Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

10 min.

Ėjo į šokius, pateko į roko operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“. Valentino Liubinavičiaus atsiminimai

Generalinė roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ repeticija prieš premjerą Dailės institute 1971 m. gruodžio 25 d. Kęstučio Antanėlio šeimos archyvo nuotrauka

Tekstas ir fotografijos perpublikuojami iš „Vilniaus galerijos“

„Vilniaus galerija“ tęsia pasakojimų ciklą apie 1971 m. kompozitoriaus Kęstučio Antanėlio ir bendraminčių pastatytą Andrew Lloydo Webberio roko operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“. Sovietiniu gūdmečiu kurtas pasirodymas tapo Lietuvos kultūros fenomenu. 2021 m. gruodžio 25-ąją jam sukako penkiasdešimt.

Šįkart prisiminimais apie pasirodymą dalijasi vieną iš operos rodymų 1971 m. stebėjęs vilnietis VALENTINAS LIUBINAVIČIUS (biologas, biologijos ir chemijos dėstytojas), netikėtai tapęs svarbaus įvykio liudininku.

1971-ųjų pirmąją Kalėdų dieną tuometinio Lietuvos valstybinio dailės instituto aktų salėje (dabartinė Vilniaus dailės akademijos biblioteka) pirmą kartą Europoje ir antrą kartą pasaulyje buvo parodyta Andrew Lloydo Webberio ir Timo Rice’o roko opera „Jėzus Kristus superžvaigždė“ (1970 m.). Lietuviško pastatymo autorius – kompozitorius Kęstutis Antanėlis (1951–2020). 35 muzikantai ir dainininkai, daugiausia studentai iš Vilniaus konservatorijos ir Čiurlionio menų gimnazijos, beveik pusmetį iki išnaktų repetuodavo Ryšininkų kultūros namuose (dab. Pacų rūmai), K. Antanėliui iš klausos atkūrus partitūrą.

Pirmosios šios operos versijos ar atskiri jos gabalai, kaip yra pasakojęs šviesaus atminimo K. Antanėlis, buvo parodytos „visiukuose“ – tuometiniame Vilniaus inžineriniame statybos institute (VISI, dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas). Viename iš tokių renginių dalyvavo ir vilnietis biologijos ir chemijos dėstytojas Valentinas Liubinavičius su seserimi. Tada V. Liubinavičius buvo dar vienuoliktokas, mokėsi Vilniaus Antano Vienuolio vidurinėje mokykloje. Į aukštosios mokyklos vakaro renginį Valentinas pateko parodęs moksleivio pažymėjimą.

Būtent atskirų operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ scenų rodymas ir įkvėpė dainininkui Vytautui Kernagiui (1951–2008) idėją pastatyti visą kūrinį.

Operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ repeticija. Centre – šviesaus atminimo Vytautas Kernagis. Kęstučio Antanėlio šeimos archyvo nuotrauka
Valentinas Liubinavičius. Asmeninio archyvo nuotrauka
Valentinas Liubinavičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

„Praėjo daug metų, ir viską detaliai prisiminti sunku. Buvo žiema. Man atrodo, tai buvo šeštadienis. Mes ėjom į šokius, kadangi žinojom, kad „visiukuose“ dažnai groja Antanėlio grupė. Į šokius ėjom būtent su ta intencija. Ir kai jau artėjome prie rūmų, kur vyko tas renginys, pamatėme labai daug žmonių lauke. Mes užėjome, buvo masiškai daug žmonių, viskas užkimšta – visi holai, koridoriai“, – prisiminimais dalijosi V. Liubinavičius.

Iš pradžių jam ir seseriai pasirodė keista, kad vyks ne šokiai, o kažkas kitkas. Ir tik aktų salėje juodu susivokė, kur per atsitiktinumą papuolė – į K. Antanėlio operos vieną iš rodymų.

„Neišdildomas įspūdis. Iki šiol prisimenu – ir vokalus, ir kaip dainavo. Bendra atmosfera buvo labai šilta, sausakimša, visi geros nuotaikos, linksmi. Tiek žmonių, kad ant palangių stovėjo, ant pečių vienas kitam sėdėjo. Po gero pusvalandžio buvo taip karšta, kad buvo galima išsirengti kaip pirty, – euforijoje paskendusią jaunų žmonių minią skambant roko operos muzikai prisiminė V. Liubinavičius. – Kai renginys prasidėjo, iš pradžių žmonės tylėjo, žiūrėjo, bet paskui įsiaudrino ir plojo po kiekvienos arijos. Ir ką dar aš prisimenu, kad lyg ir buvo keli užsieniečiai. Kažkas juos atlydėjo, ir jie prieky stovėjo. Aš sakyčiau, gal prancūzai. Man sesuo tą patį sakė.“

Pasak svarbaus kultūros reiškinio liudininko, tuo metu nei jis, nei jo kiemo draugai apie A. L. Webberio roko operą nieko nežinojo. Tik ją išgirdę pradėjo domėtis, tačiau sovietmečiu informacijos buvo minimaliai, juolab kad, pasak V. Liubinavičiaus, „ta opera niekur Tarybų Sąjungoje nebuvo pastatyta, tai buvo naujumas“.

„Tik dabar aš matau, kad tai buvo didžiulis istorinis įvykis. Reikia atiduoti duoklę Antanėliui. Žmogus iš didžiosios raidės“, – padėkos žodžius tarė Užupio gimnazijoje dirbantis vyras.

***

Vaizdo pasakojimų cikle kompozitoriaus Kęstučio Antanėlio roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ pastatymo dalyviai, liudininkai, bendraminčiai, kurių gretos vis retėja, prisimena istorijas, vieniems tapusias galimybe groti mylimą gerą muziką, kitiems – ir savotišku noru atsikirsti ateistinei sovietinio režimo ideologijai.

Roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ lietuviško pastatymo premjera įvyko 1971 m. gruodžio 25 d. tuometinio Lietuvos valstybinio dailės instituto aktų salėje (dabartinė Vilniaus dailės akademijos biblioteka). Scenografiją sukūrė tapytojai Galius Kličius, Raimundas Sližys ir skulptorius Mindaugas Navakas. Muzikantai ir dainininkai buvo apsirengę sceniniais kostiumais, o salė apšviesta ir įgarsinta.

35 muzikantai ir dainininkai, daugiausia studentai iš Vilniaus konservatorijos ir Čiurlionio menų gimnazijos, beveik pusmetį iki išnaktų repetavo Ryšininkų kultūros namuose (dab. Pacų rūmai), K. Antanėliui iš klausos atkūrus partitūrą. Pagrindines klavišinių partijas atliko pianistas Balys Žiūraitis ir kompozitorius Tomas Leiburas, Jėzaus partiją dainavo Vidas Petkevičius, Judą įkūnijo Alfonsas Vaškevičius, Simoną Zelotietį – Rimas Jasenka, Petrą – Mindaugas Navakas, Poncijų Pilotą – Aleksandras Kavoliūnas, Mariją Magdalietę – Nelė Braus. Kęstučiui Antanėliui, kadangi daugiau nebuvo kam, teko atlikti Karaliaus Erodo partiją. Garsą režisavo Vidas Jankevičius. Iš pradžių opera atlikta anglų kalba, vėliau ją į lietuvių kalbą išvertė Olegas Zacharenkovas.

Koncertui buvo pasiruošta labai rimtai. Tai buvo iš anksto gerai sustyguota avantiūra, mėginant nepakliūti KGB agentams į nagus: norėdami juos apgauti, dalyviai roko operą pradėjo rodyti dviem valandomis anksčiau, negu buvo paskelbta plakate. Įpusėjus renginiui atvykę saugumo pareigūnai koncerto nesustabdė, o jam pasibaigus visi atlikėjai per Vitražo katedrą ir Bernardinų bažnyčią užkaboriais ir rūsiais pasišalino iš įvykio vietos.

Jeigu turite vertingos informacijos ar norite pasidalinti atsiminimais apie Kęstučio Antanėlio ir bendraminčių pastatytą Andrew Lloydo Webberio roko operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“ – susisiekite su Kostu Kajėnu e. paštu [email protected]

Projektas rengiamas VšĮ „Vilniaus galerija“ užsakymu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.