Elementariosios politinių naratyvų klaidos. Kaip Vakarai Rusiją „provokavo“

Tačiau tai nebuvo pirmasis susidūrimas su debilizmu Vakaruose (lot. debilis – silpnas, menkas, luošas; šiuo atveju – nuovokos luošys). Vos prasidėjus karui, filosofas Kristupas Sabolius feisbuke parašė puikų „kas yra kas“ paaiškinantį tekstą, skirtą savo užsieniečiams draugams. Posto turinys, be abejo, nenustebino – jis atitinka tūlo lietuvio poziciją Rusijos niekšybės akivaizdoje. Bet perskaitęs kelis komentarus nustebau dėl savo paties naivumo – buvau pamiršęs, kad tokių postų iš viso gali reikėti. Kad gali prireikti aiškinti, jog juoda nėra balta ir melagiai nėra teisūs.

Prieš tęsdamas turėčiau pridurti, kad ir mūsoji Marijos žemė nėra visai švari nuo melų – pavardžių neminėsiu, jas ir taip žinote. Tiesiog verta prisiminti šį faktą, kad diskutuodami apie kvailus vakariečius nepradėtume manyti, jog čia tik jie kvaili, o mes – patys geriausi ir protingiausi. Juo labiau svarbu suprasti, kad kalbėjimas apie kvailumo apraiškas Vakaruose kaip tik ir reiškia, kad kvailumo ten mažiau nei bet kur kitur pasaulyje. Juk niekas nebesistebi Rusijos vidine propaganda ar nesipiktina, kad Venesuela palaiko Rusiją. Čia kaip su artimu žmogumi – pastabas sakai tam, kuris geba išgirsti, kuriam yda yra išimtis iš dorybės, o ne atvirkščiai.

Taigi trečiuoju ir stipriausiu kvailumo iš Vakarų smūgiu tapo The Economist kaip kviestinio autoriaus publikuoti Johno Mearsheimerio mintijimai „Kodėl Vakarai iš esmės yra atsakingi už krizę Ukrainoje“. Vėliau The Economist, žinoma, publikavo ir kitų kviestinių akademikų (tokių kaip seras Adamas Robertsas) tekstus, paneigiančius Mearsheimerio poziciją. Bet esmė čia turbūt ne leidinio pasirinkimas ką spausdinti, o pats tekstas.

Vakarų kaltinimo prielaidos

Mearsheimerio pozicija nėra tolygi Kremliaus botų komentarams socialiniuose tinkluose. Šiaip ar taip, jis yra Čikagos universiteto profesorius ir taip pat – bene žymiausias realizmo mokyklos atstovas tarptautinių santykių srityje. Kitaip tariant, jo pozicija yra vidujai nuosekli ir – darau prielaidą, nors to netikrinau – teoriškai pagrįsta. Bet šiuo atveju svarbu ne jo teorijos vidinis nuoseklumas, o prielaidos, kurios slypi po esminiais Mearsheimerio (bei panašiais) teiginiais Rusijos karo prieš Ukrainą klausimu.

Kaip žinia, vienas iš pagrindinių Vakarus kaltinančiųjų teiginių yra tas, jog „NATO plėtra išprovokavo Rusiją“. Mearsheimerio žodžiais tariant, „problemos su Ukraina išties prasidėjo NATO viršūnių susitikime Bukarešte 2008 m., kai George‘o W. Busho administracija pastūmėjo Aljansą paskelbti, jog Ukraina ir Sakartvelas taps narėmis“.

Kaltinimo Šiaurės Atlanto Aljansui pozicijoje slypi bent dvi klaidingos prielaidos. Pirma, apie NATO plėtrą kalbama nuasmenintai, tiksliau, nuvalstybintai. Tarsi įtakos zonos būtų dalinamos tokiu pat būdu, kaip jas dalijosi Ribbentropas su Molotovu. Bet pakanka palyginti kelis plėtros pavyzdžius ir viskas tampa aišku – kaip Rusija plėtėsi į Sakartvelo ar Ukrainos teritoriją ir kaip NATO „plėtėsi“ į Lietuvos ar Kroatijos teritoriją. NATO partnerystė nereiškia, kad ją sudarant neveikia išskaičiavimo ir interesų jėgos, tačiau dėl jos yra sprendžiama balsais, o ne kulkomis.

Antra, Rusijos teiginys, kad ji jaučiasi nesaugiai prilyginamas pagrįstai pozicijai. Rusija turėjo visas galimybes įsitikinti, kad NATO neturi jokių imperialistinių ambicijų (čia sąmoningai nesiplėsiu apie ne kartą paneigtą rusišką melą apie nebūtus NATO susitarimus su Rusija). Kalbėjimas apie „provokaciją“ šiuo atveju būtų analogiškas teigimui, kad sarginis šuo kaimyno kieme „išprovokavo“ plėšikus. Nes vargšai plėšikai negalėjo žinoti, ar sarginis šuo kurią dieną jų neužpuls.

Tačiau po pastarąja klaidinga prielaida Mearsheimerio pozicijoje slypi fundamentalesnės ir dar labiau šokiruojančios prielaidos. Pažvelkime atidžiau į dar vieną jo frazę. „[JAV pastangos paversti Ukrainą proamerikietiška demokratija] galiausiai įžiebė neramumus 2014 m. vasarį, kai sukilimas (kurį rėmė Amerika) privertė Ukrainos prorusišką prezidentą Viktorą Janukovyčių pabėgti iš šalies.“ Mearsheimeris nesako, kad Amerika suorganizavo Maidaną. Tačiau sako, kad remdama Ukrainos norą prisijungti prie vakarietiškų šalių bendruomenių (ES ir NATO) Amerika padarė klaidą. Ką gi, klaidą tai klaidą, bet jei sakai, kad padaryta klaida, kartu teigi, jog reikėjo daryti kitaip. Kaip kitaip? Ogi nepadėti Ukrainai judėti Vakarų link.

Belieka į vieną samprotavimą nuosekliai sujungti kelis teiginius: Vakarai kalti dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą. Šis kaltinimas reiškia, kad Rusijos agresija suvokiama kaip bloga. Bet jei ligšiolinis Vakarų elgesys buvo tos agresijos priežastis, vadinasi, reikėjo elgtis priešingai. Prie to, ką reiškia elgtis priešingai, dar grįšime, bet kol kas darykime prielaidą, kad priešingas elgesys reiškia leisti Rusijai „be agresijos“ de facto paversti Ukrainą savo satelitine valstybe.

Pozicija leisti Rusijai įsigalėti Ukrainoje gali būti paremta tik kuria nors iš šių dviejų prielaidų – arba ukrainiečių (pilietinė) tauta, kaip turinti politinę valią, tėra Amerikos (masonų? driežažmogių? žydų?) konstruktas, arba Vakarai yra kalti, kad rėmė ukrainiečių suverenumo siekį. Kitaip tariant, kaip agresijos malšinimo priemonė siūlomas susitaikymas su Rusijos siekiais ukrainiečių vardu. Bet kuriuo atveju Mearsheimerio ir panašios pozicijos arba apskritai neigia ukrainiečių tautos kaip sugebančios apsispręsti egzistavimą, arba teigia, kad ją reikia ignoruoti. Kas tie ukrainiečiai, kad patys rinktųsi strateginius partnerius ir kas ta Amerika, kad dėl žaislo vardu „Ukraina“ erzintų įpykusį vaiką, vardu „Rusija“.

Perkėlus šias nuostatas į konkrečių žmonių lygmenį gauname tokį paveikslą: ukrainiečiai yra žmonės, todėl agresija prieš juos blogai, bet kartu jie ne visai žmonės, nes neturi savo valios ir negali jos pareikšti. Galima ir šios pozicijos pseudomarksistinė variacija, taip pat kartkartėmis pasigirstanti Vakaruose: ukrainiečiai yra vargšai mažieji prispaustieji, pavergtoji socialinė (politinė) klasė. Tačiau ne be reikalo įvardijau šią poziciją kaip „pseudomarksistinę“. Mat ukrainiečiai, nors ir suvokiami kaip prispaustieji (à la darbininkai), jiems nesiūloma priešintis, jiems siūloma susitaikyti ir kentėti, esą toks jau tas neteisingas pasaulis, ką padarysi, negi verta aukotis už laisvę.

Nuosekliai tolyn – tegul išlieka tik stipriausieji

Supratus, kokiomis prielaidomis remiasi Mearsheimerio ir panašios pozicijos, kyla klausimas, kodėl tokios pozicijos nesilaikoma nuosekliai. Štai ką turiu omenyje. Kuo šiame naratyve tokia šalis kaip Lietuva skiriasi nuo Ukrainos? Jei Vakarai išprovokavo Rusiją užsimindami apie Sakartvelo ir Ukrainos narystę ES ir NATO, jei NATO išties yra grėsmė Rusijai, kodėl nėra Lietuva, Latvija arba Estija? Juk Rusija to net neslepia, tik negali atitinkamai veikti, nes žino, kad užpuolusi NATO šalį pralaimėtų per keletą dienų. Tačiau tai jau techninės detalės. Esmė ta, kad, Rusijai užpuolus Baltijos šalis ar net Rumuniją ar Lenkiją, vienintelis nuoseklus Mearsheimerio pozicijos pratęsimas būtų negalvoti apie lietuvius, estus ar rumunus kaip apie savo valią turinčias pilietines tautas.

Paklaustas apie Rusijos ketinimus užimti Baltijos šalis, jei būtų pasisekusi Ukrainos okupacija, Mearsheimeris toliau nuosekliai laikosi savo dar po Krymo aneksijos išsakytos pozicijos, kad Rusija neketina užimti Baltijos šalių. Bet vienintelis jo argumentas – dabartinė karinė situacija – Putinas nepuola Vakarų Ukrainos (nors puola) ir nepuls Baltijos (ar kitų Rytų Europos) šalių, nes jam to neleidžia kariniai pajėgumai. Kitaip tariant, teigiama, kad nereikia bijoti Rusijos, nes ji neturi karinių planų Rytų Europoje ar Vakarų Ukrainoje, bet pripažįstama, jog planų neturi tik dėl to, kad neturėtų galimybių jų įgyvendinti. Tačiau toliau (dabar jau akivaizdžiai logiškai nesuderinamai) priekaištaujama NATO, kad ji davė pažadą apriboti Rusijos planus Ukrainoje lygiai taip pat, kaip jie buvo apriboti Rytų Europoje šio regiono šalims prisijungus prie NATO.

Atsakydamas, kad Rusija neturi karinių planų Rytų Europoje, Mearsheimeris išsisuka nuo klausimo apie būtinybę ginti šias šalis. Tačiau jei Rusija būtų pajėgi užimti Rytų Europą, nuosekliai galėtume suformuluoti tokią mearsheimerišką tezę: savo valią gali turėti tik tos valstybės ir tos tautos, kurios gali savo jėgomis pasipriešinti agresoriui. Kas gi geriau padeda suprasti tokios pozicijos absurdiškumą ir amoralumą nei asmeninės paralelės. Moteris prievartaujama, ką daryti? Ogi nieko, jei moteris negeba apsiginti pati. Kam be reikalo provokuoti prievartautoją, juk dar gali nužudyti moterį. Lai moteris susitaiko su likimu – ne jos valioje keisti stipriųjų veiksmus. Prievartaujama moteris – tik objektas, o tas, kuris išdrįs padėti, matyt, pats nori gauti neaiškios naudos iš tos moters.

Grynoji analitika

Į visas pozicijas, kurios vienaip ar kitaip pritaria teiginiui esą Vakarai yra iš esmės atsakingi („principally responsible“) už krizę Ukrainoje, galima pažvelgti ir iš grynai analitinės pusės, moralinius aspektus paliekant nuošalyje. Pradžioje kviečiau pažvelgti į Mearsheimerio pozicijos prielaidas. Tačiau jo pagrindinis teiginys ne tik slepia jei ne stačiai klaidingas, tai bent amoralias prielaidas. Jis ir pats yra klaidingas, net jei bendra Mearsheimerio plėtojama politinė mintis yra vidujai nuosekli.

Galime nesikarščiuodami paklausti – kokios sąlygos turi būti išpildytos, kad X būtų iš esmės atsakingas už Y? Atsakomybės sąvoka gali būti vartojama gana netechniškai, tačiau darykime prielaidą, kad iš esmės atsakingas yra tas, kuris yra arba pakankama, arba būtina priežastis. X yra pakankama Y priežastis, jei esant X, yra ir Y, nepriklausomai nuo kitų sąlygų. Ar taip yra Rusijos agresijos ir Vakarų „provokacijos“ atveju? Žinoma, kad ne. Taip galėtume teigti tik tuo atveju, jeigu Rusiją, t. y. politinius sprendimus priimančiuosius ir juos palaikančius žmones laikytume iš esmės neveiksniais, jei Rusiją pulti Ukrainą įpareigotų su Ukrainos provakarietiška kryptimi susieti dėsniai, kurių nebūtų galima pakeisti. Be to, Rusija neužpuolė Baltijos šalių, kai jos ne tik planavo, bet ir prisijungė prie NATO, tad NATO „plėtra“ negali būti laikoma pakankama Rusijos agresijos priežastimi.

Ar Vakarų pritarimas Ukrainos provakarietiškam keliui yra būtinà Rusijos agresijos priežastis? Irgi ne. Nes, jei Ukraina nenorėtų jungtis prie NATO, būtų kitų pretekstų. Mat Rusijos tapatybė iš esmės paremta ekspansiniu imperializmu. Kai įvyko minėtasis NATO viršūnių susitikimas, Rusija netrukus užpuolė Sakartvelą ne dėl NATO plėtros, o dėl to, kad suprato, jog Sakartvelui tapus NATO dalimi jos ekspansijos galimybės bus iš esmės likviduotos.

Tačiau akivaizdžiausias įrodymas, kad NATO tikrai nėra būtina Rusijos agresijos priežastis, yra Baltarusija. Neprireikė ir NATO „provokacijos“, kad Baltarusijoje neribotam laikui nelegaliai įsikurtų svetimos valstybės kariuomenė ir Baltarusija de facto taptų okupuota nebe tik iš vidaus, bet ir iš išorės. Tiesa, rusai baltarusių nebombarduoja, bet tik todėl, kad pilietinė visuomenė priešintis okupacijai neturi įrankių, o režimas nei labai nori priešintis, nei geba. Bet kuriuo atveju įsilaužimas į namus yra agresija, visai nepriklausomai nuo to, ar prieš šeimininką tiesiogiai smurtaujama.

Neišvengiamai grįžtame prie Mearsheimerio pozicijos prielaidų ir užslėptų pasiūlymų. Būtent Baltarusijos atvejis geriausiai parodo, kad, jei Vakarai absoliučiai atsiribotų nuo Ukrainos (įskaitant ginklų tiekimą ir apmokymus), Ukrainos lauktų vienas iš dviejų scenarijų – pokarį primenančio partizaninio karo arba Baltarusijos. Bet jau įsitikinome, kad tokios pozicijos kaip Mearsheimerio iš esmės laiko ukrainiečius savo valios negalinčia turėti žmonių mase. Tad štai ir atvykome. „Vakarai yra iš esmės atsakingi už Ukrainos krizę“ – jei už šių žodžių ir slypi koks nors nuoseklus pasiūlymas Vakarams ir Ukrainai, tai tas pasiūlymas yra Ukrainai imti pavyzdį iš Aliaksandro Lukašenkos ir de facto tapti satelitine Rusijos valstybe.