gyva Lietuvos didikų šaka Belozarai.

Kokios būtų ryškesnės naujosios giminės?

Lozoraičiai, Landsbergiai… mažai ką galima išvardinti. Lozoraičiai išnyko, bet Landsbergių politinė, kultūrinė giminė tebegyvuoja. Reikia suprasti, kad trisdešimt nepriklausomybės metų susiformuoti giminei yra nedaug. O kad būtų likusi jungtis tarp tarpukario ir dabartinės Lietuvos, kaip Landsbergių, – išskirtinis atvejis. Ir LDK galybė, ir tarpukario šeimų įtaka buvo pakirsta sovietų.

Galima paminėti ir Bačkių giminę. Jos atstovas – kardinolas, Vilniaus arkivyskupas metropolitas, Romos Katalikų Bažnyčios kanonistas ir diplomatas Audrys Bačkis. Jo brolis Ričardas – buvęs garbės ambasadorius Prancūzijoje, tėvas – diplomatas Stasys Bačkis. Žiūrėsime, ką duos ateityje ši viena svarbesnių giminių. Dar mažai laiko, bet, manau, tam tikrų dinastijų atsiras.

Iš kur jos ateis?

Paprastai šios giminės formuojasi pagal turtą, tai, be abejonės, kas nors taps dinastija iš verslo srities, turtingų šeimų. Bet kas – nedrįstu prognozuoti. Bendras Lietuvos turtingųjų vaizdas nelabai džiugina. Pamatysime, ar bus tokių, kurie turtą išsaugos ir didins karta po kartos, ar vis dėlto bus (kaip dažniausiai pastaruoju metu pasaulyje ir Vakarų Europoje nutinka), kad anūkai lyginant su seneliais liks nupuolę.

Iš dabartinio elito ko nors reikalauti neverta, bet, žiūrint į Europą, Vakarus, reta giminė tampa dinastija, nes antroje–trečioje kartoje įvyksta nuopuolis, ir fenomenas nesusiformuoja. Tokių kaip Rockefelleriai, Rothschildai nedaug, ir jie visgi – praeities palikimas. O ar bus kokie Gatesai, ar ne – matysime.

Jūsų knygoje galima įžvelgti, kad didelį vaidmenį vaidina auklėjimas. Nuo vaikystės didikų palikuonims skiepytas požiūris, kad giminės interesas aukščiau už asmeninį.

Auklėjimas labai svarbu. Manau, kad ieškoti naujų modelių nebūtina, galima pasiremti senais, ir jie ganėtinai vertingi. Visų pirma – namų mokymas arba privačios mokyklos. Aš nesitikėčiau daug iš valstybinių ugdymo įstaigų, kur susirenka vaikai iš įvairių šeimų, nėra aiškios krypties, daug klasių, jos didelės. Jau patikrintas yra ir namų mokymas. Aristokratai neleisdavo atžalų į viešąsias mokyklas, buvo guverneriai berniukams ir guvernantės mergaitėms, mokytojai – dažnai užsieniečiai, jie bendraudavo prancūziškai, vokiškai, lotyniškai. Taip vaikai išmokdavo kalbų. Ir dabar Vakarų aristokratai vaikus leidžia į privačias mokyklas. Lietuvoje kol kas to nedaug, bet tai tęsis neilgai.

Antra – studijos universitetuose. Anais laikais aristokratai nemanė, kad turėti profesiją yra garbė. Tai buvo trečio luomo užsiėmimas, o aristokratai turi užsiimti savo luomo pašaukimu – valdyti, kariauti, teisėjauti, administruoti, daryti labdarą. Kadangi nemanyta, kad reikia profesijos, aristokratai atžalas leisdavo į keliones po Europą, kad šios pamatytų pasaulio, pabendrautų su kitais aristokratais, paviešėtų jų dvaruose ir pastudijuotų visuose universitetuose po pusmetį nė vieno nebaigdamos, negaudamos laipsnio. Ne laipsnis būdavo svarbu, bet patirtis, kurią įgydavo visur studijuodamos po trumpą laiką. Dabar iš dalies tai vyksta per „Erasmus“ programą, visai neblogai būtų ir laisvųjų klausytojų statusas įvairiuose universitetuose.

Dar viena norėčiau pabrėžti – kad auklėjimas yra paviršinis dalykas. Labiausiai veikia pavyzdys. Tėvai turėtų būti tokie, kokiais norėtų matyti vaikus. Svarbiausia investuoti į save. Jaunoji karta mokosi žiūrėdama į tėvus, dėdes, tetas.

Italų karo inžinieriaus Roberto Valturijo (1405–1482) veikalas „Apie karybą“ pirmąkart išspausdintas 1472 m. Veronoje. Šis XVI a. perleistas egzempliorius priklausė LDK didžiajam etmonui Jonui Karoliui Chodkevičiui. VU bibliotekos archyvo nuotrauka

Didikai, bajorai pasižymėjo ir nepaprastu veiklumu, diegė naujoves, stipriai pasireikšdavo skirtingose srityse. Kur slypi tokio veiklumo paslaptis?

Pirmiausia tai priklausymo luomui jausmas. Suprasdami, kad yra ne kokie prastuoliai, jie suvokė savo identitetą, kad turi daug pareigų, ne tik teisių, ir kad pareigas visuomenei reikia vykdyti. Nebūtinai dėl gero kitiems. Buvo nemažai garbėtroškos motyvų, bet tai duodavo puikių rezultatų. Antra, jie tarpusavyje konkuravo: matydami, kaip kyla kaimynai, ir imdavosi veiklos patys.
Toli gražu ne paskutinėje vietoje – ir istorinis bei metafizinis supratimas. Politiniai konservatoriai mėgsta sakyti, kad jie yra jungtis tarp praeities ir ateities. Ta frazė tinka ir aukštojo luomo supratimui, kad viskas susiję – protėviai, palikuonys ir jie patys. Kad reikia gyventi taip, kad pralenktume protėvius ir įkvėptume palikuonis.

Ką dabar veikia didikų palikuonys? Didikų tinklas buvo tankiai išsiraizgęs visoje Europoje. Ar jie tebebendrauja tarpusavyje? Ar tas tinklas, nors ir viešai nematomas, tebėra?

Iš tikrųjų aristokratų tinklas Europoje kad ir patrūkinėjęs, neveiklus, bet yra. Skirtingose šalyse jis skirtingai atrodo, Lietuvos nukentėjęs labiausiai. Mūsų aristokratai buvo priversti pradėti gyventi įprastą ir gan varganą gyvenimą arba emigruoti. Jų nemažai ištremta, įkalinta. Likusieji išsibarstė pasaulyje, kai kurie pabandė išlaikyti tarpusavio ryšius. Tiškevičiai, Chodkevičiai – palyginti menkai, o Sapiegos ir Radvilos iki šiol yra pasaulio aristokratų tinklo dalis. Sapiegos susigiminiavo su Brazilijos imperatoriškąja gimine, gyvena Brazilijoje, palaiko plačius ryšius, juos matome Lotynų Amerikos aukštuomenėje.

Belgijos karalienė yra kunigaikštytės Sapiegaitės anūkė. Radvilos tuokiasi su aukštomis giminėmis, pavyzdžiui, Italijos kunigaikštis Odeskalki turi žmoną kunigaikštytę Radvilaitę, Motiejus Radvila intensyviai bendrauja su Europos aristokratija, per didikų gimines jis renka ir kolekcionuoja Radvilų materialiojo paveldo vertybes, kadangi Radviloms priklausę daiktai atsidūrė ir kitose didikų giminėse. Taigi tas bendravimas tam tikru laipsniu vyksta.

Nežinomas fotografas, Palangos grafaičiai Tiškevičiai su dvaro tarnautojais apie 1920 m. Kretingos muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Jerzy Hoppenas, bažnyčios fundatoriaus Povilo Sapiegos antkapinis paminklas Alšėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje XX a. 4 deš. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Pacai — Gipsinis kartušas su bajorų ir didikų Pacų giminės herbu XIX a. II p. Biržų krašto muziejaus „Sėla“ eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Radvilų rūmai Biržuose — Jokūbas Skrinska, Biržai – Radvilų rūmų griuvėsiai apie 1931 m. Biržų krašto muziejaus „Sėla“ eksponatas. Limis.lt nuotrauka

...pabaigoje turime nedidelį prašymą: padėkite mums atnaujinti „Bernardinai.lt“. Šiuo metu atliekame nedidelius technologinius pakeitimus. Žvelgdami į ateitį planuojame ir ženklesnį atnaujinimą, kad lengvai matytumėte ir galėtumėte skaityti visus dienraštyje publikuojamus tekstus. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, savo skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite „Bernardinai.lt“ ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Iš anksto dėkojame už paramą! Nepamirškite pasidalinti patikusiais tekstais su savo draugais ir pažįstamais.