2021 04 03

Alfas Pakėnas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Eik ir daugiau nebenusidėk

Zervynų kaimas. Ant aukšto Ūlos kranto, Jakubiškių kampe, atstatomas 14,5 m aukščio šv. Kazimiero kryžius. Lenkų okupacijos laikais, XX a. pradžioje, čia buvo pastatytas kryžius, liudijantis šio krašto tikėjimą ir lietuvybę, šis kryžius išstovėjo per aštuoniasdešimt metų. Visi Tomo Tamulevičiaus sukurto kryžiaus papuošimai per tą laiką nunyko, liko tik kryžavonė. Pagal likusias detales ir turimą seną nuotrauką kryžių 2016–2017 m. kruopščiai atkūrė zervyniškis Algis Svirnelis. Kryžių kelti padėjo Artūras Svirnelis, Darius Vilčinskas ir kiti, o su kranu talkino Čaplikas Linas iš Marcinkonių. Saulutę pagal senąją, prieškaryje kurtą, nukaldino Stasys Truncė, tik kulkos, kliudžiusios saulutę, kelio neatkartojo. Algio nuomone, į saulutę buvo šauta specialiai. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2017 m.)

Į Šventąjį Raštą įeini lyg į tvirtai suręstą iš skambančių sienojų svirną, kur sausuose aruoduose laikomi rinktiniai derlinguose Babilono upės slėniuose išauginti kviečiai, į molio indus supilstytas prieš tūkstančius metų bičių surinktas medus, lydytas avių lajus. Ten lentynose glūdi vadinamieji Railendo, Magdalenos, Čester-Byčio ir Bodmero papirusai, pagal kuriuos buvo kuriami Šventraščio tekstai.

Pernai vidurvasarį, prieš šv. Veroniką, su pasiilgimu pravėriau to svirno duris su rombo formos langučiu ir dar kartą buvau pagautas Evangelijų poezijos grožio ir išminties džiaugsmo. Tas džiaugsmas, grožis akių šviesoj ir pačioje dvasioje virstantis gyvenimo pažinimu, buvo nevaldomas – lyg gyvasis vanduo jis plūstelėjo į mane. Iš tikro Šventajame Rašte labai daug poezijos, palyginimų, metaforų ir paprastos, gal ne kiekvienam suprantamos išminties. Apie tą Šventojo Rašto poeziją pamoksluose Vytautinėje bažnyčioje savo parapijiečiams ir svečiams kalbėdavo Vaižgantas.

Telšių klebonui dogmatikui Povilui Korzonui tai buvo tikros „herezijos“, ir jis, buvęs kurso draugas, kan. Tumą skųsdavo Žemaičių vyskupui Pranciškui Karevičiui: „Savo pamoksle kan. Tumas paskelbė tiek herezijų, kad aš palaikiau katalikų kunigo priederme pranešti Jūsų Ekscelencijai apie šio pamokslo turinį. Sulig kan. Tumu išeina, kad šv. Raštas – tai yra poezija…“ Tie šmeižtai, kaip ir daugelis kitų denunciacijų, užgauliojimų jautriam Vaižgantui, krisdavo giliai širdin, jis turėjo pasiaiškinti ir vyskupui. Bet neatsisakė tos minties – Vaižgantui pats gražiausias eilėraštis buvo kasdieninė malda „Tėve mūsų…“ Ir jam atrodė, kad greta džiaugsmo visada būna šviesa. Kaip ir Maironio, Vienažindžio giesmėse. Todėl Jėzus ir sako: „Aš pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą.“ Todėl savyje būtina, anot Vaižganto, turėti apsčiai gyvenimo džiaugsmo ir šviesos nors lašą tikėjimo savo keliu ir darbais. Sielos medaus. Net gūdžiausią viduržiemį reikia šiek tiek vidurvasario kvepėjimo ir šilumos pajautimo. Būtina žinoti, iš kur esi atėjęs ir kur eini, ko nori, ko ieškai. Tai ir yra sielos harmonijos džiaugsmas ir ypatingoji gyvenimo šviesa.

Taigi buvo apie šv. Veroniką, kai net pačiose intymiausiose vasaros vietose kvepia medumi, bitkuopio dūmu, propoliu. Atsisėdęs po vienkiemio klevu, pavakary atsiverčiau Šventąjį Raštą. Prisimenate biblinį pasakojimą apie sugautą nusidėjėlę ir klastingus skundikus?

Kai auštant Jėzus pasirodė šventykloje ant Alyvų kalno, tuomet netrukus Rašto aiškintojai ir fariziejai atvedė pas jį gražią moterį, kurią pagavo svetimaujant. „Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“ – klausė Jėzų skundikai. Jiems nesiliaujant kamantinėti, jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš Jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį.“ (…) Pagaliau liko vienas Jėzus ir ten stovinti moteris.

Atsitiesęs Jėzus paklausė: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“ Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie.“ Jėzus jai tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk.“

Tada, Šventąjį Raštą besklaidant po vienkiemio klevu, man atrodė, kad tos nusidėjėlės vardas Veronika. Nežinau, kodėl – dar vaikystėje buvau skaitęs Vienuolio „Paskenduolę“ ir paauglio meile įsimylėjęs nelaimingąją Veroniką, taip pat nusidėjėlę, kurią, galima sakyti, kietaširdžiai užmėtė akmenimis. To paties krašto kunigas, to paties kaimo neregė minia. Saviausieji. Man buvo jos neapsakomai gaila ir, įsijautęs į apsakyme almantį gyvenimą, graužiau save, kad jai realiai niekuo negaliu padėti. Keikiau Kaikarius, Veronikos tėvą, abejingąjį Anicoką ir patį vaistininką Žukauską, kuris tais paauglystės rytmečiais man į čiobrelių arbatą kliusteldavo gerą dozę meno nuodų. 

Tačiau dar sugrįžkime į Šventojo Rašto svirną. Visiems žinoma, kad Romos valdytojas Poncijus Pilotas, spaudžiamas šelstančios minios (galbūt tuometinių „megztųjų berečių“), paleidžia plėšiką Barabą ir atiduoda nukryžiuoti Jėzų. Tada, beveik prieš 2000 metų, kareiviai nusivedė Jėzų į Kaukolės (Golgotos) kalną. Aprengė jį kaip karalių raudona skraiste, uždėjo dygliuotą erškėčių vainiką, tyčiojosi iš jo. Spjaudė jam į veidą. Jėzus buvo nusilpęs nuo plakimo, bet jie privertė jį nešti sunkų kryžiaus skersinį. Kiek paėjęs kalnan, nelaimingasis suklupo ir pargriuvo. Ir tada iš jį lydėjusios smalsuolių minios atsiskyrė dieviško grožio, nuo kančios išbalusiu veidu moteris su balta, vėsia drobule rankose. Nepaisydama kareivių draudimo, ji prasibrovė prie gulinčio Jėzaus, apgaubė ta drobule jo kruviną nuo erškėčių ir prakaituotą veidą ir jį nušluostė. Ji labai mylėjo Jėzų ir palengvino jo neapsakomas kančias. O šiurkštūs kareiviai tarsi susigėdo, sutriko, pajutę jos begalinį atsidavimą, meilę šventajam mirtininkui. Jie kažką suprato! Tada jie įsakė nešti kryžių vienam žmogui iš minios – Simonui Kirėniečiui. O ta moteris buvo Veronika. Jos meilės vardan tą akimirką po daugybės ženklų įvyko pirmasis stebuklas – Kristaus veidas su savo kančia, meile žmogui, atsidavimu pasauliui, su savo begaliniu skausmu ir duriančiais erškėčių vainiko dygliais pasiliko švarioje drobulės skiautėje, kuri vėliau buvo pašventinta ir tapo šv. Veronikos vėliava, liudijančia Meilę, Tiesą ir Viltį.

Nesidedu Biblijos žinovu ir aiškintoju, esu tik vienas iš daugybės įsimylėjusių šią Knygų Knygą, jos Pratarmes, jos Tekstus, paaiškinimus ir santrumpas. Jos vertėjus ir rengėjus. Dabar štai prisiminiau, kaip šios Knygos norėjau jaunystėje, su bičiuliu ieškojome Vilniaus klebonijose, prašėme kunigų paskolinti kokiai savaitei. Ir jau tada skaitant pirmasis įspūdis buvo: čia daug poezijos. Daug meilės šviesos. Atlaidos ir supratimo, ko dabar pristigome. Tų skalsių ir tokių sutvirtinančių žodžių, kuriuos Dievo sūnus ištarė Alyvų kalne: nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk.

Pirmasis pavasario lietus iš didžiulio cinkuoto dangaus kibiro pylė vandenį, nuplovė juodulius ir užsibuvusias pusnis, apsikabinusias medžių kamienus. Žiūrėdamas į teškantį lietų, strimgalviais lekiantį latakais nuo miesto stogų, galvoju, kad ir Vienuolio apsakymo herojė – tai ta pati Veronika iš Šventojo Rašto. Tik kone po dviejų tūkstantmečių vis labiau žiaurėjančiame ir svetimėjančiame pasaulyje šalia jos neatsirado žmogaus, kuris pasakytų: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk.“ Ažuožerių bažnyčios klebonas, nukankinto Kristaus vietininkas žemėje, nesugebėjo ištarti tokių žodžių, užjausti, paguosti, nuraminti. Nes jis galbūt neturėjo tikrosios Jėzaus Meilės. Veronika jam buvo tik nusidėjėlė, kurią reikia užmėtyti akmenimis, o ne paklydusi avis iš bandos, kurią reikia surasti ir grąžinti į bandą. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Dažnai pagalvoju, kad dabar Lietuvai reikėtų atsigręžti į Anykščius, į Ažuožerius. Iš naujo atrasti juos praradusiems iš puikybės ar dvasios tingulio. Ten mūsų pradžių pradžia – Arklio muziejus, kelių šimtmečių žemės dirbimo padargai. Tai svarbiausia lietuvio sielos dalis, didžiausias jo turtas. Mums dabar kaip niekados būtina Jono Biliūno meilė ir užuojauta varguoliui, alkanai, pastirusiai katytei, senajam Brisiui, ta biliūniška skaidri nostalgija mūsų išnaikintoms tėviškėms, negrįžtamai užmirštų prosenelių tylai. Anot filosofo Justino Mikučio, Lietuva dabar pirmiausia turėtų atsiklaupti ir išbučiuoti varguoliui kojas. Savo benamiam, ubagui. Ir Ažuožerių Veronikai, kuri, tikrai žinau, būtų pasiryžusi savo sielos švarumo drobule nušluostyti varomam mirti Išganytojui sužeistą veidą. 

Kiek mažai per ilgus tūkstantmečius priartėjome prie Kristaus, kūrusio žmogų pagal Dievo paveikslą, broliškumo ir kiek nedaug nutolome nuo minios aklumo, žiaurumo ir tamsos, nuo kareivių, variusių nukryžiuoti žmonijos Išganytoją, brutalumo bei beširdystės. Vis rečiau beišgirstame tokius mielus ir paprastus žodžius: eik ir daugiau nebenusidėk.