Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

E. Jurgutis OFM: norisi parodyti, kad Bažnyčia yra vieta, kurioje – šaunu

Edvinas Jurgutis OFM. Indrės Mažeikienės nuotrauka

Bažnyčioje gana dažnai galima išgirsti kalbant apie jaunimo netikėjimo problemą. Atsakomybę esame linkę suversti sekuliariai aplinkai, šiuolaikinei kultūrai ir kt. Tačiau ar tikrai šiuolaikinis jaunimas yra mažiau tikintis nei anksčiau? Kas šiandien Bažnyčioje sužavi jauną žmogų? Ir kas joje patraukė brolį pranciškoną Edviną Jurgutį?

Jaunimo sielovadoje besidarbuojantis vienuolis – kunigų seminarijos ketvirtakursis. Jis dar šį rugsėjį duos amžinuosius evangelinio gyvenimo įžadus Mažesniųjų brolių ordine. Iškilmingos Mišios vyks rugsėjo 17 d. 15:30 val. Vilniaus Bernardinų bažnyčioje (Maironio g. 10, Vilnius).

Jums tenka jaunus žmones sutikti gyvai, kalbėtis su jais apie tikėjimą. Kokias nutolimo nuo tikėjimo (arba nepriartėjimo prie jo) priežastis jie yra linkę įvardyti?

Nepasakyčiau, kad jaunimas mažiau tiki ar yra netikintis. Jis yra labai tikintis, bet krikščionys dažniausiai tikintį žmogų matuoja pagal tai, kiek jis lankosi religinėse praktikose, kiek poterių moka. Jie gal yra nuo Katalikų Bažnyčios atitolę, nes jiems tėvai suformavo stereotipais grįstą įvaizdį. Kaip man kažkas yra sakęs – ateini sekmadienį į bažnyčią, kunigas atsistoja, Šventąjį Raštą paskaito, aptaria. Žmonės jaučiasi rimtesnių tekstų paskaitę ir aiškinimų girdėję, todėl jų toks sėdėjimas neužkabina, jie nemato didelio reikalo eiti į Mišias. Bet, kai su jais susitinki, kalbiesi, tampa akivaizdu, kad jie yra labai tikintys – ieško atsakymų, tiesos.

Visgi, matydami, kad vienoje ar kitoje vietoje Bažnyčia yra svyruojanti arba kai kuriais klausimais kalba labai aštriai, jie atsisako galimybės vaikščioti į bažnyčią. Jie žino, kad turės priimti jos mokymą, kuriuo jie abejoja, ir, manau, kad tai tolina juos nuo tiesos, palieka bažnyčias garsiai šaukiantiems ir visą Jėzaus mokymą jau puikiausiai perpratusiems katalikams.

Edvinas Jurgutis OFM. Indrės Mažeikienės nuotrauka

Kaip manai, kas šiandien Bažnyčioje gali užkabinti jauną žmogų? Nuo ko šiandien turėtų prasidėti jo evangelizacija?

Dauguma jaunuolių turi neteisingą supratimą apie tai, kas yra Bažnyčia. Mano bendraamžių tėvai vaikystėje buvo vedami į bažnyčią per prievartą. Užaugę ir susilaukę vaikų jie jau leido savo atžaloms rinktis – galit eiti, galit neiti, jūsų pasirinkimas. Man atrodo, kad pakalbintas jaunimas tikrai nesunkiai atranda Bažnyčią. Jaunuoliai neturi kažkokios labai blogos patirties, kartais išvis neturi jokio santykio su Bažnyčia. Todėl, jeigu juos pakvieti, parodai, sako – o, kaip įdomu, niekada negalvojau, kad taip gali būti puiku Bažnyčioje.

Aš ir pats jaunuolio pastoracijos pradžioje orientuojuosi ne tiek į evangelizaciją ar katechizaciją, man nėra labai svarbu, kad jie labai gerai išmoktų maldas ar atsimintų katekizmo tiesas. Pas mane besimokantieji jų jau po savaitės nebeatsimena, o tų griežtų mokytojų, kurios kiekvieną savaitę organizuoja atsiskaitymus, mokiniai – po dviejų mėnesių. Tai didelio skirtumo nesudaro. Juk jeigu tikėjimas nebus praktikuojamas – viskas vis vien pasimirš.

Man atrodo, svarbiausia, kad jaunuoliams išliktų įspūdis, jog Bažnyčioje visų pirma gera būti. Kad Bažnyčia yra vieta, kurioje faina, kur galima rasti atsakymus į svarbius klausimus ir atrasti tai, kas gyvenime prasminga. O kai tas pats jaunas žmogus sugrįžta subrendęs, pradeda ruoštis Sutvirtinimo sakramentui, tada galima atsisėsti ir pakalbinti – ką renkiesi gyvenime, kas padeda pasverti prioritetus, kas padeda pasirinkti? Tada galima pradėti evangelizaciją ir katechizaciją.

Kartais labai skubame per 9 mėnesius ar metus tą žmogų atversti ir katechizuoti. O tai vis dėlto ilgas procesas. Kaimo parapijose gal lengviau sekti, kaip tas žmogus auga, nes tik viena parapija, viena bažnyčia, vienas katechetas. Vilniuje jis pabūna, išvažiuoja, studijuoja, apsilanko kokiame nors jaunimo centre, maldos grupelėje… Esu sutikęs daug tokių, kurie pas mane mokėsi, rengėsi sakramentams, vėliau įsitraukė į „Caritas“, jaunimo centro veiklą, studentų maldos grupę. Tačiau tai – ne metų planas.

O kas Bažnyčioje užkabino Tave patį? Ar esi iš tikinčios šeimos?

Šeima tikinti tradiciškai. Aš užaugęs Kretingoje, mano mama kilusi iš Panevėžio. Jos patirtis Bažnyčioje ir atsiminimai – blogi, į bažnyčią tik per santuoką ir laidotuves, daugiau nėra ko ten eiti. O mano tėtis nuo vaikystės buvo vedamas savo močiutės patarnauti. Jis man pasakė – mane močiutė vedėsi į bažnyčią ir aš jus vesiuosi. Kol gyvenau tėvų namuose, taip ir buvo. Eidavo tėtis į bažnyčią, eidavome ir mes. Tradicinė katalikų šeima.

Mane užkabino Bažnyčia tuomet, kai po Pirmosios Komunijos sesutės pranciškonės pasikvietė į Jaunimo eucharistinį sąjūdį. Tai tokia jaunimo organizacija, kur pasibaigus pamokoms rinkdavosi vaikai. Piešdavome, spalvindavome, darydavome namų darbus, kurdavome pasirodymus, rengdavomės įvairioms mugėms… Viskas būdavo susiję su Šventuoju Raštu, jame randamomis istorijomis – tai mus augino. Su broliu nenorėdavome eiti namo, būdavom tol, kol mus tiesiog išvarydavo.

Esam su broliu ten ir nuostolių pridarę, ir daiktų sulaužę, ir pasimušę nemažai. Ir vis tiek seserys mumis – ne švenčiausiais – rūpinosi, prižiūrėjo. Mes ir mokykloje buvome tie, kuriuos visi žinojo, kartą per savaitę reguliariai socialinės darbuotojos kabinete lankydavomės. Kadangi seserys dirbo mokykloje, atsimenu, kad ir joje mus visą laiką gindavo. Tai irgi palietė, jos nematė mumyse tokių blogiečių, kokius matė kiti, suprato, kad tiesiog netinkamu laiku, netinkamoje vietoje susidūrėme su netinkama emocija.

Galiausiai kas gali pakviesti? Pakviečia pats Dievas. Dalyvavau rekolekcijose, girdėjau liudijimų, kaip žmonės pasirenka Dievą savo gyvenime, kaip juo seka, kaip jis pripildo ir keičia jų gyvenimus. Galvoju – aš irgi noriu. Bažnyčios mokymą žinojau jau gana gerai, buvau priėmęs Pirmąją Komuniją, Sutvirtinimą, patarnavau Bažnyčioje, savanoriavau tame pačiame centre, kurį lankiau. Bet, kad tikėjimas būtų gyvas manyje, kad aš juo gyvenčiau, tai – nelabai…

Per minėtas rekolekcijas labai išgyvenau tą dviveidiškumą, kad sekmadienį gyvenu kaip katalikas, o likusias šešias savaitės dienas – ne. Maldoje atsiliepiau į kvietimą, pasakiau, jog renkuosi Dievą ir darysiu viską, ką reikia. Nuo to ir prasidėjo, kad Dievas ėmė kviesti atsisakyti apkalbų, patyčių, rūkymo, alkoholio – vedė mane šventesnio Edvino varianto link.

Edvinas Jurgutis OFM. Indrės Mažeikienės nuotrauka

Esi sakęs, kad, kai pasirinkai sekti šv. Pranciškumi, žmonės, kurie bažnyčioje pernelyg nesilanko, džiaugėsi ir sveikino šį žingsnį. Tuo tarpu bažnytiniai žmonės buvo skeptiškiau nusiteikę – klausė, kodėl rinkiesi šį kelią, ką ten veiksi.

Tie, kurie netiki, labai natūraliai džiaugėsi tuo, kad žmogus rado savo vietą. Šiandien labai sunku rasti patinkančią studijų kryptį ar darbą, kurį norėtum dirbti, todėl, kai tai atrandi, žmonės džiaugiasi. Sako – fantastika, koks rimtas apsisprendimas, ypač žinodami, kad jis visam gyvenimui! O katalikų, aišku, yra daug visokiausių. Buvo keletas, kurie tikrai labai nuoširdžiai džiaugėsi, bet tradiciniams, sekmadieniniams katalikams mano pasirinkimas kėlė daug klausimų. Pavyzdžiui, kiek vienuolis uždirba? Ką reikės dirbti? Ar grįši atostogų? Galiausiai pasitaikydavo ir tokių klausimų: o ar čia ilgam? Ar po to vis tiek galėsi vesti moterį, auginti vaikus?

Kaip jau dalijausi pokalbio pradžioje, tikriausiai dauguma sekmadieninių katalikų turi susiformavę Bažnyčios įvaizdį. Jiems tai kaip politinis, žmogaus sąžinės valdymo įrankis, vieta, kur ateini sutvarkyti reikalų – priimi sakramentus, atsiskaitai ir visi išsiskirsto savo keliais, o ne gyvas santykis su Dievu. Kai kurie galvoja, kad visi kunigai būtinai turi būti nelaimingi, būtinai prasigerti, turėti moterį ir ją slėpti. Visi yra tokie ir kitaip nebus, nes, jeigu yra kitaip, tai arba meluoja, arba dar nepervargo, arba greitu laiku su tuo susidurs. Suprantama, kad žmogų, kuris turi tokį požiūrį, stebina: kam tau viso to reikia?

Galiausiai, jeigu žmonės susiduria su pervargusiais, depresija sergančiais, nusivylusiais kunigais, tai nuoširdžiai tokio kelio nelinki. Mato savo parapijoje 20 metų tą patį užsiparinusį kunigą ir galvoja – negi ir jis toks bus? Ne, jis juk geras vaikas, tikrai gali daugiau!

Kalbant bendrai apie jaunimo sielovadą Lietuvoje – kas tave džiugina, o kas priešingai – liūdina?

Kalbant apie situaciją Lietuvos lygmeniu, nelabai matau, kad jaunimo sielovada aktyviai vyktų. Viskas apsiriboja susėdimu padiskutuoti. Anksčiau vykdavo „Valentino diena kitaip“, „Lietuvos jaunimo dienos“ – tikybos mokytojai su klasėmis vykdavo autobusais į renginius. Dažnam tai yra vienintelis atsiminimas, susijęs su Bažnyčia. Man asmeniškai šie renginiai patiko ir juos organizuoti atrodė prasminga. Visgi buvo nuspręsta kitaip. Taip pat neseniai dalyvavome Jaunimo sielovados forume. Susirinkome, paklausėme gerų mokymų, pagėrėme kavelės. Tai buvo galimybė atsigaivinti, atsinaujinti, sutikti katechetų, mokytojų, kurie dar dega, bet kiek tai davė naudos Lietuvos jaunimui – nežinau.

Kalbant apie struktūrines organizacijas – jau keletą metų veikia stiprus Kauno jaunimo centras, prie kurio veiklų esu ir aš prisidėjęs, Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centras mėgina kaip feniksas iš pelenų kilti. O apie kitų vyskupijų jaunimo centrus esu mažai ką girdėjęs. Bet aš ir pats esu viename savanoriavęs, žinau, kad tai – Sizifo darbas. Jeigu komandą sudaro 2, 3 ar 5 etatai, o jai reikia dirbti su visos vyskupijos parapijomis, kaip jas pasiekti? Vien kiekvienai parapijai skiriant po dieną neužtektų metų. O ir kokia čia evangelizacija, jeigu tik kartą per metus pas juos apsilankai?

Man atrodo, kad verta būtų pasimokyti iš protestantų, kurie turi savo šeštadienines mokyklėles. Tokia mokyklėlė yra skirta ne tam tikro amžiaus vaikams, į ją gali eiti visi, kurie nori. Jos leidžia formuoti kitokį požiūrį, nei kad šiuo metu nusistovėjęs pas mus – „atbūsiu metus ir susitvarkysiu“. Juk dabar Pirmajai Komunijai ruošiasi 10–11 metų vaikai, o tada jie tarsi turi laukti 15 metų, kada vėl galės grįžti į Bažnyčią. Neva – Jėzus mėgo būti dykumoje, tai ir tu pabūk 3 metus joje. Reikia sukurti naują rengimo sakramentams konceptą, kur veikla galėtų vykti kiekvienais metais ir ne tik iki Sutvirtinimo sakramento, bet iki santuokos, o gal ir dar ilgiau.

Taip pat manau, kad Lietuvoje trūksta evangelizacinių komandų, bendruomenių, pasauliečių, kurie būtų parengti ir įsipareigotų metus ar dvejus vykti į parapijas ir ten pamėginti sukurti naujas grupeles, parengti lyderius, parodyti naujus būdus katechizuoti ir evangelizuoti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.