Eini į Dievą – eini į save

Tekstas perpublikuojamas iš dienraščio „Draugas“ šeštadieninio priedo „Kultūra“ (2023 m. vasario 11 d., Nr. 6)

Kai suvoki, koks brangus yra laikas, kiekviena diena ir valanda. Kad jau reikia išgyventi ir suvokti tai, kas vadinama būtimi, esatimi, o į ateities peripetijas ir pasaulio taisymą bei gelbėjimą nebekreipti dėmesio; ir ne tik todėl, kad tai neretai yra tiesiog politinių manipuliacijų, verslo, galios, įtakos ir valdžios viražai, bet ir todėl, kad vis stiprėja suvokimas, jog žmogus jau niekados nebeištaisys pasaulio. Nes pats yra nebepataisomas.

Toks suvokimas – vienas iš tų paprastų dalykų, kurie ramina. Kaip ir mąstymas apie laiką kaip apie tiesę, o ne kaip apie uždarą besikartojantį ciklą. Ėjimas šia laiko tiese yra ėjimas ne tik į Dievą, bet ir į savo asmenį. Eini į Dievą – eini į save. Tolsti nuo Dievo – tolsti nuo savęs.

Įvairios ezoterinės praktikos, tapusios verslu, siūlančiu vartotojui didelį pasirinkimą, veikiau jau siūlytų „prarasti save“ (arba atvirkščiai – atrasti, nugalėti, peršokti, perlipti ir pan.). Tarsi žmogiškumas būtų koks kliuvinys, nepatogumas, užankštinantis erdvę, dieną, gyvenimą. Tarsi mes turėtume galimybę pasirinkti kitokią tapatybę, kitaip tariant, sukurti (perkurti) save. Tarsi mes ieškotume savęs kaip kaži ko, ko net patys nesuprantame ir nesuvokiame. Tarsi mes būtume nemirtingi ir galėtume švaistyti savo laiką asmeninei tuštybei tenkinti.

Mūsų kasdienybė, mūsų aplinka, mūsų kultūra šiandien – ir valingai, ir nevalingai – skatina mus užsidaryti savyje. Socialiniai tinklai – uždarų pasaulėlių formavimasis ir izoliavimasis vienas nuo kito. Taip pamažu tolstame ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs. Nuo savo asmens – to asmens, kuris galėtų įveikti mirtingumo ciklą (laiką kaip pasikartojančią spiralę) ir išeitų į absoliučios tiesės kelią.

Bet eiti tokiu keliu yra baisu. Nes galimas dalykas, kad kur nors jis baigsis arba atsivers kryžkelė – kelių susikirtimas. Čia nebus apylankos, apvažiavimo, spiralės vijos, apsisukimo, kuriuo saugiai grįžtama atgal, į ramų ir nuspėjamą laiką, į vėl pasikartojantį atsitolinimą nuo galutinio tikslo. Kuriame atrasi save, bet tikrai ne tokį, kokio tikiesi, kokio pageidauji, koks atrodo teisingas. Todėl ir yra baisu.

Dievo malonė nėra uždara, nėra uždaryta į laiko ratą. Ji kaip tiesė, kaip strėlė, kaip spindulys – visada išsiveržianti, perverianti, nusinešanti.

Ji beribė, ji sprogdina užtvaras, sukrečia ir nenuramina – lieka ir abejonės, ir dvasiniai suspaudimai, ir nuodėmingos pagundos. Bet Dievo malonėje slypi tvirtas žinojimas, kur aš einu ir į ką aš einu.