2020 07 03

Elvina Baužaitė

Bravissimo

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

E. Montvidas: „Laisvė yra brangiausias visuomenės turtas“

Edgaras Montvidas. Varanasis. Ankstyvas rytas Gango upe. Asmeninio archyvo nuotrauka

Edgaras Montvidas – daugybė vaidmenų, daugybė koncertų viso pasaulio salėse – išvardyti sukurtus, įkūnytus personažus, suminėti dainuotas arijas, išpildytus kūrinius, tai – nepasakyti nieko, nes vaidmenis reikia stebėti, tarsi kartu su jais gyventi regint scenoje, nes muzika turi skambėti.

„Vilnius City Opera“ teatre 2017 m. Edgaras Montvidas sukūrė Faustą Charles’io Gounod to paties pavadinimo operoje, šį herojų operos solistas įkūnijo pirmą kartą savo karjeroje; 2020 m. balandį kūrybinės veiklos 20-metį E. Montvidas įprasmins Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre sukurdamas de Grijė vaidmenį Jules’io Massenet operoje „Manon“.

Pokalbis su žymiuoju tenoru EDGARU MONTVIDU.

Menininko gyvenimas – jūra

Gerbiamas Edgarai, kūrybinės veiklos 20-metis, kas tai Jums?

Pirmiausia tai laiko tarpsnis, apibendrinantis meninį brendimą, skonio, estetikos formavimąsi. Tai tarsi apibendrinimas to, kas nuveikta, ką dar norisi nuveikti. Tarsi mažas stabtelėjimas nusivalyti prakaitą nuo kaktos, žvilgtelėti į kalno viršūnę, į kurią kopi, ir kopti toliau. Ar 20 metų daug, ar mažai, priklauso kiek per tą laiką spėta nuveikti, ar būta produktyvumo. Apibendrindamas savo pastaruosius dvidešimt metų, turiu pripažinti, kad pasiekta nemažai.

Kaip nusakytumėte savo kelią, jis – tiesė, kreivė, apskritimas ar spiralė? Galbūt tai detalių mozaika, koliažas?

Mano kelias nebuvo nei perdėm duobėtas, o ir laipteliais aš kopiau gražiai, per vieną, labai jau neperšokdamas dviejų iškart. Būta išbandymų, būta tylos momentų, rankos nusvirusios buvo… Būta džiaugsmo, šampano butelio atidarymo ryte, sužinojus puikias naujienas… Menininko gyvenimas – jūra, bangos pakelia, bangos ir žemyn teškia, paskui vėl pakelia, ir taip nuolat! O kartais jūra būna labai rami, plūduriuoji sau, neskęsti(Juokiasi.)

Prisiminkite vaikystę, kokia muzika supo Jus?

Spėjau savo vaikystę nudažyti romantiškomis spalvomis, praėjus daugeliui metų, vaikystė tampa abstrakti, kažkokia suabsoliutinta, romantiška, gal dėl to, kad ji niekuomet nebegrįš. Išlieka tik gražiausi prisiminimai: koncertai laiptinėje, sniego pusnyje išraustas tunelis, nesibaigiantys būreliai, muzikos mokykla, pirmosios meilės…

Su nuolatiniu scenos partneriu LVSO ir maestro Gintaru Rinkevičiumi. Edgaro Montvido asmeninio archyvo nuotrauka

Baisiai skaudėjo širdį girdint kaimynus leidžiant SAVO muziką, tačiau pagaliau ir aš įsigijau patefoną, stovėdavau eilėje prie plokštelių parduotuvės Kaune ir pirkdavau tai, ką „išmesdavo“ į prekybą, tad mano kolekcija tapo labai eklektiška – šalia Tinos Turner, glaudėsi Rygos katedros berniukų choro plokštelė, šalia Paulos Abdul ar Eltono Johno – Aleksandro Skriabino Ekstazės poema. Tuomet pradėjau lankyti kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus paskaitas Vytauto Didžiojo universitete, muzikuoti jo namų sode, po ąžuolu.

Mano šeimos pobūviai neįsivaizduojami be dainų, dainuojama nuolat, tas tradicijas labai puoselėjame ir mes, jaunesnioji karta. Kai su savo draugais važiuoju mašina į pajūrį, važiuojame dainuodami!

Opera

Jūsų pirmasis susitikimas su opera.

Galiu net duoti tikslų adresą, kur tas susitikimas įvyko! Tai – Kauno viešoji biblioteka, įrašų skyrius, ten aš išklausiau visas Giacomo Puccini operas. Na, o Kauno muzikiniame teatre atlikau praktiką, dainavau chore, kaip tik tuo metu teatras statė Gaetano Donizetti operą „Meiles eliksyras“ (Nemorino vaidmenį ir pats jau esu atlikęs daugelio teatrų scenose), kurioje dainavo Aleksandras Agamirzovas, Aušra Cicėnaite… Na, o toliau – Vilnius… Tačiau aš operos neieškojau, ji pati mane susirado!

Sakoma, jog šiuolaikinėje operoje nereta, kai dominuoja režisūriniai sprendimai, o muzika tarsi lieka antrame plane. Kokios Jūsų įžvalgos apie operos šiandieną?

Apie operą pasakysiu paprastai, jos žavesys glūdi daugelio menų sintezėje, o kalbá, kuria kalbama scenoje, yra muzikinė. Richardas Strausas savo operoje „Pokalbio kūrinys muzikai“ („Capriccio“) gvildena temą: kas svarbiau – tekstas ar muzika? Muzikos įtaka jausmams yra milžiniška, tad šis teatras yra specifinis. Todėl ir režisieriai, kurie stato operos spektaklius, dažnai juos tik ir stato, kartais pasitaiko, jog dramos teatro režisierių darbai būna gan nevykę būtent dėl šios teatro rūšies specifikos. Aš jus galiu patikinti – tarp operos dainininkų yra labai ir labai puikių aktorių!

Balso instrumentas kaip talentas ir mokymasis visą gyvenimą

Dainininko instrumentas – balsas, tad, Gerbiamas Edgarai, nusakykite, kokia balso galia bendrąja prasme, ir kaip ji lavinama, stiprinama?

Žmogaus balsas yra vienas įtaigiausių instrumentų, jį nešiojamės savyje, visur ir visada, jis kenčia su mumis, džiaugiasi su mumis, keičiasi su mumis.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Atlikėjas turi lavinti ne tik savo instrumentą, bet ir sielą. Todėl mano dienos rutinoje yra šie trys elementai, kuriuos nuolat lavinu – mano kūnas, siela ir mano balsas. O visa, kas supa mane, yra mano įkvėpimas.

Operos solistas, kiek tai – prigimties dovana – talentas, kiek tai – mokymasis, savidisciplina, repeticijos? Praskleiskite uždangą, kaip mokomasi dainavimo meno, turint omenyje, jog Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigėte a. a. maestro Virgilijaus Noreikos klasę?

Turbūt man pritarsite, jog talentas čia vaidina labai didelį vaidmenį. Tiesiog tokiu atveju visas procesas vyksta sparčiau. Mes visi (taip, visi!) turime vienokį ar kitokį talentą, o kartais net kelis. Labai svarbu jį atrasti ir lavinti. Menininko, kūrėjo ar atlikėjo formavimas vyksta visą gyvenimą, mokytis nenustojama niekuomet. Svarbiausia muziko savybė yra kantrybė (Roberto Schumanno žodžiai). Balsas susiformuoja įvairiai. Įtaką gali daryti ir tinkamas repertuaras arba atvirkščiai. Pradžioje, dvejus trejus metus labai svarbi gero pedagogo priežiūra, „gera ausis“.

Edgaras Montvidas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Aš visuomet sakau, kad dainavimas turi būti natūralus, t. y. publikai neturėtų būti rodoma „virtuvė“ ar tai, kaip tu sunkiai dirbi scenoje. Tarsi be pastangų, lengvai… Visgi tam tikra prasme esame pramogų verslo dalis, publika ateina klausytis geros muzikos, žiūrėti spektaklio, ir jiems visai neįdomu, kaip jautiesi tu, jiems įdomu, kaip jaučiasi tavo personažas.

Nepasakysiu nieko naujo, norint rezultatų – reikia darbo ir, kaip jau minėjau, kantrybės! Į technines detales nesileisiu, skaitytojui, manau, tai nebus įdomu (šypteli).

Profesorius mums perteikė klasikinę itališką mokyklą. Pas a. a. V. Noreiką mokiausi apie šešerius metus, greitai pradėjau savarankišką savo, kaip dainininko, kelią, būdamas studentas jau dainavau LNOBT bei Latvijos nacionalinėje operoje. Per tuos šešerius metus svarbu išlieti tvirtus pamatus, ant kurių teks statyti namą. Jei pamatas nebus tvirtas – namas sugrius.

„Vilnius City Opera“

Jūsų raiška Lietuvoje labai tiesiogiai, itin glaudžiai susijusi su „Vilnius City Opera“ – „bohemiečių“ trupe. Taigi, kas Jums „bohemiečių“ trupė, teatras – „Vilnius City Opera“?

Mane žavi kūrybingi žmonės, stengiuosi būti tokių žmonių bendrijoje. VCO atsiradimas Lietuvoje buvo kažkas nauja, dar nematyta, nors pačių spektaklių braižas nėra perdėm modernus, neįprasta buvo erdvė (Vilniaus kongresų rūmai) ir jaunų veržlių dainininkų desantas. Be to, operų pristatymas platesnei visuomenei, jaunos kartos įtraukimas į operos pasaulį, manau, yra vienas pagrindiniu šio teatro forte. VCO tapo meno laboratorija daugeliui dainininkų, kur išbandomi nauji vaidmenys. Esu vienas šio kolektyvo steigėjų. Teatras – dalykas sudėtingas, tai gyvas organizmas, reikalaujantis nuolatinės kaitos. Praėjo daugiau nei dešimt metų, laikas parodys, ar jis gyvuos dar dešimt.

„Vilnius City Operoje“ Jūsų labai ryškus, unikalus Lenskis Piotro Čaikovskio operoje „Oneginas“; žinoma, Jules Massenet „Verteryje“ suskurtas pagrindinis veikėjas – Verteris, už kurį 2009 m. buvote apdovanotas aukščiausiu Lietuvos teatro meno apdovanojimu – „Auksiniu scenos kryžiumi“; taip pat itin daugiaprasmis, iškalbingas Faustas to paties pavadinimo Charles Gounod operoje. Ką šie vaidmenys suteikė Jums – operos solistui? 

Tai – etapiniai vaidmenys, reikalaujantys atlikėjo brandos, sceninės patirties, gebėjimo valdyti savo instrumentą, įtaiga pavergti publiką, prikaustyti jos dėmesį. Vaidmuo gimdo vaidmenį. Kai vienas laiptelis įveiktas, kopi toliau, tai vadinama kūrybiniu augimu. Teisingas repertuaras, kaip jau minėjau, yra be galo svarbus momentas atlikėjo gyvenime.

Daugiau nei profesija – gyvenimo būdas – opera

Jūsų kūrybinio kelio 20-mečio akivaizdoje, gerbiamas Edgarai, kas Jums yra opera?

Opera yra mano profesija, negražbyliausiu sakydamas, kad tai visas mano gyvenimas. Ne, taip nėra! Jei taip būtų, vadinasi, mano gyvenimas būtų kažkoks nevisavertis. Na gerai, tai daugiau nei profesija, tai tam tikras gyvenimo būdas. Stengiuosi, kad opera neužvaldytų viso mano gyvenimo, atsakingai planuoju savo laiką, darbo grafiką, keliones, kad liktų laiko ir savišvietai, kelionėms, asmeniniam gyvenimui, šeimai, draugams. Be to, jei pasiseka, operos dainininko yra labai gerai apmokama specialybė, kuri turi laiko limitą.

Šiandien opera ypač grindžiama režisūrinėmis idėjomis, solistų aktorine raiška, vaidybos meno meistryste. Jūsų patyrimu, operos solistas – aktorius, kuris dainuoja, ar dainininkas, solistas, kuris vaidina?

Verteris. Bergeno opera. Verteris – Edgaras Montvidas. Šarlotė – Catriona Morison. E. Montvido asmeninio archyvo nuotrauka

Operos menas žengia koja kojon su laiku. Nors atliekame XVIII–XX a. kūrinius, jų išpildymo būdas, režisūriniai sprendimai yra labai įvairūs, čia jau priklauso nuo režisieriaus išmonės. Iššūkiai dabartiniam dainininkui yra kur kas aukštesni nei, sakykime, prieš penkiasdešimt metų, o ir konkurencija yra kur kas didesnė. Dabar turi gerai dainuoti, gerai atrodyti, spektaklių skaičius sezono metu yra kur kas didesnis. Operos sklaida taip pat yra labai plati – ji transliuojama kino teatruose, internetu, ekranuose miestų aikštėse.

Man pasisekė, esu dirbęs su legendiniais režisieriais, iš kurių daug išmokau. Į pirmąją repeticiją atsinešu savo viziją, nesu tik baltas popieriaus lapas. Susikuriu filmą savo galvoje, stengiuosi matyti save iš šalies. Tuomet darbas ir man, ir režisieriui tampa kur kas įdomesnis ir kūrybiškesnis.

Opera – menų sintezė, o teatras, scena – gyvenimas, kurį išpildo susitikę ir drauge veikiantys žmonės, tai įvardijama žodžiu „partnerystė“. Taigi, kas, Jūsų žodžiais, yra partnerystė?

Atsakysiu Ingmaro Bergmano žodžiais: „Be tavęs nėra manęs.“ Štai kas yra partnerystė scenoje, o ir gyvenime.

Kiek svarbi Jums kuriant-persikūnijant vizualika – scenografija, kostiumai, grimas ir kt.?

Mes jau kalbėjome apie tai, kad opera yra menų sintezė. Visi šie aspektai yra svarbus galutiniam rezultatui scenoje. Muzika ir balsas turi glostyti ausis, scenografija, kostiumai – akis. Bendras rezultatas – didžiulis meninis pasitenkinimas, tiesiog puikiai praleistas vakaras teatre, nauji įspūdžiai.

Toji menų sintezė suvoktina kaip daugybė įpareigojimų, tačiau kūrybos būtinoji reikmė – laisvė, Gerbiamas Edgarai, kas yra laisvė?

Laisvė yra brangiausias visuomenės turtas, manau, dėl to jos ir gviešiasi totalitariniai režimai bei įvairūs diktatoriai.

Dabar ir ateityje

Naujieji debiutai: „La Scala“ – Karolio Szymanowsko operoje „Karalius Rogeris“, Ciuricho operoje – naujame Modesto Musorgskio operos „Borisas Godunovas“ pastatyme ir minėtas – būsimasis LNOBT operoje „Manon“, o galbūt kažkas nepaminėta Jūsų dabartyje, taip pat ir jau gana artimoje ateityje, kai įkūnysite De Grijė?

Nekolekcionuoju nei teatrų, nei vaidmenų, kurių, beje, sukūriau jau daugiau kaip penkiasdešimt… Man įdomus pats kūrybinis procesas, darbas su dirigentais, režisieriais, kolegomis… Tačiau pakvietimai dirbti tokiuose teatruose kaip „La Scala“ ar „Covent Garden“, žinoma, byloja apie pripažinimą, kurio visi atlikėjai tikisi ir kuriuo mėgaujasi. Nesu išimtis ir aš. Tad džiaugiuosi, kad mano kūrybinėje biografijoje jau esama didžiųjų Europos, JAV, Japonijos teatrų, festivalių, koncertų salių vardų. O prie šių dar atsiras ir Vienos, Ciuricho, ir kt.

De Grijė vaidmenį jau esu kūręs Frankfurto operoje. Bus įdomu vėl jį dainuoti, po bemaž daugiau nei dešimtmečio.

Ko linkite sau kūrybinio 20-mečio akivaizdoje?

Mano gyvenimo filosofija yra vidinės harmonijos su aplinka, su pačiu savimi paieška ir visiška savirealizacija. Trokštu būti įdomus pats sau. Norėčiau, kad draugystė su savimi išliktų stipri, kad po keleto dešimtmečių dar sugebėčiau save nustebinti, tuomet ir kitiems busiu įdomus!

Dėl COVID-19 pasaulinės pandemijos numatyti spektakliai, koncertai buvo atšaukti, atidėti, tačiau šią vasarą Edgarą Montvidą Lietuvos publika turės ne vieną progą išvysti scenoje, gėrėtis jo balsu, aktorine meistryste. Festivalio „Karvelėli mėlynasai“ atidarymo koncerte liepos 4 d. Paežerių dvare; „Pažaislio festivalio“ pradedamajame koncerte liepos 19 d. 19 val. Pažaislio vienuolyne drauge su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojamu meno vadovo maestro Gintaro Rinkevičiaus, ir pianistu Luku Geniušu; „Midsummer Vilnius: Opera po žvaigždėmis“ liepos 24 d. 21 val. Valdovų rūmų Didžiajame kieme drauge su Lietuvos kameriniu orkestru, diriguojamu Modesto Pitrėno.

Tekstas „Bravissimo“ pasirodė kitu pavadinimu: „Edgaras Montvidas: „Trokštu būti įdomus pats sau“.