Ekumeninio projekto Vokietijoje įkūrėjas: „Tikroji ramybė ateina iš vidaus, o ne išorės“

Karoli, kaip tu sutikai Viešpatį?

Pirmas mano susitikimas su Kristumi įvyko, kai dar buvau mažas vaikas, 5‒6 metų. Mane kamuodavo baisūs sapnai, puolimai naktimis. Močiutė mane išmokė maldos „Tėve mūsų“, ir, tik ištarus Jėzaus vardą, visos baisybės pasitraukdavo. Supratau, kad Jėzaus vardas yra tikrai šventas ir jį ištarus viskas keičiasi.

Antrasis Dievo pažinimas įvyko sutikus pirmą savo dvasios tėvą kariuomenėje ‒ kunigą Arnoldą Valkauską, kuris man įteikė Bibliją ir išmokė melstis Dievui. Iki tol įtemptai laikiausi religinių doktrinų, ir Evangelija man nebuvo veiksminga. Sutikus Arnoldą, pradėjau ieškoti santykio su Dievu. Tai buvo laikas, kada reikėjo atgimti iš religinių doktrinų ir kampuotos širdies.

Trečią sykį aš išsiruošiau į piligriminę kelionę. Dirbant versle, aplinkui buvo daug puikybės bei išdidumo. Aš troškau ištrūkti iš šios erdvės ir kartą netikėtai Klaipėdoje susitikau piligrimą basomis kojomis. Vaikai mėtė akmenis, spjaudė į jį, aš pribėgau padėti, ir jis pradėjo liudyti apie Kristų bei pasakoti, jog šiuo metu atlieka atgailą.

Aš žinojau, kad ir man reikia atgailos. Nieko nepasiėmęs išėjau į kelionę iki Alpių ‒ norėjau perlaužti išdidumą ir puikybę. Kelionė truko maždaug mėnesį ‒ gyvenau, valgiau ir gėriau iš Dievo malonės. Naktimis glaudžiausi prie benamių ‒ suteikdavau jiems draugystę, kartu prašydavome išmaldos. Tai buvo visiškas nusižeminimas, kurio man reikėjo. Po kokių 3 savaičių kelionės vienoje Štutgarto bažnytėlėje man pradėjo birti ašaros ‒ suklupau ant kelių ir mano širdies ledynai ištirpo. Tada supratau, jog metas sugrįžti. Grįžęs pradėjau galvoti, ką daryti toliau, kaip keistis ir atsinaujinti.

Dabar jau 8 metus gyveni Vokietijoje. Kaip sekasi išlaikyti bendrystę su tikinčių lietuvių bendruomene?

Mano pirmininkavimo Štutgarto bendruomenėje metu buvo labai graži tradicija kartą per mėnesį organizuoti pamaldas, rengti mėnesio šventes, tokias kaip Tėvo diena, Motinos diena ar Velykos. Labai daug žmonių susiburdavo į šiuos renginius, tačiau aš tų veiklų atsisakiau ir norėjau būti ten, kur veda Dievas ‒ norėjau pasiekti žmones, kurie trokšta Dievo. Taip gimė sielovada.de.

Viskas prasidėjo nuo to, jog aš pradėjau organizuoti dvasinius pokalbius Štutgarto kalėjime ir ieškojau kunigo, kuris galėtų tai daryti. Taip susitikau su lietuvių evangelikų liuteronų kunigu Romualdu Liachavičiumi, kurį Dievas kaip tik buvo paruošęs atvykti į Štutgartą. Kartu nusprendėme atnaujinti lietuvių bendruomenę, tikėjimą ir įkūrėme sielovada.de. Mūsų sielovada nenorėjo kopijuoti to, ką daro visi, bet troško daryti tai, ko norėjo Dvasia. O Ji mus vedė kviesti vyrus ir moteris į įvairius susitikimus: piligriminius žygius, Krikštą, Sekmines ir pan. Nežinau, ką dar Dievas yra mums paruošęs, bet mes klausomės Viešpaties, kuris mus ir veda.

Kokia yra projekto sielovada.de pagrindinė vizija ir misija?

Pagrindinė šerdis yra suburti tikinčius žmones. Nesvarbu, ar jų bus tik du ar trys, svarbiausia sutelkti tikėjimo žmones gyvai kelionei, susitikimui.

Įtikėjus tau nereikia teologijos mokslų, tau tereikia išmokti būti. Sielovada.de tikslas ir yra pasiekti tą būtį. Mes kasmet susitinkame per Didįjį penktadienį ir kartu žygiuojame, taip pat tapo tradicija švęsti Sekmines ant Štutgarto kalno. Vasarą vyksta Krikšto sakramento atnaujinimas tiems, kurie buvo pakrikštyti vaikystėje ir nori sąmoningai tai atnaujinti. Lapkričio mėnesį Augsburge turime tradiciją susirinkti prie kryžiaus, kurį pokario metais lietuviai pastatė kaip padėką vokiečiams, bėgusiems nuo karo.

Dabar mano noras yra rinktis vyrams į maldą, kartu gaminti valgyti ir tiesiog būti. Visi tie susitikimai yra dėl didesnės Dievo šlovės.

Gyvename kitokiais laikais: siaubia potvyniai, liūtys, šalia pandemija ir karantinai. Kaip tu tokį laiką išgyveni?

Tai man primena istoriją iš Biblijos, kuomet Jėzus plaukė valtimi kartu su mokiniais. Užėjo audra, o Jėzus miegojo. Vien tai, kad Jis miegojo, yra stebuklas ‒ Jo ramybė tokia, kad Jis gali užmigti net per audrą. Mokiniai pasitinka audrą klykdami, cypdami ir verkdami. Jie ieško ramybės išorėje, ieško, kas juos išgelbės, bet iš tikrųjų atsikėlęs Viešpats suteikia ramybę iš vidaus. Tikroji ramybė ir ateina iš vidaus, o ne iš išorės.

Šiandien aš pasiimu Jobo knygą ir sakau: „Nuogas išėjau iš motinos įsčių, nuogas ir sugrįšiu.“ Suprantu, jog jei turi ką pavalgyti, turi palapinę, stogą ar drabužį ‒ jau gali dėl to džiaugtis. Visa kita bus pridėta. Žmonės iš puikybės nori turėti jachtą ar salų, bet Dievas duoda patį saldžiausią gyvenimą, Jis pasirūpina.

Kokį žodį tartum žmogui, kuris yra nusivylęs, kuris stipriai ieško ir kuriam galbūt svyra rankos?

Raginčiau atnešti Viešpačiui tikėjimą, nesvarbu, ar tai būtų lašas, ar grūdas ‒ Viešpačiui to užtenka. Atneškite, ką turite, ir Jis tai padaugins kaip tuos tris kepalėlius duonos, kuriais pamaitino visą minią.

Jeigu kažkam griūna gyvenimas – tai viskas ir sugrius, jei tai nebuvo tikint Dievu. Šlovinkite Viešpatį už tai, nes Jis padarys geriau. Jeigu kažkas griūna – skelbkit Dievo Žodį. Bus geriau, nes tu esi Dievo vaikas – Karalių Karaliaus vaikas. Tau priklauso užmautas valdžios žiedas, tau paklūsta visas blogis. Drąsiai skelbkite Evangeliją, liudykite remdamiesi Dievo žodžiu.

***

Sielovada.de – Tai ekumeniška tikinčių ir tikėjimo ieškančių išeivijos lietuvių krikščionių iniciatyva Vokietijoje burtis draugėn. Tarp mūsų yra evangelikų liuteronų, katalikų, evangelikų reformatų, charizmatinių judėjimų atstovų ir kitų krikščionių, kurie darniai sutaria, nors priklauso skirtingoms krikščionių tikėjimo bendruomenėms. Skirtingi, bet Kristuje vieningi. Sielovada.de Vokietijoje siekia, kad Dievo Žodis, mokymai, maldos, susitikimai ir sakramentai būtų labiau pasiekiami visiems Vokietijos lietuviams.

Parengė Skaistė Tumulytė