2022 04 21

Simonas Baliukonis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Elementariosios politinių naratyvų klaidos. Kaip JAV Rusijai „pavyzdį rodė“

Simonas Baliukonis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

„Aš, žinoma, palaikau Ukrainą, tačiau Rusija seka JAV invazijos į Iraką schema“, „Kodėl tarptautinės teisės Vakarai paiso tik tada, kai tai jiems yra palanku?“, „Tarptautinę tvarką pirma sulaužė JAV, dar 2003 m.“. Tokių ir panašių komentarų nuo Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios galima pamatyti vis daugiau. Kai kurie iš jų nuoširdžiai kelia teisingumo klausimą, nors galiausiai didžiąja dalimi atkartoja oficialų Rusijos naratyvą.

Geriausias atsakas į Rusijos kvietimą „pasvarstyti, ar Vakarai nesielgia taip pat“, žinoma, yra nuskendusio laivo koordinatės. Tačiau kai šis politinis naratyvas pasirodo pas mus, t. y. Vakaruose, jį verta dekonstruoti, o ne ignoruoti.

Irako karas

Tokiems skaitytojams kaip aš, t. y. neturėjusiems galimybės tiesiogiai sekti 2003 m. sąjungininkų invazijos į Iraką, trumpai priminsiu šio konflikto eigos ir reikšmingos priešistorės esminius momentus. Pastarieji kartu yra ir svarbi Irako diktatoriaus Saddamo Husseino dosjė dalis. Abu šie aspektai itin svarbūs bandant suprasti, iš kur kyla JAV ir Rusijos veiksmų palyginimas bei kodėl jis nėra pagrįstas. Taigi dar 1980 m., iškart po Irano revoliucijos, Irakas užpuola Iraną. Karas tęsiasi beveik devynerius metus, o per tą laiką Irakas smarkiai įsiskolina jį rėmusiam Kuveitui. Praėjus vos dvejiems metams, didėjant įtampai dėl Kuveitui negrąžinamų skolų, Saddamas Husseinas nusprendžia problemą išspręsti užpuldamas ir aneksuodamas Kuveitą.

Turime pirminį Husseino paveikslą: agresyvus diktatorius, savo įnorius taikantis kitos valstybės suverenumo sąskaita. Įsiskolinai ir negali grąžinti skolos? Sunaikink skolintoją ir problemos neliks. JAV vedami sąjungininkai 1991 m. vasarį (pamenat, kodėl Lietuva taip baiminosi, kad pasaulis nepastebės Sausio 13-osios įvykių?) nusprendžia ginti pasaulio tvarką sutvardydami diktatorių ir plačios koalicijos pajėgomis atkovoja Kuveitą. Sutapęs su Sovietų Sąjungos pabaigos pradžia šis pasaulinės tvarkos atstatymas žymi modernios pax americana pradžią ir bendru sutarimu tampa pasiteisinusios karinės intervencijos prieš diktatorių pavyzdžiu.

Ši priešistorė leidžia geriau suprasti JAV (ir pagrindinių sąjungininkų – Didžiosios Britanijos) laikyseną 2003 m., tačiau atskleidžia tik dalį Saddamo Husseino veido. Prieš tai buvo kurdų genocidas, nusinešęs mažiausiai 50 tūkstančių gyvybių (o veikiausiai – bent dukart daugiau), cheminio ginklo naudojimas prieš Irano karius, Dužeilo žudynės.

2002 m. JAV naikintuvas F-16 vykdo neskraidymo zonos Šiaurės Irake misiją, pradėta po Persijos įlankos (1991 m.) karo. EPA nuotrauka

Ar buvo pagrindo tikėti, kad toks diktatorius kelia grėsmę pasaulio saugumui, kaip teigė JAV prieš įsiverždamos į Iraką 2003 m.? Pridėkime dar kelis faktus: 1991 m., sąjungininkams sugrąžinus Kuveito suverenumą, diktatorius pasirašė susitarimą, pagal kurį Irakas turėjo atsisakyti atominių, cheminių ir biologinių ginklų bei jų kūrimo programų. Tačiau Vakarai turėjo tvirtą pagrindą tikėti, kad Husseinas šių programų neatsisakė. Pavyzdžiui, iš pradžių Husseinas neigė kūręs nervus paralyžiuojančią medžiagą VX, o ją atradus Irake tikino, kad jos pagaminta tik 200 litrų. Netrukus Jungtinių Tautų stebėtojai įrodė, kad šios medžiagos pagaminta mažiausiai 3900 litrų. Kokios mintys natūraliai piršosi, kai tarptautiniai stebėtojai nebebuvo įsileidžiami?

Vis dėlto 1991-ųjų invazija atkuriant Kuveito suverenumą ir 2003 m. Irako karas turėjo esminių skirtumų. Pirma, Jungtinėse Tautose nebuvo vienareikšmio sutarimo dėl karo legitimumo. Antra, tokios tarptautinės žmogaus teisių organizacijos kaip Human Rights Watch 2003 m. karo, skirtingai nei 1991-ųjų karinės intervencijos, nelaikė pagrįstu iš humanitarinės perspektyvos. Trečia, JAV ir Didžioji Britanija, kaip vėliau paaiškėjo, klydo dėl realios didelio masto cheminio ginklo grėsmės. Ketvirta, pats karas užsitęsė ilgiau, nei planuota, nuvertus diktatorių prasidėjo partizaninis karas, per visą karo laikotarpį, nors daugiausia dėl režimo kaltės, žuvo sąlyginai daug civilių. Galiausiai JAV esminis 2003 m. karo pradėjimo argumentas buvo išankstinis grėsmės nutraukimas.

Visus šiuos aspektus dabar kartoja, viena vertus, Rusijos propaganda, kita vertus, kai kurie politiniai naratyvai Vakaruose. Rusija nepagrįstai įsiveržė į Ukrainą? Bet ji tik vadovavosi ta pačia išankstinio grėsmės eliminavimo nuostata, kuria 2003 m. vadovavosi JAV ir sąjungininkai. Rusija neturėjo šią grėsmę patvirtinančių įrodymų? Bet JAV irgi neturėjo. Jungtinės Tautos pasmerkė Rusijos invaziją? Bet JAV invazijai taip pat nepritarė. Invazijos metu žuvo civiliai? Bet antrosios JAV invazijos į Iraką metu taip pat žuvo nekalti civiliai. Rusija susilaukia pasipriešinimo iš ukrainiečių? Bet JAV irgi susilaukė pasipriešinimo iš dalies vietinių gyventojų. Ir taip toliau ir panašiai.

Saddamas Husseinas 2001 m. EPA nuotrauka

Negalima lyginti, bet palyginkim

Žvelgiant paviršutiniškai, JAV (bei sąjungininkų) ir Rusijos veiksmai išties remiasi panašiomis ar net tokiomis pačiomis prielaidomis. Tad kodėl teigimas, jog Rusija tik seka JAV schema, yra klaidingas ir klaidinantis?

Pirmasis skirtumas – numanomos grėsmės pagrįstumas. Nors sąjungininkai kliovėsi, kaip tapo akivaizdu, nepatikima žvalgybine informacija ir melavo, neužtikrintus įrodymus pateikdami kaip vienareikšmius, jų nuostatos ir veiksmai nebuvo iš esmės nepagrįsti. Sąjungininkų veiksmai buvo klaidingi. Tačiau žinojimas apie tai, kad Husseinas anksčiau kūrė masinio naikinimo ginklus, juos naudojo ir juos slėpė, leidžia prezidento Busho ir ministro pirmininko Blairo veiksmus matyti būtent kaip klaidingus, o ne kaip absoliučiai nepagrįstus.

Visiškai priešingai yra Rusijos karo prieš Ukrainą atveju. Rusija neturėjo nei realaus, nei istorinio pagrindo manyti, kad Ukraina kelia grėsmę Rusijai (juoba tokios grėsmės nekelia Vakarai), jos ar savo piliečiams. Jokių atitikmenų Ukrainos elgesyje neturi nei Irako be pagrįstos priežasties įvykdyta suverenių šalių okupacija, nei juo labiau masinio naikinimo ginklo grėsmė. Net pati Rusija tik po vasario 24-osios pradėjo pusbalsiu meluoti apie kuriamus Ukrainos masinio naikinimo ginklus. Tai rodo, kad Rusija kiek sporadiškai ir neprofesionaliai stengiasi pritempti JAV–Irako situaciją prie savosios, Ukrainą sutapatindama su Iraku.

Antrasis skirtumas – civilių žūtys ir karo nusikaltimai. Nepaisant tūkstančiais skaičiuojamų civilių žūčių Irako kare, eilinių gyventojų mirčių mastas ir Rusijos sukeltos kančios yra dar vienas ryškus Rusijos ir JAV invazijų skirtumas. Pirmiausia dėl to, kad Ukrainoje už civilių žūtis visų pirma atsakinga Rusija – sušaudomos bėgančių civilių mašinos, tikslingai apšaudomi civilinės paskirties pastatai, vykdomos civilių egzekucijos, moterys ir vaikai masiškai prievartaujami.

Matyti ne tik kiekybinis, bet ir kokybinis skirtumas. Jungtinės Valstijos retrospektyviai susilaukė daug kritikos dėl to, kad bombarduojant karinių ir politinių režimo vadų slėptuves žūdavo civilių. Tokie veiksmai pagrįstai kritikuojami žmogaus teisių organizacijų. Tačiau praėjus daugiau nei dešimčiai metų nuo Irako karo pabaigos nepasirodė nė vienas įrodymas apie sąmoningus civilių žudymus, plėšimus ar juo labiau prievartavimus. Rusijos žiaurumų prieš moteris, vaikus ir senelius akivaizdoje amerikiečių kariai, susilaukę tiek kritikos už žiaurų elgesį su kalinamais režimo kariškiais, atrodo kaip pūkuoti meškiukai.

Galiausiai, bene svarbiausiais kokybinis skirtumas yra tas, kad JAV ir Britanija kare su Saddamo Husseino režimu veikė kaip režimui besipriešinančių gyventojų ir politinių jėgų sąjungininkės. „Rusija irgi yra Donecko ir Luhansko respublikų sąjungininkė, o jei būtų paėmusi Kyjivą, ji tebūtų pakeitusi dabartinį Ukrainos režimą“ – sakytų koks Vakarų hegemonijos toksiškumu įsitikinęs vakarietis. Be teisinių subtilybių, kurias tiksliai išvardinti man neleistų šios srities neišmanymas, yra bent du esminiai skirtumai tarp šių situacijų.

Pirma, Rusijos remiamos esamos ir numanomos būsimos valdžios parama tarp Ukrainos piliečių yra nykstamai maža. Tai rodo ne tik sociologinės apklausos, bet ir aktyvus taikių piliečių pasipriešinimas okupantams ir nesutikimas kolaboruoti tose teritorijose, kurias Rusijai pavyko užimti. Antra, JAV kaip sąjungininkės statusas įrodo tai, kad Vašingtonas su Bagdadu nesutarė dėl tolesnio karių likimo sąlygų, o išsiskyrus pozicijoms JAV atitraukė visus karius. Tad Bagdado veiksmai nebuvo marionetiniai, o JAV karių buvimas išties prilygo sąjungininkų karių buvimui, nes paisė suverenios Irako valdžios.

Visi šie skirtumai analogiją tarp JAV ir Rusijos invazijų daro panašią į analogiją tarp dviejų vairuotojų, nesilaikančių kelių eismo taisyklių. Pirmasis – dėdė Semas – manydamas, kad vėluoja į susitikimą, važiavo per raudoną, kliudė ir sužalojo žmogų. Vėliau paaiškėjo, kad į susitikimą jis nevėlavo. Antrasis – Ivanas – sunkvežimiu taranavo miestelio aikštėje į šventę susirinkusią minią. Teisme Ivanas tarė: „Bet juk dėdė Semas irgi pažeidė kelių eismo taisykles.“ Jam pritariamai linkčiojo nuo dėdės Semo nukentėjęs pėsčiasis.

Taip, žvelgiant į nukentėjusį (bet per stebuklą išgyvenusį) žmogų, kurį sužalojo dėdė Semas ir atitinkamos būklės Ivano auką, jų patirtys iš subjektyvios perspektyvos yra panašios. Nuo dėdės Semo nukentėjęs pėsčiasis, išgirdęs apie Ivano vairavimo ypatumus ir paklaustas, ką apie tai mano, galbūt sakys: „Visi jie – su sunkvežimiais ar su lengvosiomis, dėdės Semai ar Ivanai – visi jie yra šunys“ (vieno bagdadiečio parafrazė Ukrainos karo kontekste). Ir mes juos suprasim. Tačiau, žvelgiant į bendrą paveikslą ir naudojantis tokiais kriterijais kaip teisingumas, moralumas ir teisėtumas, akivaizdu, kad Rusijos invazijos į Ukrainą lyginimas su JAV vedamų sąjungininkų invazija į Iraką yra pagrįstas tik labai siaurame lauke ir dažniausiai taikomas nepagrįstai.

Subombarduoto Mariupolio dramos teatro fragmentas. Jame slėpėsi šimtai civilių, tarp kurių daug vaikų. Prie teatro buvo milžiniškas užrašas „vaikai“, kurio rusų armija nepaisė. EPA nuotrauka

Skirtumą gimdantis panašumas

Be visų minėtų skirtumų, yra ir dar vienas, paradoksaliai kylantis ne iš JAV bei Didžiosios Britanijos veiksmų skirtingumo nuo Rusijos veiksmų, o iš jų panašumo, kitaip tariant, iš ydingumo. Retrospektyviai matuojant 2003 m. invaziją į Iraką vakarietiškais teisiniais ir moraliniais matais, pasirinkimas pulti atrodo mažų mažiausiai abejotinas, o gal ir stačiai neteisingas. Ypač lyginant su geopolitiškai ir laikiškai netolimais 1991 m. kariniais veiksmais. Kaip tik šis nevienareikšmiškas, o dažnu atveju ir atvirai neigiamas invazijos (savi)įvertinimas atskleidžia esminį skirtumą tarp bet kokių Rusijos ir Vakarų valstybių veiksmų. Demokratinės visuomenės ir santvarkos leidžia Vakarams pamatyti savo klaidas. Paradoksalu, bet neteisingų Rusijos ir Vakarų veiksmų panašumas tampa ir pagrindiniu skirtumu tarp jų.

Maža to, klaidas supratus, siekiama iš jų pasimokyti. Štai pavyzdys iš ankstesnių XX a. dešimtmečių: Korėjos kare, kai Jungtinės Valstijos jau buvo sukūrusios atominę bombą, o SSRS – dar ne, vienas iš galimų karinių ėjimų, be abejo, buvo atominio ginklo panaudojimas. Juk SSRS nebūtų atsakiusi tuo pačiu, lygiai taip kaip neatsakė Japonija. Bet toks sprendimas nebuvo priimtas. Suabejota atominio ginklo įtaka iš esmės pakeisti karo eigą. Tačiau po šia oficialia priežastimi, tikėtina, slypi kaip tik mano minėtas mokymasis iš klaidų. Supratimas, kad masinio naikinimo ginklas, panaudotas užbaigiant Antrąjį pasaulinį karą ir atėmęs per 100 tūkstančių gyvybių, buvo klaida. Rusija šiandien taip pat „mokosi“ iš Antrojo pasaulinio karo – Sovietų Sąjunga ir konkrečiai Stalinas jau seniai yra Rusijos (deja, ne tik Putino) kelrodė žvaigždė.

JAV išvedė Rusiją iš kelio?

Palikus nuošalyje tiek kokybinius, tiek kiekybinius Rusijos ir JAV su Didžiąja Britanija invazijų skirtumus, verta pažvelgti ir minėto palyginimo vidinį (ne)nuoseklumą. Kokią žinutę šiandien transliuoja teiginys esą Rusija tik seka JAV parodytu pavyzdžiu? Šio teiginio interpretacija priklauso ir nuo to, ar jį sakantysis JAV (ir kitų valstybių) invaziją į Iraką laiko geru ar blogu dalyku. Kitaip tariant, kartotinu ar nekartotinu veiksmu.

Jei JAV invazija laikoma blogu ir dėl to nekartotinu veiksmu, tai tiesiog patvirtinamas Rusijos veiksmų nepagrįstumas bent vienoje iš vertinimo skalių (įstatymų, moralės ar kt.). Tokiu atveju arba raginama stabdyti Rusiją ir kitas panašiai besielgiančias šalis, arba teigiama, kad blogai besielgiančių valstybių visada bus ir „nieko čia nepadarysi“. Kaži ar taip mąstantys žmonės policininkui vejantis serijinį žudiką visiems rėktų, kaip vakar policija nepagavo vietinių banditėlių?

Įdomiau, kaip reikėtų reaguoti į aptariamąjį palyginimą, jei juo norima pasakyti, kad Jungtinės Valstijos įsiverždamos į Iraką elgėsi gerai. Rusijos propagandai tai, be abejo, būtų disonansas, nes kaipgi teigsi, kad didžiausias priešas elgėsi tinkamai ir tu tik perėmei iš jo gerąją praktiką? Pamanyk, gal dar ir Didžiajame Tėvynės kare Sovietų Sąjunga nebūtų be JAV įkvėpimo sutriuškinusi nacių? O kas jei šitaip rimtu veidu teigia Vakarų analitikas? Na, tuomet jis turėtų arba pripažinti, jog Rusijos veiksmai yra tik išoriškai panašūs į JAV, arba būti perduotas vienai iš atsakingų įstaigų, nes ne tik meluotų, kad JAV Irake surengė kažką panašaus į Bučą, bet ir vertintų tai pozityviai.

Galiausiai teiginys, kad Rusija seka JAV pėdomis, nelogiškas ir dėl savo implikacijų esą Jungtinės Valstijos kaltos, nes „parodė pavyzdį“, „suteikė precedentą“ ir t. t. Tokią poziciją paneigia istorinė perspektyva. Ne tik gausūs Sovietų Sąjungos pavyzdžiai, bet ir pati dabartinio Kremliaus režimo propaganda. Užpuldama Sakartvelą, nors jau turėjo JAV invazijos pavyzdį, Rusija nenaudojo „išankstinės gynybos“ argumento. Buvo surastas elementaresnis provokacijos kelias siunčiant į šalį neuniformuotus kareivius ir puolant sulaukus Sakartvelo atsako. Taigi iš Rusijos sekimo JAV pėdomis nelieka nieko – nei nuoseklaus sekimo, nei precedento, nei pačių pėdų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien