Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

E. Šumacherytė: „Baletas mano likimas“. Be savigailos sukurti tobulo grožio stebuklą

Baletas „Žizel“ (LNOBT, 2020 m.). Martyno Aleksos nuotrauka

Adolphe’o Adamo baleto „Žizel“ premjera Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko 2020 m. rugpjūčio 27, 28 dienomis. Spektaklį kūrė tarptautinė komanda: ispanų choreografė Lola de Avila ir kostiumų dailininkė Soledad Sesena del Moral, italas scenografijos koncepcijos autorius Raffaele del Savio, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro meistrai – muzikos vadovas ir dirigentas Martynas Staškus ir šviesų dailininkas Levas Kleinas.

Menotyrininkas Helmutas Šabasevičius teigia: „Tai santūri, klasikinė Théophile’io Gautier romantiško pasakojimo versija, papildyta savitais režisūriniais sumanymais ir keliais nematytais choreografiniais sprendimais.“ Kitame straipsnyje „Šokti iki mirties. Šimtas septyniasdešimt aštuoneri baleto Žizel metai“ („Bravissimo“, 2020 m. Nr. 2/3 (111–112), p. 27) H. Šabasevičius paaiškina, kad Žizel vardas yra kildinamas iš senovės vokiečių aukštaičių kilmės žodžio gāsal – „įžadas“, o prancūziškas šio spektaklio pavadinimas „Giselle, ou les Wilis“ vietoj dažnai vartojamo žodžio „vilisa“ skatina pasitelkti lietuvišką žodį „vėlė“.

Vadinasi, Žizel yra viena iš vėlių, tai jos tapsmo istorija. Tad reikšminga ir prasminga gilintis ne tik į Žizel istoriją, bet ir tų scenoje pasirodančių vėlių, sužinoti, kas ir kokios jos yra įkūnijančiai balerinai, šiame pokalbyje tai – EMILIJA ŠUMACHERYTĖ.

Emilija, kas ir kokia Jūsų „Žizel“ kuriama vėlė? Kaip suvokiate savo vaidmenį?

Kaip numato siužetas ir sumanyta autoriaus, vilisa – tai dėl meilės mirusios įskaudintos merginos siela. 

Norėdama įkūnyti šį vaidmenį ilgai svarsčiau, kokia galėtų būti mano vilisa, kokius asmeninius išgyvenimus galėčiau panaudoti. Nors tokios skaudžios patirties neturiu, vien įsivaizduojant mylimojo išdavystę mainėsi dvi emocijos – pykčio ir besąlygiškos meilės. Buvo keista, kaip žmogaus širdyje gali sugyventi tokie tarytum paneigiantys vienas kitą jausmai. Pirmos variacijos metu esu įskaudinta, trapi ir vis dar besiilginti prarastos meilės, o istorijai plėtojantis, pasirodžius Hilarionui ir Albertui, apima pyktis, net pagieža, užvaldo skausmas. Tad per visą antrą veiksmą stengiuosi varijuoti tarp šiųdviejų emocijų išgyvendama jų sampyną. 

A. Adamo „Žizel“ – baleto klasika, pasidalinkite, kaip pati vertinate šį baletą, galvodama apie tradicinius pastatymus ir šiuolaikinių choreografų interpretacijas.

Baletas „Žizel“ yra nemirtinga klasika, klasikinio šokio ir siužeto prasme. Keičiasi amžiai ir aplinkybės, bet, kol egzistuoja baimė, priklausomybė nuo aplinkybių ir egoizmas, kol žmonių asmeninius pasirinkimus lemia išskaičiavimas, o ne dora ir meilė, tol istorija apie išduotos ir apgautos moters likimą bus aktuali ir virpins žmonių širdis. Be abejo, gali rastis vis daugiau modernaus šokio interpretacijų „Žizel“ tema, bet būtent dėl „baltojo“ baleto „Žizel“ su ypač sudėtingais techniškais pas žiūrovai kas kartą ateina į LNOBT.

Baleto šokėja Emilija Šumacherytė. Olgos Steponkienės nuotrauka

Kaip regite L. de Avilos sukurtą „Žizel“? Kokie šios choreografės sprendimai? Pasidalinkite repeticijų proceso patyrimu, kaip gimė naujasis LNOBT scenoje „Žizel“ pastatymas. 

Lolos de Avilos pastatymas yra žavus ir išskirtinis tuo, kad choreografė leido šokėjams interpretuoti, pagal numatytas ribas reaguoti į veiksmą scenoje taip, kaip nori širdis. Suteikdama kūrybinę laisvę ir galimybę išreikšti save ir savo asmeninę patirtį vaidmenyje, choreografė sukūrė specifinę aurą, suvienijusią pastatymo trupę. Ko gero, būtent tai įžiebė magiją, kuri žiūrovą priverčia patikėti tuo, ką galbūt jau šimtąjį kartą mato scenoje. 

Emilija, esate LNOBT kordebaleto narė, papasakokite savo, kaip baleto šokėjos, istoriją. Kaip ir kada pajutote, kad baletas yra Jūsų raiškos sritis?

Mano baleto istorija prasidėjo labai anksti, buvau visai mažytė, trejų metukų, kai su seserimi Julija pradėjome lankyti baleto pamokas pas žymiąją Lietuvos primabaleriną Leokadiją Aškelovičiūtę. Buvo smagu ir linksma, apie tolimas perspektyvas tokio amžiaus nesvarstai. Sekdama sesers pėdomis, šešerių metų įstojau į Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą, kur iš pradžių mokiausi Marinos Levickienės, o vėliau Loretos Bartusevičiūtės-Noreikienės klasėje. Per trylika mokslo metų buvo visko: ir nenoro eiti į mokyklą, ir ašarų dėl nesutarimų su mokytojais, kraujuojančių pirštų bei lūžtančių nagų, bet visa tai pasimiršdavo atėjus momentui eiti į sceną. Likdavo tik begalinis džiaugsmas ir laimė jausti, kaip stiprus, išlavintas kūnas įgyvendina tavo ir choreografo viziją.

Mokytis Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriuje – tai kaip išlikti karinėje stovykloje. Tik nedaugelis gauna baleto šokėjo kvalifikaciją, ir tai reiškia ne tik tobulai šiam darbui paruoštą kūną, bet ir užgrūdintą, nepalaužiamą charakterį. Neprisimenu, kada būtent pajutau, kad baletas mano likimas, tai tiesiog įvyko.

Plačiau papasakokite apie baleto meno mokymosi pradžią ir vėlesnes patirtis.

Kaip jau minėjau, baleto mokykla – ne spa, ir nuo pat pradinių klasių iš būsimų balerinų reikalaujama griežtos tvarkos, disciplinos ir darbštumo, kasmet vyksta profesionalumo vertinimas, tad pirmi metai nedaug skiriasi nuo vėlesnių. Pradinėse klasėse kiekviena mokinukė įsivaizduoja save primabalerina, vėliau suvokiama, kad svajonės nesipildo savaime. Didelė konkurencija, noras gauti vaidmenį, vadinasi, turi dirbti dar daugiau ir smarkiau. Labai daug priklauso nuo specialybės dėstytojo, nuo to, ar yra ryšys, tarpusavio supratimas, pasitikėjimas.

Manau, kad man pasisekė visa tai jausti su abiem mano baleto mokytojomis. Su L. Bartusevičiūte-Noreikiene pradėjau dirbti aštuntaisiais mokymosi metais. Pirmieji metai buvo itin sudėtingi – nauja mokytoja, tad reikia priprasti prie kitokio bendravimo, mokymosi proceso. Tačiau visada žavėjo mokytojos užsidegimas siekiant geriausio varianto, elegancija, didelė meilė šokiui ir mums, kurią supratau tik vėliau. Su amžiumi keitėsi mūsų bendravimas, mokytojos požiūris į mus – suaugome. Užsimezgė artimesnis ryšys, kuris, manau, liks visam gyvenimui. Visada malonu mokytoją sutikti, tarsi pamatytum artimą draugą.

Kokia esminė pamoka, suvokiama šiandien? 

Turbūt pagrindinė pamoka tai, kad teatre, kaip ir gyvenime, viską turėsi daryti pats. Niekas neaiškins technikos subtilybių, nuosekliai neprimins taisyklių kaip mokykloje, turi dirbti pats, stebėti, sekti save ir taisyti savo klaidas. Mokydamasi išgirdau daug patarimų, palaikymo žodžių, ypač tryliktaisiais mokslų metais, kurie yra pats sudėtingiausias mokymosi etapas. Visada prisimenu šiuos patarimus ir esu labai dėkinga, nes būtent dėl jų dabar esu ten, kur esu.

Kokie Jūsų ketveri metai LNOBT baleto trupėje?

Pirmieji metai buvo sudėtingi, turėjau prisitaikyti prie naujos tvarkos, darbo grafiko, naujų žmonių, išmokti naujų spektaklių choreografiją. Laikui bėgant įsilieji, imi atviriau bendrauti su kolegomis, perpranti teatro tvarkos subtilybes ir atėjęs į darbą jautiesi beveik kaip grįžęs namo. Kolegos tampa antrąja šeima.

Baleto šokėja – kas ir kokia ji? Kokios būtinosios savybės?

Baleto šokėja – tai kaip daugelį metų puoselėtas ir formuotas bonsas. Viskas joje atitinka sumanymą, kad sukurtų tobulą klasikinio šokio stebuklą. Ištvermė, užsispyrimas, mokėjimas susitelkti ir girdėti save, nuolatinis tikslas tobulėti, begalinis darbštumas ir pasiaukojimas profesijai – visa tai, mano pastebėjimu, yra geros baleto šokėjos privalomos savybės.

Emilija, kas yra baletas?

Tai klasikinio meno rūšis. Klasikinio, turiu omenyje, meno, kuris savo grožiu pabudina žmogaus sielą, pažadina aukščiausių tikslų troškimą, įkvepia tapti bent šiek tiek geresniu, kuriančiu individu.

Banaliąja prasme autoritetų neturiu. Turbūt esu „mileniumas“. O žmogus, kuris mane įkvepia ir kurį mielai seku, yra mano Mama. Iš jos paveldėjau begalinį norą tobulėti, mokytis, atrasti gyvenimo spalvas ir siekti to, kas už įmanomybės ribų. Idealų irgi neturiu. Tai greičiau nuostatos, mano moto ir kredo, be kurių tiesiog netobulėčiau – jokios savigailos, ir mano gyvenimo žmonės yra vertybė.

Prisiminkite savo pirmąjį regėtą baletą. Pasidalinkite įspūdžiu. 

Labai sudėtingas klausimas. Vaikystėje teatre lankiausi labai dažnai, tad kokį spektaklį mačiau būdama trejų metų, tikrai neprisiminsiu. Spektaklis, kuris išniro iš ikimokyklinių prisiminimų, yra „Raudonoji Žizel“, tuomet pagrindinį vaidmenį atliko nuostabioji Eglė Špokaitė. Prisimenu tik jausmą, likau pakerėta spektaklio dvasios ir perteikiamų emocijų.

Emilija, koks Jūsų giliausias šokio meno – baleto – patyrimas? 

Išdrįsiu būti banali – „Gulbių ežeras“, juodosios gulbės pas de deux. Mano širdį pavergė kitoks, retas klasikiniuose spektakliuose, moteriškas vaidmuo. Stipri asmenybė, ryškus charakteris, temperamentas, užvaldantis aplinką. Moteris – ne auka, o nugalėtoja. 

Kas Jūsų autoritetai, idealai, kurie įkvepia tobulinti save? 

Banaliąja prasme autoritetų neturiu. Turbūt esu „mileniumas“. O žmogus, kuris mane įkvepia ir kurį mielai seku, yra mano Mama. Iš jos paveldėjau begalinį norą tobulėti, mokytis, atrasti gyvenimo spalvas ir siekti to, kas už įmanomybės ribų. Idealų irgi neturiu. Tai greičiau nuostatos, mano moto ir kredo, be kurių tiesiog netobulėčiau – jokios savigailos, ir mano gyvenimo žmonės yra vertybė.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Straipsnio įžangoje minėta žodžio „Žizel“ reikšmė – „įžadas“. Jūs, davusi įžadą baleto menui, nusakykite didžiausią džiaugsmą, laimę, tai, kas veda į kasdienę baleto pamoką, į repeticijų salę, šokti scenoje? Kas yra baleto malonumas Jums, Emilija?

Net kai esu labai pavargusi, nusivylusi savimi ar skauda kūną, žinau, kad atėjus į teatrą būtinai atsiras kas nors, pakelsiantis nuotaiką, prajuokinsiantis; man patinka teatro aplinka, kolegų šypsenos. Turbūt veda tas nuolatinis siekis tapti geresne šokėja, pasiekti tobulumą, tikrinant savo galimybių ribas. Didžiausias baleto malonumas man – sau įrodyti, kad tai, kas atrodė neįmanoma, yra įmanoma.

Kokios Jūsų svajonės, siekiai ir tikslai, iššūkiai ir linkėjimai baleto meno horizonte?

Nenoriu riboti savęs svajonėmis, esu atvira visiems baleto vaidmenims, gyvenimui, menui. Tikiuosi kilti aukštyn. Siekis – tobulinti technikos įgūdžius. O palinkėjimai – visada būti tikrai dėl savo pasirinkimų, vis stiprėjančio noro tobulėti, išlaikant savąjį „aš“ net sunkiausiomis akimirkomis.