Eiliniai rusai karo akivaizdoje

„Jei būtumėte rusė motina, ar labiau tikėtumėte, kad jūsų sūnus atidavė savo gyvybę herojiškai kaudamasis su Ukrainos naciais, ar kad mirė žudydamas nekaltus civilius? Veikiausiai pirmasis variantas. Nėra lengva tiek sau, tiek kitiems pripažinti, kad gyveni šalyje, kuri nužudė dešimtis tūkstančių ukrainiečių ar kuri be jokio tikslo paaukojo savo pačios žmonių gyvybes“, – savo tekstą, kuriame klausia, ar eiliniai rusai palaiko Kremliaus karą prieš Ukrainą, pradeda Oksfordo universiteto dėstytoja, knygos „Rusijos karas“ autorė ir portalo „UnHerd“ apžvalgininkė JADE MCGLYNN.

Eiliniai rusai patys prisideda prie dezinformacijos

Autorė pabrėžia, kad būtina daryti skirtį tarp to, ar eiliniai piliečiai tiesiog užmerkia akis tiesos akivaizdoje, ar jų smegenys vis dėlto yra išplautos. Vakarai įsitikinę, kad tai – Putino karas, o ne Rusijos. Jų manymu, Rusijos žmonės palaiko karą tik todėl, kad totalitarinio režimo buvo paversti zombiais. Tačiau tai klaidingas matymas, konstatuoja J. McGlynn.

Savo tekste ji dalijasi nepriklausomų apklausų statistika, skelbiančia, kad 75 proc. rusų pritaria karui, ir šis skaičius lieka daugmaž stabilus nuo pat praėjusių metų kovo. Tiesa, šioks toks nuosmukis buvo fiksuotas rugsėjį, kai Kremlius paskelbė mobilizaciją. Panašiai ir Vladimiro Putino reitingai lieka aukšti – apie 80 proc., o tai yra 15–20 proc. daugiau nei prieš invaziją. J. McGlynn rašo, kad į apklausas autoritarinėse šalyse dera žvelgti atsargiai, tačiau cituoja praėjusį birželį politikos mokslininkų Philippo Chapkovskio ir Maxo Schuabo atliktą analizę, kuri parodė, jog maždaug 10–15 proc. rusų galėjo meluoti apklausos organizatoriams. Tačiau net ir juos atmetus dar lieka labai didžiulis skaičius.

„Nuo pat Rusijos invazijos į Krymą pradžios 2014 metais eiliniai rusai padeda Putinui pinti invazijos naratyvą. Tuomet žmonės dar galėjo lengvai pasiekti opozicinius ar rusų kalba publikuojamus Vakarų žiniasklaidos leidinius, tačiau dauguma rinkosi klausytis pasakojimų apie nacius ukrainiečius, kuriuos užkerėjo velniški vakariečiai, ir juos platinti“, – rašo Oksfordo universiteto dėstytoja.

Ji atkreipia dėmesį, kad, nors daugumos žmonių pagrindiniu informacijos šaltiniu Rusijoje lieka propagandos kupina televizija, tačiau rusai nėra priklausomi vien nuo valstybinių kanalų transliuojamos informacijos. Eiliniai žmonės, pabrėžia J. McGlynn, gali skaityti ir žiūrėti beveik visus alternatyvius šaltinius, pasitelkdami VPN, kuriuo naudojasi kas ketvirtas rusas.

Be to, dar yra „Telegram“ kanalas, kuris kaip necenzūruojamos informacijos šaltinis pasitarnauja maždaug 40 mln. rusų. Nuo invazijos pradžios, anot ekspertės, „Telegram“ vartotojų patrigubėjo. Tačiau, akcentuoja J. McGlyn, devyni iš dešimties pagrindinių politinių kanalų aktyviai remia karą. Tai yra naratyvai, kurių patys rusai ieško ir kuriais linkę tikėti.

Trys karą remiančiųjų naratyvai

Analizuodama karą remiančius „Telegram“ įrašus, J. McGlynn išskyrė tris pagrindinius transliuojamus naratyvus, kurių visi teigia, kad ukrainiečiai iš tiesų yra rusai, o Ukraina nėra tikra valstybė. Pirmoji grupė naratyvų yra įsišaknijusi Antrojo pasaulinio karo tematikoje ir skelbia, kad Rusija iš tiesų ne kariauja prieš Ukrainą, tačiau kovoja su nacizmu, kuris atgijo Ukrainoje ir kurį esą įrodo Kyjivo vykdomas „rusakalbių genocidas“.

Antroji naratyvų grupė, anot tyrėjos, kalba apie rusus kaip „nesuprastus angelus“, kurie tik siekia išvaduoti Ukrainą. Esą ištisų miestų sulyginimas, taikymasis į civilius yra siekis juos išlaisvinti. Trečioji naratyvų grupė vaizduoja Rusiją kaip silpnesniąją pusę, kuri įnirtingai siekia apsiginti nuo rusofobiškos Vakarų karinės mašinos ir NATO samdinių. Šis naratyvas esą randa atgarsį ir tarp labiau išsilavinusių Rusijos miestų gyventojų.

J. McGlynn rašo, kad dauguma intelektualų, paklausti, kas be Putino yra atsakingi už karą, įvardija vadinamuosius homo sovieticus, gyvenančius regionuose. Esą tokie žmonės padarys viską, ką tik lieps vadas. „Savo pokalbiuose su vakarietiškais prieš karą nusiteikusiais vidurinės klasės rusais jie teigė nepažįstantys nė vieno, kuris remtų karą (tiesa, už karą pasisakantieji gyvena panašiame burbule, o tai atspindi didžiulę Rusijos visuomenės poliarizaciją), ir niekinamai atsiliepė apie tuos, kurie palaiko karą.

„Jie pardavė savo sielas velniui, lygiai kaip 1933 metais“, – teigė vienas. „Karas į paviršių iškelia tai, kas žmonijoje blogiausia, dažnai žmones iš vargingiausių regionų, turinčius menką išsilavinimą ir dėl to ne tokius atsparius propagandai“, – teigė kitas. Tačiau toks snobiškumas paslepia visą paveikslą“, – konstatuoja J. McGlynn.

Kaltas ne tik blogas caras

Vakaruose ir tarp prieš karą pasisakančių rusų populiarus įsitikinimas, kad rusai buvo „užzombinti“ paremti karą, taip pat, anot autorės, yra propaganda, kuri atsisako priimti domėn tai, jog ir protingi išsilavinę žmonės gali turėti kitokią perspektyvą. „Užuot gilinęsi į kompleksišką klausimą, kaip eiliniai rusai galiausiai pateisina karą ar net pritaria siaubingiems nusikaltimams prieš nekaltus žmones, kai kurie Vakarų komentatoriai renkasi eksternalizuoti visą kaltę ir sumesti ją vienam kaltininkui – pilkajam kardinolui ar blogajam carui – ant pečių“, – rašo J. McGlynn.

Jos manymu, nors nestinga Rusijos vyriausybinių organizacijų, kurios siekia daryti įtaką viešajai nuomonei, tačiau jos negali priversti žmonių patikėti bet kuo. Todėl, pasak J. McGlynn, labiau derėtų kalbėti ne apie rusų paramą karui, o apie susitaikymą, sutikimą su karu, paklusnumą. „Rusai, kaip ir daugelio autokratijų gyventojai, dažnai nusišalina nuo politikos ir abejoja savo galimybėmis ją suvokti. Kremliui palanki žiniasklaida žaidžia šiuo neužtikrintumu skleisdama pačias beprotiškiausias sąmokslo teorijas, kad pademonstruotų politikos manipuliatyvumą užsienyje“, – rašo J. McGlynn.

Jei visi, įskaitant ir Vakarus, meluoja, nėra jokio reikalo bandyti ieškoti tiesos. Čia ateina Kremlius ir pasiūlo malonesnę tikrovės versiją, kur rusai yra aukos, o ne nusikaltėliai, o jų sūnūs ir vyrai yra kariai, o ne karo nusikaltėliai. „Nestebina, kad rusai renkasi paguodžiančius melus ir iškraipytus mitus. Būtina suprasti, kodėl. Mes galime suvokti labai neteisingą ir nemalonią situaciją, kurioje atsidūrė eiliniai rusai, neteigdami, kad dauguma Rusijos visuomenės nepritaria Putino karui“, – konstatuoja J. McGlynn.

Priklausomi nuo valstybės

Vertingų įžvalgų apie eilinių rusų poziciją karo atžvilgiu žurnale „Foreign Affairs“ pateikia ir Carnegie Endowment for International Peace ekspertas Sergejus Kolesnikovas. Jis teigia, kad žmonės nenori būti blogio pusėje, tačiau tai nereiškia, jog jie rizikuos ir stos į gėrio stovyklą. Jie paprasčiausiai gali siekti blogį pavaizduoti kaip gėrį. Kitaip tariant, dezinformacija nėra įbrukama per prievartą, o patys žmonės ją susiranda ir pasitelkia.

Kita svarbi įžvalga yra tai, kad daugelis rusų yra priklausomi nuo valstybės. Oficiali statistika skelbia, kad socialinių išmokų dalis bendrų realių pajamų kontekste šiandien net yra didesnė nei sovietiniais laikais. Nuo valstybės priklausomi žmonės, anot S. Kolesnikovo, tampa paklusnūs. Tik maža gyventojų dalis užsidirba versle, o didžiausią dalį pajamų sudaro algos už darbą valstybinėse kompanijose ir socialinės išmokos. 2021 m. duomenys rodo, kad 33 proc. rusų pragyvenimas yra priklausomas nuo socialinių išmokų.

Pagal UnHerd.com ir „Foreign Affairs“ parengė Donatas Puslys.