E. Macronas prieš M. Le Pen: apie ką sukasi Prancūzijos prezidento rinkimai?

Prie pastarojo meto bėdų galima pridėti ir „McKinseygeitą“. Tą pačią dieną, kai E. Macronas pradėjo savo rinkimų kampaniją, Prancūzijos senatas paskelbė parlamentinio tyrimo išvadas. Jose teigiama, kad vyriausybė ir įvairios vyriausybinės įstaigos nuo 2018 m. išleido ne mažiau kaip 2,4 milijardo eurų privačių įmonių (tarp kurių svarbią vietą užėmė „McKinsey įmonė“) konsultacijoms pačiais įvairiausias klausimais – nuo Covid-19 valdymo iki pensijų reformų.

„Su Emmanueliu Macronu, McKinsey, kainuojantis jums milijardą eurų per metus už labai abejotinas užduotis, ir toliau ris valstybės lėšas, nemokės mokesčių ir meluos Senatui!“ – tviteryje rašė Marine Le Pen.

Apklausos kol kas palankios E. Macronui. Nors viešojoje erdvėje pasirodė pranešimų apie krentantį jo reitingą, žiūrint iš ilgesnės perspektyvos matyti: po vasario 24-osios jis pradėjo augti, kovo 11–13 d. pasiekė piką ir po to pradėjo kristi į prieš tai buvusį lygį.

Macroną vejasi marga kompanija. Antroje vietoje reitinguose – Marine Le Pen, „Nacionalinio atgimimo“ partijos lyderė, kurios reitingas pastarąjį mėnesį stabiliai kilo. Ji išgarsėjo kaip kovotoja prieš imigraciją, o pastaruoju metu bandė sukurti kiek švelnesnį savo įvaizdį, daugiau kalbėdama apie ekonominę nelygybę (tai svarbu kovoje prieš Macroną, nes jam limpa turtingųjų prezidento etiketė), sakydama, kad yra ne prieš islamą, bet prieš islamistus ir vadindama Macroną „chaoso prezidentu“ (tiek dėl geltonųjų liemenių, tiek dėl Covido pasų). Ir gausiai platindama nuotraukas su katinais (galite įsitikinti į gūglą suvedę „Le Pen chats“).

Ericas Zemmouras, nors ir velkasi 4–5 vietoje, yra be galo svarbus kandidatas. Pagrindinė Zemmouro žinutė – Prancūzijai muša paskutinioji, ji arba sustabdys islamizaciją, arba žlugs. Jis pasižymėjo pasiūlymais visiškai sustabdyti ne tik imigraciją į Prancūziją (ir nelegalią, ir legalią), bet ir uždrausti duoti vaikams nepakankamai prancūziškus vardus. Daugelis politikos komentatorių kartoja mantrą: Zemmouras be galo padeda Le Pen, nes šalia jo ji atrodo kaip nuosaiki centristė. Ir ne vienas politikos stebėtojas pažymi, kad Zemmouras visam priešrinkiminiam procesui užduoda toną – kiti kandidatai yra priversti kalbėti apie tuos pačius klausimus kaip ir jis.

Trečioje vietoje yra socialistų partijos „La France Insoumise“ (galima versti kaip „Nepaklusnioji arba Sukilusioji Prancūzija“) atstovas Jean-Lucas Melenchonas. Jaunystėje jis priklausė trockistų-komunistų internacionalui. Šiandien beveik apie nieką kitą nekalba kaip tik apie turtingųjų apmokestinimą, ES regi kaip neoliberalų sąmokslą prieš proletariatą, ir nori, kad Prancūzija išstotų iš NATO. Jį remia daugybė kairiųjų grupuočių, nesutariančių dėl įvairių ideologinių smulkmenų ir dėl to viena kitos nemėgstančių. Tiesą sakant, ne per daug mėgstančių ir savo kandidatą.

Nė vienas iš čia mano išvardintų kandidatų nepriklauso partijoms, paprastai vadinamoms tradicine centro kaire ir dešine. Centro dešinės kandidatė Valerie Pecresse apklausose ilgai laikėsi penktoje vietoje, dabar vejasi E. Zemmourą, bet veikiau dėl to, kad prasidėjus karui jo reitingas pradėjo kristi. O tradicinės centro kairės kandidatė Anne Hidalgo apklausose sukiojasi aplink 2 procentus. Ji tokia bereikšmė, kad, įvedus į gūglą jos pavardę, paieška rodys tokio paties pavadinimo aštuoniolikos metų senumo filmą.

O Macronas sukasi, kaip gali. Kovą buvo atlaisvinti visi su Covid-19 susiję ribojimai. Su kylančiomis kuro kainomis jis dorojasi subsidijomis degalams – 15 euro centų už kiekvieną litrą apmoka valstybė. Mažų pajamų namų ūkiai gaus 100 eurų kompensacijas už energijos sąnaudas. E. Macrono ministras pirmininkas Jean‘as Castexas, žurnalistų paklaustas, ar tai nėra balsų pirkimas, tepasakė, jog brangstantis kuras yra pagrindinis daugelio prancūzų rūpestis.

Imigracija, prancūziškumas, Europa

Imigracija jau daugelį metų yra bene svarbiausias viešųjų debatų Prancūzijoje klausimas. Tačiau nėra taip, kad vieni kandidatai pasisako už, o kiti – prieš imigraciją. Klausimas veikiau, kaip smarkiai jie nori sumažinti imigracijos mastą.

E. Macrono žinutė – Europa turi turėti stiprias išorės sienas ir imtis griežtesnių priemonių sustabdyti nelegalią imigraciją. Macrono žodžiais, atviroms sienoms tarp Europos valstybių kyla grėsmė, „jei nemokame saugoti savo išorinių sienų ir kontroliuoti, kas atvyksta“. Taigi, jis sutinka, kad imigracijos iš trečiųjų šalių politika turi būti griežtesnė, nei yra dabar, bet mano, kad sprendimai turėtų būti priimti ES mastu ir siūlo kurti naujas europines institucijas, kurios rūpintųsi kova su nelegalia imigracija.

M. Le Pen užsimojo plačiau. Ji siūlo Prancūzijoje surengti referendumą dėl imigracijos ir „politinio islamo“ stabdymo. Ji taip pat siūlo nebeteikti nelegaliems migrantams valstybės apmokamos sveikatos apsaugos, uždrausti musulmoniškus galvos apdangalus, nebeduoti Prancūzijos pilietybės šalyje gimusiems imigrantų vaikams, uždrausti leidimą gyventi Prancūzijoje turintiems trečiųjų šalių piliečiams atsivežti į šalį savo artimųjų. Ir, žinoma, – deportuoti, deportuoti, deportuoti!

Bet ginčas dėl imigracijos, rodos, slepia šį tą gilesnio. Atrodo, kad tai konfliktas, susijęs su požiūriu į globalizaciją, į ES, į prancūzų kultūrą ir prancūzišką gyvenimo būdą.

„Nėra prancūzų kultūros, yra tik kultūra Prancūzijoje, ir ji yra įvairi“, – 2017-aisiais, susitikimo su rinkėjais metu, yra pasakęs E. Macronas. Nors jo komanda tvirtino, kad ši frazė išimta iš konteksto, tarp ji vis tiek sukėlė pasipiktinimą (įsivaizduokite, kas vyktų Lietuvoje, jei Prezidentas Nausėda pasakytų: „Nėra tokio dalyko kaip lietuvių kultūra.“). Tai gan neblogai iliustruoja, kaip nemaža dalis prancūzų mato savo prezidentą: buvęs Rotšildų banko tarnautojas, Versalyje susitikęs su Bono, Rihanna, Justinu Bieberiu ir jaunimui žinomais jutubo komikais Carlito ir McFly. Startupų prezidentas, įsikūnijęs globalus elitas. Ir visi šie įvaizdžiai limpa prie Macrono kaip musės prie medaus.

Toks ir yra vienas iš M. Le Pen kaltinimų E. Macronui – jis „galvoja, kad tauta yra pasenusi sąvoka, kurios reikia atsikratyti“.

Požiūris į Europą yra kitas klausimas, dėl kurio nesutariama. „Kova vyksta dabar. Tai kova už progresą, prieš atsitraukimą. Kova už Europą prieš nacionalistus“, – sakė E. Macronas susitikime su rinkėjais didžiulėje arenoje netoli Paryžiaus balandžio 2 d.

„Europa yra Macrono arkliukas nuo 2017-ųjų, – pasakojo mano šia tema kalbinta Prancūzijoje gyvenanti politologė Emilija Pundziūtė-Gallois. – Tuo metu buvo ką tik laimėjęs Trumpas, ką tik įvykęs „Brexit“, visi laukė, kad į valdžią ateis Le Pen, buvo prasidėjusios kalbos apie Frexit‘ą. O Macronas visada buvo labai proeuropietiškas, savo kampanijos renginiuose kabindavo ES vėliavas.“

„Euroskeptiškoji pusė galbūt nepatenkinta tuo, kad Briuselis jiems diktuoja taisykles, jie norėtų patys galėti viską spręsti. O E. Macronas ES mato kaip galimybę Prancūzijai didinti savo galią. Ypač po „Brexit“ jie jaučiasi galį būti pagrindine Europos ašimi“, – teigė politologė. E. Pundziūtė-Gallois taip pat prisiminė žymiąją Macrono Sorbonos kalbą, kurioje jis prakalbo apie Europos suverenitetą. Anot jos, „Europos suverenitetas reiškia, kad Europa sprendžia pati. O Europoje yra Prancūzija, kuri tiems sprendimams nurodo kryptį“.

Kitaip tariant – visi prancūzai nori, kad Prancūzija būtų didinga ir nepriklausoma, ypač nuo anglosaksų. Tik nesutaria, kaip tai turėtų atrodyti.

Dar yra keli jautrūs klausimai, dėl kurių dalis konservatyvesnių rinkėjų nenori balsuoti už Macroną – marichuanos legalizavimas, eutanazija ir valstybės kompensuojamas dirbtinis apvaisinimas dviejų moterų poroms. Visais šiais klausimais Macronas ir jo partija yra pasisakę „už“, o Le Pen – „prieš“.

Putino ir Rusijos klausimas

M. Le Pen turi ilgą draugystės su Putinu ir Rusija istoriją, kuri neapsiribojo tik vizitais į Maskvą ir šnekomis apie naują pasaulį, kurį valdytų lyderiai antiglobalistai, prie kurių ji priskyrė Putiną, Orbaną, Salvini, Trumpą ir save. Prieš 2017 m. rinkimus jos partija gavo paskolą kampanijai iš rusiško banko.

O štai itin iškalbingas pavyzdys: 2015 m., rinkimus Ukrainoje laimėjus P. Porošenkai, M. Le Pen partija išleido komunikatą, kuriame teigė, kad Rusijos užpultą Ukrainą į savo rankas paėmė amerikiečiai, norėdami „NATOizuoti“ Ukrainą. „Prancūzija ir Vokietija silpnai pasirodė prieš antirusišką kai kurių Rytų Europos šalių (ypač Baltijos šalių ir Lenkijos) aktyvizmą, todėl praleido galimybę ieškoti kompromiso su Rusija“, – buvo rašoma komunikate, priduriant, kad Ukraina juda „neišvengiamo padalijimo“ link. Kaži ar visa tai parašyta prancūzo, bet ką gali žinoti.

Dar šiemet, prieš prasidedant atvirai Rusijos invazijai, M. Le Pen teigė, kad reikėtų pripažinti Krymą esant Rusijos teritorijos dalimi. Ir jos rinkimų programoje parašyta, kad Europos saugumas neįmanomas be Rusijos.

Dabar M. Le Pen kaip ir pasmerkė Rusijos agresiją prieš Ukrainą, bet pridūrė, kad NATO plėtra į rytus buvo „neprotinga“. Ir ji vis dar atsisako garsiai pareikšti, kad Putinas yra karo nusikaltėlis, gindamasi, kad tokius klausimus sprendžia ne ji, o Jungtinės Tautos.

Tviteryje M. Le Pen pati pasidalino teigiamu atsakymu į klausimą „Ar V. Putinas vėl galėtų būti Prancūzijos sąjungininkas, jei baigtųsi karas Ukrainoje“, ir pridėjo ilgą tiradą apie tai, kad krizę išspręsime ne pildami žibalą į ugnį, bet „diplomatinėmis priemonėmis“, ir šiandienos priešai gali tapti rytojaus sąjungininkais (vėliau vėl šiek tiek pakeitė nuomonę pareiškusi, kad omeny turėjo ne Putiną, o visą Rusiją). Rusija, anot jos, niekur nedings, reikia ieškoti kanalų, kaip su ja bendradarbiauti, nes kitaip rusus nustumsime į Kinijos glėbį. Žurnalistų klausinėjama apie Rusiją ji nuolat ginasi, kad jos pozicijos ne taip smarkiai skiriasi nuo Macrono, kuris 2019 m. susitikimo su Putino metu kalbėjo apie Europą nuo Lisabonos iki Vladivostoko.

Aišku, ji bent jau nesako, kad abejoja kraupių vaizdų iš Bučos autentiškumu, kaip leido suprasti kitas kandidatas E. Zemmouras, be kita ko, svajojantis apie „prancūzišką Putiną“. Jis, kaip ir kairės kandidatas J.-L. Melenchonas, net ir po atviros Rusijos invazijos kaltina Vakarus, kad šie išprovokavo Rusiją priimdami į NATO buvusias Rytų bloko valstybes.

E. Macronas, nors kartais ir laikydavosi švelnesnių pozicijų Rusijos atžvilgiu, nei norėtųsi lietuviams, bent jau nėra proputiniškas. Iki karo jis periodiškai ieškodavo būdų „atnaujinti dialogą“ su Rusija ir piktindavosi pernelyg griežtu kitų europiečių požiūriu. Tačiau dabar jis kalba apie vis naujas sankcijas ir aiškiai stoja į Ukrainos pusę. Pasaulyje išplitus Bučos žudynių vaizdams, E. Macronas paragino visiškai sustabdyti naftos ir anglies importą iš Rusijos. Ir jis nekalba apie narystės suspendavimą arba išstojimą iš NATO, kaip trys jį besivejantys kandidatai.

Ar tikėtis netikėto?

Visos apklausos sutartinai rodo, kad antrame rinkimų ture balandžio 24 d. turėtų varžytis E. Macronas ir M. Le Pen. Politico.eu duomenimis, pirmąjį turą turėtų laimėti Macronas (dabar jo reitingas yra apie 27 proc.). Už Le Pen balsuoti planuoja apie 22 proc. rinkėjų. Trečioje vietoje yra kairysis J.-L. Melenchonas – su 16 proc., ir per tris dienas iki rinkimų pradžios jam vargiai pavyks pavyti Le Pen.

Tai reiškia, kad antrame ture konkuruos tie patys kandidatai, kaip ir 2017 m. Tuomet Macronas laimėjo užtikrintai, surinkęs du trečdalius balsų.

Apklausos, kai rinkėjų klausiama, kaip balsuotų antrame rinkimų ture, jei jame varžytųsi Macronas ir Le Pen, rodo, kad atotrūkis dabar artėja paklaidos ribos link.

Skirtingos apklausos rodo šiek tiek skirtingus rezultatus. Politico.eu skirtingų apklausų suvestinė rodo, kad Macronas lenkia Le Pen 8 proc. (54–46 proc.). Tačiau, pavyzdžiui, šią savaitę publikuota „Harris Interactive“ apklausa rodo šį skirtumą esant daug mažesnį – tik 3 proc. (51,5–48,5). O tai jau nėra nepasiekiama riba.

Kas nutiktų, jei laimėtų Le Pen? Per naktį Prancūzijos, o su ja ir visos Europos politinis kursas smarkiai pasikeistų. Sunku pasakyti, kas iš jos kalbų apie nepriklausomybę nuo NATO ir ES tikrai virstų realybe, o kas liktų tik kalbomis. Tik greičiausiai tai nebūtų žingsnis didesnio stabilumo link – ar didesnio stabilumo pojūčio link – ypač Rytų Europoje.