Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Edith Hall: Odisėjas man – kaip Džeimsas Bondas

Edith Hall. Orintos Gerikaitės nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Naujasis Židinys–Aidai“ (2022 m. Nr. 1)

2021 m. lapkritį mokslinėje konferencijoje Colloquium Balticum XVIII Vilnense, skirtoje pirmajam lietuviškam Jeronimo Ralio Homero Odisėjos vertimui, viešėjo ir pranešimą skaitė profesorė Edith Hall, kuri specializuojasi senovės graikų literatūroje, tyrinėja įvairius senovės graikų ir romėnų istorijos, visuomenės ir minties aspektus.

Taip pat ji yra pasaulinio masto etniškumo, socialinės klasės ir lyties studijų antikiniuose šaltiniuose, antikinio teatro studijų ir Antikos idėjų recepcijos pasaulio kultūroje nuo Renesanso laikotarpio lyderė. Edith Hall dirbo Kembridžo, Oksfordo, Redingo universitetuose ir Karališkajame Holovėjaus koledže, šiuo metu yra Durhamo universiteto Klasikos ir antikinės istorijos katedros profesorė.

Pradėti norisi nuo banalaus ir turbūt šimtą kartų atsakyto klausimo: kodėl vis dar turėtume studijuoti klasiką? Kodėl ji tebėra aktuali XXI amžiuje?

Tūkstančio metų laikotarpis, kurio rėmuose laikau save klasike, – nuo maždaug VIII–VII a. pr. Kr. iki 391 m., kai imperatoriaus Teodosijaus ediktu buvo uždarytos pagoniškos šventyklos ir krikščionybei nebeliko pasipriešinimo, – kartu buvo tas laikotarpis, kurio metu susiformavo žmonijos intelektualinė pusė. Visada sakau, kad žmonija patyrė šešias revoliucijas: prieš daug­maž 70 tūkst. metų įvyko kognityvinė revoliucija ir homo sapiens pradėjo kalbėti, paskui daugybę tūkstant­mečių buvome klajokliai, ir tik prieš maždaug 10 tūkst. metų pradėjome užsiimti žemdirbyste ir statyti miestus. Tačiau tuometiniai žmonės nekvestionavo dievų buvimo, nebuvo mokslo, apskritai to, ką pavadintume racionaliu mąstymu.

Ir tuomet atsirado Graikijos civilizacija. Nuoširdžiai manau, kad graikai buvo intelektualinis stebuklas – jie sukūrė visus literatūros žanrus, filosofiją, politinę teoriją, racionalų mokslą, ėmė kvestionuoti aplinką, dievus, ieškoti atsakymo į klausimą, kaip žmogui tapti laimingu ir pan. Toliau sekė revoliucija, kurią sukėlė spausdinimo preso išradimas, po to pramoninė ir, galiausiai, skait­meninė revoliucija. Tačiau yra nesuvokiama, kad būtų galima nemokyti ar tik probėgšmais mokyti apie revoliuciją, kurios metu gimė intelektualusis homo sapiens. Mano įsitikinimu, jei tinkamai nesuvokiame to tūkstančio metų, negalime mąstyti ir apie visa kita. Vaikai nebaigia mokyklos, nesužinoję apie spausdinimo mašiną ar industrinę revoliuciją, tad ar galima likti be išsamių žinių apie tai, kaip atsirado demokratija, mokslas, filosofija, teatras, istorija, biologija ir visa kita? Mūsų pasaulis tebestovi ant to, ką sukūrė klasikinės civilizacijos.

Platono akademija. Romėniška mozaika iš Pompėjų (I a. 86 x 85 cm.). Saugoma Neapolio nacionaliniame archeologijos muziejuje. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Vis dėlto turbūt pritarsite, kad technologinio, utilitarinio mąstymo išaukštinimas – ne vienintelė grėsmė klasikinėms studijoms. Ką jūs laikytumėte pagrindine grėsme klasikos tyrinėjimams šiandien?

Labiausiai problemiškas yra faktas, kad visas klasikinių laikų palikimas gimė patriarchalinėse, rasistinėse, vergovinėse ir imperialistinėse visuomenėse. Istoriškai žvelgiant, beveik visą žmonijos palikimą beveik visose kultūrose lydi tokia neteisybė. Tačiau problema yra skirtingos reakcijos į tai. Yra klasikai reakcionieriai, tikintys buvusia Europos didybe, ir jie gali panaudoti klasiką tikrai pasibaisėtinų pozicijų gynybai. Kitas kraštutinumas – tapatybių politikos (identity politics) kontekstas, kai Amerikoje žmonės, kovojantys prieš rasizmą ar, tarkime, už translyčių asmenų teises, siekia izoliuoti klasikos dėstymą. Kitaip sakant, klasika patenka į atšaukimo kultūrą (cancel culture).

Manau, didelė problema ir yra tai, kad šiuo klausimu nevyksta teisingas ir konstruktyvus dialogas. Dar praėjusių metų pradžioje pasirodė du straipsniai, parašyti Gebenės lygos universitetų studentų, kuriuose raginama panaikinti klasikinės kultūros ir filologijos dėstymą. Taip pat pažįstu mokytojų Britanijoje, kuriems sunku išdėstyti bent dalį klasikinės istorijos – pas juos ateina mokinių tėvai ir teigia, kad klasika yra kažkoks blogis, kad ji reakcionieriška, prisimenamas jos vaidmuo imperialistiniais Britanijos laikais.

Žinoma, neneigiu visų minėtų klasikinės kultūros aspektų. Tačiau tikrai nėra naudinga neapsvarsčius tiesiog išmesti viską, ką žmonija sukūrė. Yra toks posakis – nereikia išpilti kūdikio su vandeniu, – kuris perspėja, kad bandant atsikratyti kažko blogo, kartu pašalinama ir tai, kas gera – manau, jis iliustruoja mano mintį. Klasikinė kultūra atnešė tiek gero – šiuo klausimu esu ypač entuziastingai nusiteikusi graikų atžvilgiu. Jų literatūra, ypač ankstyvoji, kvestionavo viską, – Homeras ir ikisokratikai klasikinių Atėnų laikais, rodos, išlaisvino žmogaus protą tokiais būdais, kuriems vargu ar būtų galima prilyginti ką nors prieš ar po to. Krikščionybėje ilgą laiką netgi negalėjai užklausti Dievo buvimo, nerizikuodamas būti sudegintas ant laužo. Taigi man tai yra didžioji problema ir klausimas, kaip galime tokį mąstymą apie klasiką perkonfigūruoti ir tai padaryti civilizuotai.

Kita vertus, tai apima ne vien klasiką ar humanitarinius mokslus apskritai – dabar imama kvestionuoti visa intelektualinė kultūra. Post-kolonijinės tautos ima kelti klausimą, kad, tarkime, ir objektyvus sisteminis Vakarų mokslas yra imperialistinis – esą mokslą irgi turėtų būti galima kurti savitais kultūriniais būdais.

Natūraliai kyla klausimas, koks yra jūsų santykis su garsiuoju pasakymu, kad helenizmas taip niekada ir nesibaigė? Ar galima sakyti, kad gyvename nesibaigiančioje Antikos recepcijoje?

Čia įdomus Bizantijos klausimas. Graikai, kuriais aš labiausiai domiuosi, Vakaruose buvo pražuvę beveik tūkstantį metų. Tik vėlyvaisiais Viduramžiais iš Bizantijos, vienuolynų ir Graikijos salų į Italiją imti gabenti įvairūs graikiški rankraščiai – jie praslydo prieš pat osmanams viską užimant ir sudeginant. Todėl manau, kad apie Vakarų Europą negalime kalbėti kaip apie kontinuumą, nes didžiąją dalį Viduramžių dominavo lotyniškas palikimas.

Graikų palikimas yra didingas ir tuo, kad jie išnyko – o tada sugrįžo, – ir Renesanso metu neabejotinai apvertė visų mąstymą. Iki šiol per mažai rašoma apie tai, kaip smarkiai graikai buvo cenzūruojami – jų idėjos atrodė radikalios ir pavojingos. Dėl to nieko keista, kad, tarkime, jų mintis palankiai priėmė radikalūs protestantai. Tai buvo lyg gaivus oro gūsis po visų lotyniškų tekstų. Ir aš pati save labiau matau šiame kontinuume, šiame istoriškame graikų sukeltame pagyvėjime, kai jų tarsi nebuvo, bet po tūkstančio metų visa kultūra ėmė ir sugrįžo.

Ar pastebite kokių nors akivaizdžių graikų ar romėnų kultūros apraiškų savo kasdienio, įprasto gyvenimo aplinkoje?

Britanijoje tai – architektūra. Kalbant apie aplinką, Londone negali pereiti gatve, nepamatęs istorinio portiko. Daugelis miestų tuo panašūs. Edinburgo ir Glazgo pavyzdys rodo, kad net ir XVIII a. škotus domino tokia architektūra. Savo studentus siunčiu ieškoti kariatidžių – jų Londone galima pamatyti visur. Taigi, kalbant apie kasdienybę, be jokios abejonės pirmiausia dėmesį atkreipia architektūra.

Kariatidės Šv. Pankracijaus bažnyčios Londone priebažnytyje. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Taip pat ir kompiuteriniai žaidimai! Pati nieko apie juos neišmanau, bet mano jauniausia dukra dėl jų kraustosi iš proto – ji ir dirba su kompiuteriniais žaidimais susijusioje bendrovėje. Viena iš mūsų pokalbių temų – kiek daug žaidimų turi kokią nors sąsają su graikais ir romėnais. Vienas pavyzdys: tie žaidimai, kuriuose reikia pastatyti miestą ar sukurti civilizaciją, paprastai turi graikiškus pavadinimus. Toks mūsų santykis su dukra – aš daug sužinau apie kompiuterinius žaidimus, o ji mano dėka turi didelį antikinių žinių bagažą.

Apie Antiką dar sakoma, kad ji, kartu su krikščionybe, yra vienas iš dviejų stulpų, ant kurių pastatyta moderni Vakarų kultūra. Konferencijoje trumpai užsiminėte, kad klasikinė kultūra priklauso ne tik Vakarams, bet ir Rytams. Ką tiksliai turėjote omenyje?

Britiškas klasikos dėstymas turi vieną puikų dalyką, kad, tarkime, universitete dėstant apie epą, kalbama ne tik apie Homero kūrinius, bet ir apie Gilgamešo epą, egiptiečių literatūrą – apie visas tas istorijas, kurios buvo sugrįžtančių namo jūreivių odisėjos pirmtakės.

Kartą buvau pakviesta kalbėti Kolumbijos universiteto Afrikos kultūros Amerikoje studijų centre apie Odisėją, nes ji yra nepaprastai svarbi Afrikos kultūrai, ypač literatūrai. Studentai visiškai susitapatino su Odisėjo istorija, o kai papasakojau apie senovės egiptiečių istorijas, ir kad Afrikos ir Artimųjų Rytų kultūros dar gerokai iki graikų pasakojo tokias istorijas, studentai buvo labai nustebę, gerąja prasme. Tik tiek, kad graikai sukūrė kanoninę istoriją, dėl to manau, kad šis aspektas gali padėti įveikti minėtą požiūrių į klasiką susipriešinimą. Jei kalbėsime ne tik apie pačius graikus ir romėnus, bet ir apie jų kaimynus, tai gali padėti kurti bendrą diskusiją.

Tai jau daroma ir praktiškai, bent jau kai kuriose progresyviose mokyklose. Tarkime, imigrantų vaikai, ypač iš musulmoniškų ir indiškų kultūrų, – jie myli graikus ir romėnus. Tie paaugliai tapatinasi su elementais, kuriuos gali atpažinti kur kas lengviau negu krikščioniškos ar anglosaksiškos kultūros elementus. Pavyzdžiui, jų religijos laikosi griežto požiūrio į klausimus, susijusius su lytiškumu, tačiau graikų kultūra tampa erdve, vidurio tašku, kuriame galima susitikti ir laisvai diskutuoti apie tokius dalykus.

Čia prisimenu jūsų išsakytą mintį, kad Antikos recepcija visada yra susijusi su tuometine savita kultūra.

Žinoma. Tarptautiniu mastu didesnę įtaką kultūrinėms recepcijoms visuomet darė Odisėja, ir tik pastaraisiais metais sulaukėme keleto puikių romanų Iliados tematika: galima paminėti Madeline Miller The Song of Achilles, Pat Barker The Silence of the Girls, Natalie Haynes A Thousand Ships. Odisėja visuomet žavėjo tematikos įvairove: tai ir romantinė istorija, ir kelionė namo su savais nuotykiais, kartu Odisėjas yra kaip Džeimsas Bondas – skaitai apie jo nuotykius, bet žinai, kad viskas bus gerai, Odisėjas visuomet išgyvena. Lygiai tokia pat svarbi yra Penelopė – Claudio Monteverdi operoje apie Uliso sugrįžimą visos gražiausios arijos yra jos, labiausiai jam rūpi ji – ne kiklopai ar kas nors panašaus, o tas nuostabaus grožio balsas, toks vienišas ir tragiškas. Bet dabartinė visuomenė klimato kaitos, pandemijos, konfliktų ir panašių reiškinių fone išgyvena nerimą, apokaliptines nuotaikas, ir man rodos, intuityviai atsigręžiama į Iliadą. Lyginant su Odisėja, kurioje netrūksta juokingų vietų, Iliada yra kur kas tamsesnis, tragiškesnis kūrinys.

Pereinant prie jūsų asmeninio ryšio su klasika – kodėl pasirinkote studijuoti būtent literatūrą?

Homero biustas. Romėniška helenistinio II a. pr. Kr. originalo kopija. Britų muziejaus eksponatas. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Yra dvi priežastys. Pirmoji gana atsitiktinė. Studijavau Oksfordo universitete, ir ten tarp literatūros, filosofijos ir istorijos disciplinų turėjome pasirinkti dvi. Tačiau kartu su kolegėmis kentėme tuometinių filosofijos ir istorijos dėstytojų priekabes, todėl galiausiai pasirinkau literatūrą, nepaisant to, kad istoriją, o ypač filosofiją, labai mėgau. Vietoje jų galiausiai pasirinkau šiuolaikinę graikų kalbą.

Tačiau svarbesnė antroji priežastis. Manau, mes visi kaip klasikai iš esmės darome tą patį dalyką – bandome įsivaizduoti, kaip jautėsi ir ką mąstė žmonės, kalbėję graikų ir lotynų kalbomis. Nesvarbu, ar tai buvo tų žmonių gimtoji kalba, o gal išmokta per sąlytį su antikinėmis kultūromis. Ir kaip geriausia tą padaryti? Lankydamasi mokyklose, atlieku eksperimentą: liepiu moksleiviams įsivaizduoti, kad jie yra ateiviai, kurie nusileido į Žemę po 2000 metų, o homo sapiens buvo nušluotas nuo paviršiaus XXI a. Ir jei jie galėtų pasirinkti kurį nors tą kultūrą charakterizuojantį šaltinį, kuris jiems atrodytų vertingiausias: įstatymų knyga, tuometinių religijų vadovas, dviejų miegamųjų viduriniosios klasės namas su visais daiktais, Picasso paveikslas Guer­nica ar viena trisdešimties minučių trukmės serialo serija, pramanyta, bet tikroviška? Aišku, atsiranda vienas ar du, kurie norėtų religijų vadovo – taip, metafizinio mąstymo analizė gali daug ką pasakyti apie kultūrą, arba Guernicą – jiems būtų įdomu dekonstruoti kultūrą iš meno artefakto. Tačiau dauguma pasirenka serialo seriją, kurią rinkčiausi ir aš – man reikia žodžių. Dar ir dabar serialai kalba apie bendražmogiškas patirtis, tokias kaip vaidai tarp giminių, žmogžudystės šeimoje, neištikimybė, nesantaika tarp skirtingų bendruomenių. Ir nors juose esama daug kūrybos, bet kartu istorijos išdistiliuoja tam tikras bendrybes, ir taip atspindi tikrovę. Todėl manau, kad nors, sakykim, graikų tragedijose siužetai yra išgalvoti, paremti mitais, bet viena tragedija apie žmones, gyvenusius prieš du tūkstančius metų, man pasakys kur kas daugiau negu viena šventykla ar teismo kalba.

Panašu, kad graikų literatūra jums labiau prie širdies nei romėnų. Kodėl?

Įspūdį daro jau vien graikų literatūros viešumas ir su tuo susijęs tam tikras didingumas – viešai deklamuojami epai, teatre vaidinamos dramos. Romėnų literatūra yra labiau asmeniška. Kur jų viešos įspūdingos satyros? Ypač žavi archajinio ir demokratinio laikotarpio literatūra, kuri nebuvo politiškai apribota, priešingai nei helenistiniais laikais. Be to, graikai pasižymėjo didesne tiek žanrų, tiek dialektų įvairove – lotyniška literatūra kur kas vienodesnė. Užtenka vien pažvelgti į žodynus, lotyniškų žodžių įvairovė yra labai menka, palyginus su graikų. Kita vertus, tai specifinė ir žavinga romėnų poetų ypatybė, kaip turėdami nedidelį pasirinkimą, jie sudėlioja turimus žodžius į kai ką nuostabaus. Tai visiškai atskiras jų žodžių tvarkos dėliojimo menas. Dėl to man patinka Vergilijus – ideologijos požiūriu jį nelabai mėgstu, bet absoliučiai pripažįstu Vergilijaus kūrybinį meistriškumą.

Graikai visai kitokie. Jie ne tik turi nuostabią žodžių gausą, bet ir stebina tuo, kiek daug žodžių yra skirta išreikšti vien specifiniams niuansams. Jei graikų kalba nebūtų egzistavusi, tikrai nebūčiau tapusi klasike – turbūt būčiau tyrinėjusi vokiečių romantikus; romėnų literatūra savaime manęs tiek nedomino. Bet dabar – ko gero, tai amžius, – pradedu labiau vertinti ir romėnų literatūrą. Iš sidabro amžiaus laikotarpio man ypač patinka Lukianas, manau, jis siekia sukurti tikrai originalią savo kūrinių atmosferą, stengiasi kažkuo išsiskirti. Aišku, Ovidijus yra atskira istorija. Akivaizdu, kad jis genijus, o kūriniuose dar ir labai daug humoro, jis labai juokingas – pačia geriausia prasme. Nors romėnų literatūroje tokie yra tik keli didieji poetai, tuo tarpu dauguma graikų yra didieji.

Be to, romėnai yra kur kas mažiau dialektiški, jų literatūroje, priešingai negu graikų, nėra didelių diskusijų tarp dviejų skirtingų požiūrių. Pirmoji graikų diskusija, Iliada, niekada nenustos manęs stebinti – dar VIII a. pr. Kr. graikai iš niekur nieko įsitraukė į tokio masto diskusijas apie valdžią ir vedybas. Maža to, šis konfliktas yra neįtikėtinai artikuliuotas – romėnai nieko panašaus neturi. Graikai savaime, pavartojant jų pačių žodį, yra agonistiški. Tai palieka pėdsaką visoje jų literatūroje, net ir Platono dialoguose veikėjai ginčijasi, atstovaudami skirtingoms pozicijoms. Dialektika Platonui netgi tampa būdu pasiekti tiesą. Šiek tiek to rasime ir pas romėnus, tarkime, Senekos kūryboje, bet dauguma lotyniškos literatūros yra vienpusiška. Dėl to graikų palikimas, mano galva, yra toks puikus.

Be literatūros, nemažai dėmesio skiriate ir Aristoteliui. Kyla mintis, kad tai yra kažkaip susiję – ar būčiau teisi sakydama, kad viena nuvedė prie kito?

Taip, visiškai. Manau, kad bent kažkuria prasme aristotelinė etika gimė iš Homero epų ir antikinių tragedijų. Skaitant Aristotelį susidaro įspūdis, kad jis išvis pamišęs dėl teatro – savo etikose nuolat naudoja pavyzdžius iš Filokteto, Antigonės ir t. t. Todėl bent jau mano požiūris yra toks, kad savo etiką Aristotelis išvedė ne iš graikų istorijos ar retorikos, o iš vaizdingų pramanytų pasaulių. Kaip tik šiuo metu rašau apie tai knygą.

Bene geriausiai tai matosi iš jo minčių apie sprendimų priėmimą ir su sprendimais susijusį mąstymą. Poetikoje Aristotelis tai įvardija kaip dianoia – šis žodis nurodo į racionalų mąstymą, kuriuo remdamasis žmogus priima sprendimus. Perpratę dianoia, galime suprasti ir veiksmus, o juk graikų tragedijos ir yra apie tai, kaip herojų likimą lemia jų pačių priimti (dažniausiai labai prasti) sprendimai – manau, jas stebint, Aristoteliui gimė jo paties idėjos. Pati Aristotelį atradau universitete, būtent kurse apie graikų tragedijas. Bet ne jo Poe­tiką, kaip daugelis galėtų pagalvoti. Vienas labai sumanus mano dėstytojas patarė kurso metu perskaityti Nikomacho etiką ir, galvojant apie tragedijas, pagalvoti ir apie Aristotelio etiką.

Aristotelio skulptūros paroda Valdovų rūmuose / Valdovų rūmų muziejaus (Vytauto Abramausko) nuotrauka

Man pačiai Aristotelio svarstymas, kodėl reikia būti geram, tapo tikru išsigelbėjimu. Ilgą laiką nemačiau priežasties siekti gėrio: jeigu nesi krikščionis ir netiki, kad būsi nubaustas po mirties, tuomet kokia gali būti priežastis stengtis? Keletą metų net laikiausi gana makiaveliško požiūrio, bet dėl to jaučiausi apgailėtinai. Todėl Aristotelio dėmesingai apmąstyta dorybių sistema ir atsakymas, kodėl verta būti geram, – nes tapsi laimingas, – man buvo kaip nušvitimas. Žinoma, norint teisingai nustatyti savo moralinį kompasą, reikia laiko, o Aristotelis ir nesako, kad tai įvyks per naktį. Tačiau ilgainiui moralus elgesys taps įpročiu.

Ar Aristotelio etika yra ir priežastis, kodėl viešojoje erdvėje vis užsimenate, kad nejaučiate simpatijos stoikams?

Pirmiausia, stoicizmas turi tokią šiuolaikinę bėdą: yra senoji stoicizmo filosofija ir yra dabartinė tarsi populiarioji stoicizmo filosofija, kuri neturi beveik nieko bendro su Epikteto ar Marko Aurelijaus mintimis. Jų tekstų idėjos yra iškraipomos, siekiant „parduoti“ stoicizmą. Nors, nepaisant to, pati veikiausiai būčiau peripatetikė ar epikūrietė. Žinoma, iš dalies mano požiūrį veikia ir Aristotelis. Mano akimis, stoicizmas remiasi skirtimi tarp emocijų ir racionalaus proto, o emocijas stoikai laiko kažkokiu blogiu. Dėl to man patinka Aristotelis, kuris neneigia emocijų būtinybės. Jis kaip tik sako, kad tinkamas emocijų kiekis yra geras dalykas – blogai, jei bandoma jas visiškai užgniaužti. Šis jo požiūris yra tiesiog gerokai žmogiškesnis.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien