2021 05 06

Ugnė Gavelytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min.

E. Kašėtienė: „Tradiciją esame įpratę matyti kaip muziejinę, esančią už stiklo, nors ji tokia niekada nebuvo“

Eglė Kašėtienė. Vlado Braziūno nuotrauka

Gimusi ir augusi Vilniuje, pamilusi Ūlos pakrantes ir Dzūkijos miškus, šiandien EGLĖ KAŠĖTIENĖ kasdienybę skaidrina liaudies dainų melodijomis, svajoja apie namus kaime ir panašu, kad atranda būdų, kaip apie etnokultūrą kalbėti per žmogišką ir artimą ryšį.

Tradicinė kultūra moterį lydi nuo kūdikystės, o suderinti modernią kasdienybę ir tradiciją jai neatrodo sunki užduotis. Svarbiausia leisti skleistis kūrybiškam požiūriui, gyventi neatsisakant matyti ir suprasti big picture – platesnį šiandienos kontekstą.

Dažnai etninę kultūrą suprantame kaip senovinį paveldą, siejame tai su tautiniu kostiumu ar liaudies daina. Kas iš tikrųjų yra etninė kultūra? Kaip Jūs ją suprantate?

Visuomenėje dominuoja požiūris, kad etninė kultūra – tai praeities papročiai ir tradicijos, nesvarbu, ar tai būtų senoji apranga, muzika, gyvenimo būdas ar maistas. Pats žodis etnokultūra nemažai daliai visuomenės iš karto primena tautinius kostiumus, verpimo ratelius, liaudies dainas ir šokius, Rumšiškes ir panašius dalykus. Tai iš dalies yra teisinga. Bet dar labai trūksta suvokimo, jog etninė kultūra gyvuoja ir dabar. Daugiau apie tai susimąstome keliaudami ir stebėdami kažką mums neįprasto kitų šalių kasdienybėje, užčiuopdami lankomos vietos valgymo kultūros, keliavimo viešuoju transportu, žmonių bendravimo, manierų, etikos įpročių, elgsenos normų visumos skirtumus. Tada suvokiame, kad ir savo šalyje turime tradicijas, kurios gyvuoja šiandienoje. Mano suvokimu, būtent tai, kuo skiriamės nuo kitų kraštų, ir yra mūsų šiandienė etninė kultūra.

Paprastai etninės tradicijos perduodamos iš kartos į kartą, puoselėjamos folkloro ansambliuose. Koks buvo Jūsų pirmas susitikimas su etnine kultūra, folkloru? 

Mano santykis su senąja, daugiau dainavimo, tradicija užsimezgė kaip ir daugeliui mano bendraamžių, užaugusių tokiose šeimose, kuriose bent vienas iš tėvų tam prijautė ar dalyvavo folkloro judėjime. Pavadinčiau tai antriniu tradicijos perdavimo būdu. Pirminis tradicijos perdavimo būdas būtų tada, kai žmonės tradiciją perimdavo natūraliai iš savo gyvenamosios aplinkos. Pavyzdžiui, anksčiau gyvendami kaime, žmonės liaudies dainas girdėdavo įvairių ritualų, darbo, kalendorinių ir šeimos švenčių metu. Jiems nereikėjo jų mokytis – nuolatos tai girdėdami, patys pradėdavo dainuoti. Mūsų gyvenamuoju laikotarpiu to jau nebėra, ir belieka vienintelis kelias – mokytis ansamblyje ar kažkur kitur.

Vaikystėje dainavau ne viename ansamblyje, vėliau taip pat ne vienam vadovavau pati. Bet viskas prasidėjo man dar negimus, nes liaudies dainas girdėjau dar tada, kai mama buvo nėščia. Ji studijuodama labai mėgo dainuoti liaudies dainas ir besilaukdama manęs taip pat eidavo į būsimų ir esamų mamų būrelius, ten dainuodavo. Gimdymas buvo komplikuotas, būdama mažytė labai verkdavau, bet, mamai pradėjus dainuoti dzūkiškas dainas, kurias buvo išmokusi, nurimdavau ir galėdavau užmigti. Taip pirmas paras ji turėdavo beveik be sustojimo dainuoti, nes kitu atveju būdavo labai daug riksmo. Paskui tos melodijos turbūt pasąmonėje įsirašė ir man. Vaikščiodavom po mišką ir tomis melodijomis, tradicinėmis intonacijomis apdainuodavau gamtą – tai, ką matau, savais žodžiais. Na, o ketverių metų pradėjau lankyti pirmąjį folkloro ansamblį, nors jau ir iki tol mokėjau šiek tiek dainų iš mamos. Tokia buvo pradžia.

Ekspedicijos metu Eglė kalbina Čižiūnų kaimo gyventoją. Mariaus Kačiulio nuotrauka

Šiandien galime išgirsti sakant, kad etnokultūros vaidmuo paliktas šiuolaikinio gyvenimo paraštėse. Kaip sudominti žmogų, neturėjusį sąlyčio su etniškumu?

Kalbant apie sampratą, kas yra senoji tradicija, kurią bandome gaivinti visai kitomis sąlygomis, visai kitu laiku, man pirmiausia kyla klausimas: ar tikrai būtina, kad visi žmonės tuo domėtųsi? Vis dėlto didelė dalis iš tolimos praeities atėjusių dalykų nebeatlieka savo pirminės funkcijos dabartiniame gyvenime. Tikrai gera kartu su bendraminčiais padainuoti, bet dažnu atveju tos dainos nebetaikomos situacijai, kuriai jos buvo sukurtos, pavyzdžiui, rugiapjūtei. Taigi, ar reikia siekti, kad kiekvienas žmogus lankytų kokį nors ansamblį, dainuotų? Juk ir ne visiems tai patinka. Manau, jog nereikia kažko įrodinėti, jei žmogaus tai visiškai netraukia. Ir taip užtenka prievartinių mechanizmų. 

Pavyzdžiui, man tautinio kostiumo kiekvienam vaikui idėja visiškai nepatiko, nes ji buvo grįsta gan buku etninės kultūros supratimu, paviršiniu patriotizmu. Šiandien Norvegija gali džiaugtis labai gražia tautinio kostiumo kultūra. Dalyje sričių Skandinavijos šalis esame linkę matyti kaip pavyzdį, tačiau daug ko ir nepastebime. Lietuvoje tautinius kostiumus dažniausiai turi žmonės, priklausantys kokiems nors ansambliams. Labai mažai pavienių žmonių, kurie namuose turi tautinį kostiumą. Juk ir nelabai neaišku, kam jį naudoti, nes daugiausia juos matome scenoje, dėvimus įvairių kolektyvų.

Norvegijoje rengtis tautinį kostiumą įprasta krikštynų, Sutvirtinimo sakramento, vestuvių, gimtadienių, mokyklos ar universiteto baigimo iškilmių metu. Taip pat gegužės 17-ąją – Norvegijos nacionalinę Konstitucijos dieną, kuomet visų Norvegijos miestų ir miestelių gatvėse šventiškai nusiteikę žmonės leidžia laiką vilkėdami savus nacionalinius kostiumus. Galbūt mums būtų kiek keista matyti senoviniais kostiumais vilkinčius žmones prekybos centruose, baruose, kavinėse, tačiau Norvegijoje ypač Nacionalinės šventės metu – tai visiškai įprasta. Kostiumai kainuoja įspūdingas sumas, niekas jų dykai nedalina. Tačiau norvegai juos labai vertina. Dažniausiai ruošiantis siūtis kostiumą, domimasi savo pačių arba tėvų, senelių kilmės vietos tradicine apranga. Archyvinės nuotraukos, brėžiniai yra prieinami internete kiekvienam.

Kartais kostiumas perduodamas iš kartos į kartą. Kitais atvejais vaikui (dažniau dukrai) augant, gimtadienių progomis dovanojama po tautinio kostiumo dalį. Pavyzdžiui, vieną kartą gauna marškinius, kitąsyk –  sijoną, vėliau – liemenę, skarą, diržą, krepšelį… Taip sukauptas arba paveldėtas kostiumas įgyja visai kitokią vertę. Man gražu, kai žmonėms tradicinė krašto apranga nėra tik sceninė. O juk mes dabar ir sakome – kostiumas – ne apranga ar drabužis. Tarsi jis būtų skirtas podiumui ar scenai. Gal kam nors gali atrodyti keista, kodėl nepritariu, kad visiems vaikams būtų siuvami kostiumai – galbūt šitaip jie ir puoštųsi tam tikromis progomis. Bet tai yra paliepimas, „nuleistas iš viršaus“, kuris dažnai sulaukia atmetimo reakcijos. Žinoma, galima būtų kalbėti ir apie tų kostiumų modelių autentiškumo stoką ir stilizaciją. Man apskritai nepatinka „suštampuoti“ vienodi stilizuoti kostiumai, nes jie sukuria labai klaidingą įspūdį apie senąją tradicinę aprangą.

Eglė su mama Almida stovyklauja Dzūkijos miškuose. Asmeninio archyvo nuotrauka (1995 m.)

Atmetimo reakcija atsiranda ir tradicijo–modernybės santykyje. Kodėl vis dar yra etnokultūrą suprantančių kaip kažką kaimietiško ir gėdingo? 

Manau, pirmiausia reikia klausti, kodėl apskritai kaimo kultūra turi neigiamą įvaizdį, nes tai aprėpia ir tarmę, ir šokius, ir dainas, ir kostiumą. O kodėl – reikia pagalvoti. Pagalvokime apie tarmę. Susiduriame su regionų tuštėjimo problema, daugybė žmonių traukia į miestus dėl studijų, vėliau – darbo. Šiandien žmonės, tiek gyvendami mieste, tiek regionuose, yra globalūs. Prieš šimtą metų paprastas kaimo žmogus išmanė daugiau ar mažiau tik savo kaimo reikalus, bendravo su kaimynais ar gretimų kaimų, miestelių gyventojais ir gyveno tarmės aplinkoje, o dabar, kad ir kur gyventų, jį supa didelė bendrinės kalbos aplinka. Juk nemažą dalį tos informacinės aplinkos sudaro technologijos: televizija, radijas straipsniai internete, laikraščiuose. Ten tarmiška kalba praktiškai neegzistuoja.

Didelė problema ir ta, kaip televizijoje ta pati tarmė yra pristatoma – ji dažnai skamba pajuokiančiame kontekste. Pavyzdžiui, kuomet reklamose prisireikia neišsilavinusio ar technologijų nesuprantančio vyresnio amžiaus žmogaus vaidmens – jis būtinai kalbės tarmiškai. Pažiūrėkime, kaip tarmė buvo reprezentuojama tokiose televizijos laidose kaip „TV pagalba“ arba „24 valandos“. Taip pat tarmių girdime ir humoristų grupių pasirodymuose, parodijose.

Kita tarmės erdvė – tai folkloro ansamblių ar kapelų pasirodymai, įvairūs pasakojamosios ir dainuojamosios tautosakos konkursai – čia tarmiškai skamba liaudies dainos, pasakos, padavimai. Nors pati mėgstu jų paklausyti (na, ir pati dainuoju liaudies dainas, didelį dėmesį sutelkdama į joms būdingą tarmę), šiuo atveju tarmė lieka tarsi užkonservuota praeities vaizdinių paveiksluose. Taigi tai taip pat nepadeda visuomenei tarmę vertinti kaip tinkamą vartoti šiandienos aktualijų kontekstuose. Kitaip sakant, kai tarmė skamba tik etnokultūros aplinkoje (liaudies dainose, renginiuose) arba tik atskleidžiant neišsilavinusio, „atsilikusio“ kaimiečio vaizdinį, natūralu, kad ji nebeatrodo patraukli jauniems žmonėms. 

Mums labai trūksta garsenybių, influencerių, kurie nesidrovėdami šnekėtų tarmiškai. Trūksta žymių žmonių, kurie būtų jau atsikratę šio komplekso. Skaudu, kai kratomasi dalykų, be kurių tu nebūtum tu. Norėčiau matyti daugiau menininkų, muzikantų, kurie savo kūryboje tarmei suteiktų naują įvaizdį. Lietuvoje yra šiek tiek poetų, rašančių tarmiškai. Iš dzūkų galėčiau paminėti Romą Sadauską ir Juozą Žitkauską… Mano vyro Roko Kašėtos kuriama dzūkodelika sulaukė labai didelio visuomenės (ne tik dzūkų) susidomėjimo ir palaikymo, šiuo metu jis rengia debiutinį albumą. Taip pat šiais metais atradome ir Austieją – žemaitę, kuriančią užburiančias dainas savo tarme. Manau, kad jaunų žmonių kūryba, atsiremiant į savą tarmę, yra vienas iš būdų, kaip tarmei galėtume grąžinti orumą ir aktualumą. 

Pirmajame Dzūkų kultūros festivalyje „Čiulba ulba“ vyko žygis „Petro Zalansko pėdomis“. Mardasavo kaimas, 2020 m. Vidmanto Balkūno nuotrauka

Esate vilnietė, vaikystėje neturėjusi kaimo. Kaip Jūsų gyvenime atsirado dzūkiška šnekta?

Daugiausia dzūkiškos šnektos vaikystėje buvo dainose, bet artimo santykio su dzūkiškai kalbančiu žmogumi neturėjau. Su mama važiuodavome į Dzūkiją, mėgdavome pasivaikščioti po etnografinius kaimus. Ten pastebėjau vietos vyresnių žmonių begalinį svetingumą, atlapaširdiškumą, norą bendrauti su visais, kas tik eina pro šalį. Jau tada atkreipiau dėmesį, kaip gražiai ten žmonės šneka. Man visos tarmės gražios ir labai patinka tarmiškai kalbantys žmonės. Atrodo, kad jie turi dovaną, kurios dažniausiai negali pasirinkti.

Mano vyras kažkada pasakė, jog tarmė yra kaip nematoma plunksna tavo plaukuose. Aš neturiu tos plunksnos, nes man niekas jos neperdavė. Bet kai prieš dešimtį metų pradėjau rengti ekspedicijas po šilinių dzūkų kaimus, ėmiau jaukintis ir jų kalbėseną. Pagrindinis tikslas buvo įrašinėti dainas, ieškoti senų žmonių, kurie jas dar prisimena. Norėdavosi ne tik įsirašyti dainas, bet ir kalbėti apie jas, taip pat daugiau sužinoti apie vietos papročius, istorinius įvykius ir pan. Taigi galėdavau valandų valandas tų žmonių klausytis. Kai grįždavau namo, imdavau transkribuoti. Žinojau, kad galiu transkribuoti ir bendrine kalba, bet ištranskribuoti tarmiškai rodėsi prasmingiau. Kartu tai buvo ir iššūkis. Ėmiau ieškoti būdų, kaip užrašyti tam tikrus garsus, ilgainiui įgudau. Nors vis viena lietuviškoje abėcėlėje neturime raidžių užrašyti tam tikrus tarminėje kalbėsenoje girdimus garsus.

Paskui vadovavau Žiūrų kaimo ansambliui, ėmėme glaudžiau ir dažniau bendrauti su tais pačiais žmonėmis, tada ir šnekta labiau atsirakino. Pati turiu labai gerą klausą ne tik muzikai, bet ir tarmėms, puikiai išgirstu, kai kas nors bando kalbėti tarmiškai ir padaro klaidą. Dėl to ir pati labai kompleksuodavau, nesinorėdavo jaustis bandančia pritapti. Bet paskui pajutau, kad tada, kai daugiau laiko praleidžiu su Dzūkijos senoliais, nejučia ir pati pereinu iš bendrinės kalbos į dzūkavimą. Dabar esu ištekėjusi už cikrinio dzūko, tad ir Dzūkija tarsi dar labiau priartėjo. Mano vyras kilęs iš Varėnos. Tarmė jam nėra vien tik kažkoks lingvistinis konstruktas, bet ir daugybė gražių atsiminimų: kaimas, močiutė, pečius, piemenavimas – labai daug konteksto, kuriame prabėgo vaikystė. Tad šiandien jis ir ieško būdų, kaip šiuo metu gyvenant Vilniuje tos tarmės nepamesti, kurti atsispiriant būtent nuo jos ir ją puoselėti, aktualizuoti mūsų kartos žmonėms.

Pokalbio pradžioje užsiminėte apie keliones. Kaip kelionės gali keisti požiūrį į savo krašto tradicijas?

Man atrodo, kad geriausias būdas įvertinti savo tradiciją yra keliauti. Na, ne viešbutyje prie baseino pasėdėti, o nuvykti į konkrečią šalį ir pažinti ne vieną jos miestą, keliauti per regionus. Juk kelionėse dažnai labiau domimės aplinka nei namuose. Taip pakeliavęs supranti, kad kiekvienas regionas yra skirtingas: kitokia gamta, kitaip statomi namai, pagal kitokius receptus gaminamas maistas, skiriasi dialektai ar net rašmenys, ženklai, žmonių būdas ir daug kitų dalykų. O viskas, kas kelia nuostabą, man ir yra etninė kultūra. Kai keliaudamas žaviesi tam tikrais etninės kultūros dalykais, įvairiose situacijose imi po truputį reflektuoti, klausti savęs, o kaip yra mano šalyje. Įgijęs tokios keliavimo patirties, supranti, kaip svarbu puoselėti regionų skirtumus. 

Galvoju, kad neteisinga žmonėms skiepyti etninę kultūrą priverstiniu būdu, nes tai tiesiog greičiausiai nesuveiks. Džiaugiuosi, kai žmonės patys pradeda savęs klausti, kas yra brangu savoje tradicijoje ir ką norisi puoselėti. Juk tam puoselėjimui net nebūtinai reikia skirti labai daug laiko. Tarkime, užtenka per Kūčias paruošti valgius pagal močiutės receptą – taip tampame būtent tos tradicijos puoselėtojai. O tų tradicijų yra daug – turbūt tereikia pasirinkti, kurios iš jų mums brangiausios. Apskritai kalbant, tradicijų vertinimo ir gaivinimo proceso turbūt negalime pagreitinti. Nors aš su savo festivaliu kažkiek bandau tai padaryti (juokiasi).

Dzūkų kultūros festivalio dalyviai drauge mokosi Mardasavo kaimo dainų. Mardasavo kaimas, 2020 m. Vidmanto Balkūno nuotrauka

Paminėjote festivalį. Papasakokite daugiau apie savo veiklą, kuo gyvenat šiandien?

Prieš dvejus metus įsidarbinau Vilniaus etninės kultūros centre, nuo tada prasidėjo mano kaip etninės kultūros renginių organizatorės veikla. Nuo naujųjų metų ten nebedirbu, tačiau sukaupiau didelę patirtį: dirbau su tarptautiniu folkloro festivaliu „Skamba skamba kankliai“, sukūriau virtualią šiaudinių sodų svetainę, vykdžiau įvairius projektus, dariau mokomuosius juostų vijimo, sodų rišimo filmus. Esu sukūrusi vaikų žaidimų ir lopšinių projektą jutube iš 54 filmukų. Kurį laiką dirbau dviejose įstaigose: Vilniuje ir Varėnoje. Nuo šių metų likau dirbti tik Varėnos kultūros centre. 

Ten organizuoju Dzūkų kultūros festivalį „Čiulba ulba“. Praėjusį rudenį surengiau pirmąjį. Dabar – pats antrojo organizavimo įkarštis. Pasižiūrėjus į festivalio programą, manau, labai lengva suprasti, kas man yra etninė kultūra. Visas festivalis yra mano daugybės metų apmąstymų ir mūsų su vyru bendrų minčių dalijimosi rezultatas. Turiu neblogų organizacinių įgūdžių, domiuosi etnine, tradicine kultūra, todėl labai norėjosi surasti būdą, kaip regione gyvenantiems bei iš jo kilusiems, tačiau gyvenantiems didžiuosiuose miestuose, žmonėms, šiuo atveju dzūkams, priminti apie jų krašto kultūrą. Nenorėjau rengti dar vieno folkloro festivalio Dzūkijoje, nes jaučiau, kad tokiu būdu nesudominčiau dzūkų jaunimo. Tad pradėjau galvoti apie kitokį formatą. 

Gimė mintis rengti dzūkų kultūros festivalį, kas iš karto atveria kitą plotmę. Atrodo, toks daiktas kaip dzūkų kultūra net neegzistuoja, nes niekas apie tai nešneka. Yra dzūkų etninė kultūra, dzūkų tautosaka, bet nedaug žmonių susimąsto, kad dzūkų kultūra yra ir dabar, pavyzdžiui, kad yra žmonių, tarmiškai rašančių poeziją. Nauja tarmiška kūryba šiandien yra be galo svarbi tarmei išsilaikyti, nes per muziką ir poeziją palaikomas ryšys su tarmine kultūra. O ar kas nors pasakė, kad būtinai reikia kurti bendrine kalba? Todėl šiame festivalyje vyksta šiuolaikinės dzūkų poezijos skaitymai, mano vyras atlieka dzūkodeliką – tai jo nauja kūryba, kuri, tikimės, įkvėps ir kitus iš regionų kilusius muzikantus daugiau kurti tarmiškai.

Turime ir folkloro, bet šioje vietoje laikausi šiek tiek kitokio požiūrio. Vengiu ansamblių koncertų, nes manau, kad dabartinėje kultūroje įvyko labai didelis atotrūkis nuo natūralios muzikinės aplinkos. Ta visuma, sujungianti liaudies dainas ir jų funkciją suburti bendruomenę, staiga tampa tik scenoje pasirodantis ansamblis, o žiūrovams, pasyviems klausytojams, darosi nuobodu. Todėl festivalyje siekiu griauti atskirtį tarp atlikėjų ir žiūrovų, paruošiame knygeles su atrinktų dzūkų dainų tekstais ir prie laužo vakare dainuodami įtraukiame net ir niekad nedainavusius. Taip žmonėms jų krašto dainą primename per žmogišką ir labai artimą ryšį. Festivalyje vyksta ir žygiai, tradicinių šokių vakaronės, paskaitos ir diskusijos, kinas, pakviesti senųjų dzūkiškų amatų specialistai noriai dalijasi žiniomis su besidominčiaisiais, pamoko savojo amato pagrindų, suteikia žinių. Šis festivalis man dabar labai svarbus, juo ir gyvenu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Gyvenat tarp Vilniaus ir Varėnos, balansuojat tarp tradicijos ir modernybės. Kaip pavyksta suderinti šiuos du polius?

Man šiuos dalykus suderinti visiškai nesudėtinga. Žinau, kad yra žmonių, kuriems tai atrodo nesuderinama. Tradiciją esame įpratę matyti kaip muziejinę, esančią už stiklo, nors ji tokia niekada nebuvo. Jei ji būtų buvusi tokia neliečiama arba būtų matoma taip, kaip dabar į ją žiūri kai kurie tradicijų gynėjai, tai niekur nebūtume pajudėję. Tradicija visą laiką šiek tiek kinta, svarbu išlaikyti jos stuburą – esmę. 

Pavyzdžiui, kokia yra Kūčių stalo prasmė – ar būtinai suvalgyti dvylika patiekalų, ar vis dėlto sukviesti visą šeimą, giminę prie stalo ir taip pasitikti šv. Kalėdas? Kol išliks pamatinė šeimos susibūrimo reikšmė, tol nebus taip svarbu, kokį skaičių patiekalų pagaminsime. Anksčiau žmonės žymiai daugiau mąstė simboliškai, taip pat buvo prietaringesni, tačiau šiandien jau mažiau laikomės tokių dalykų. Ir visgi labai gražu, kad juos išlaikome, galbūt kartais to net nesuprasdami. Mums tai natūralu, kaip ir vyrams paspausti vienas kitam ranką – tai irgi tradicija, kuri Prancūzijoje bus kitokia, nes ten jie bučiuosis į abu žandus. Viskas labai lengvai derinasi, jei nesilaikome įsikibę vienos ar kitos tradicijos formos kaip neginčytinos. 

Solistų ir duetų koncertas tarptautiniame folkloro festivalyje „Skamba skamba kankliai“. Dainiaus Putino nuotrauka (2020 m.)

Labai svarbu įvertinti, kiek iš praeities ateinanti tradicija yra tinkama šiandien ne vien savo patogumu, bet bendru etiniu principu. Tai, kas mums anksčiau atrodė visai nekalta ir smagu, dabar gali būti visiškai nepriimtina. Pavyzdžiui, per Užgavėnes rengtis žydukais, mano manymu, jau nebėra tinkama. Ir vis dėlto netrūksta žmonių, kurie labai aršiai į tai reaguoja ir pyksta, neva išplėšiama tokia unikali ir brangi tradicija. Normalu, kad kažkokių dalykų negalime pritaikyti šiandienai, nes pasaulis keičiasi. Iš tikrųjų daugybę tradicijų, susietų su kalendoriumi ir žemdirbyste, jau praradome, nes nebesame ta žemdirbių tauta, kaip dar kartais mėgstame save įsivaizduoti. Turbūt niekas nebeapeina lauko su visais palaiminimais, nebelanko pasėtų rugių ir nieko jiems nebedainuoja. Tokie dalykai jau mirę, nes pasikeitė laikas ir to nebėra. 

Užtat galime tęsti kitas tradicijas, kurios šiandien gali atrasti sau prasmingą vietą ir yra etiškai tinkamos. Kartais gali keistis jų forma, tačiau svarbiausia, kad išliktų tradicijos esmė. Vėl galvoju apie Užgavėnių pavyzdį. Šventės tikslas – išvaryti žiemą, ją išgąsdinti. Gąsdinama keičiant savo tapatybę, persirengiant taip, kad taptum neatpažįstamu Kitu. Gali tapti žvėrimi ar gyvuliu, Velniu, Giltine, dar kažkuo kitu – svarbu pakeisti savo įvaizdį. Tokių virsminių švenčių semantinis tikslas – sukelti chaosą, keičiantį nusistovėjusią tvarką. Chaoso metu pereinama iš vieno būvio į kitą. Būtent tą dieną būdavo galima įvairius dalykus sukeisti vietomis, elgtis visiškai ne taip kaip kasdienybėje, pavyzdžiui, vyrai galėjo persirengti moterimis, o moterys vyrais, krėstos įvairios šunybės, už kurias kitą metų dieną būtų sulaukta rimtų pasekmių, tačiau per Užgavėnes tai buvo leidžiama.

Dabar kuriant savo Užgavėnių personažą, manyčiau, greta zoomorfinių ir demonomorfinių veikėjų taip pat galime įsikūnyti į personažus, veikiančius šių dienų aktualijų erdvėje. Ar tikrai čigono ir žydo personažas yra toks būtinas? Kiek tie stereotipiniai šių tautybių žmonių vaizdavimai yra apskritai etiški ir aktualūs šiandien? Didžiausias pavojus tradicijoje, mano galva, yra tvirtai laikytis kokio nors vieno mažo aspekto ir neleisti jo niekaip keisti. Giluminio paveikslo nematymas ir aktualių formų nepritaikymas yra didelė bėda. Man atrodo, kad svarbiausia yra nepamesti pamatinės idėjos, kuri slepiasi po švente ar tradicija, o ne prisirišti prie jos formų, kurios galbūt nebeatitinka šiandienos aktualijų ir etinių normų. Kartais pamirštame, kodėl darome vienus ar kitus dalykus, ir laikomės įsikibę tik paties veiksmo formos, kuri dažnai šiandienos kontekste jau gali būti netinkama, neaktuali.