2020 07 01

Ina Dringelytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Elena Kniūkštaitė ir Lietuvos liaudies buities muziejus

E. Kniūkštaitės tapybos darbų ekspozicija LLBM Aristavėlės dvare. R. Žaltausko nuotrauka

Jau įprastai pas mus tvankią birželio popietę, tolumoje griaudžiant perkūnui ir kylant audros debesims, Lietuvos liaudies buities muziejaus Aristavėlės dvare susirinkus būriui svečių, buvo atidaryta savitos, ryškios ir talentingos menininkės Elenos Kniūkštaitės tapybos paroda.

Apie parodą Aristavėlės dvare viską pasako jos pavadinimas – „Elena Kniūkštaitė ir Lietuvos liaudies buities muziejus“, primenantis mums apie tai, kad tiek Elena, tiek muziejus yra neatskiriami jau nuo 1976-ųjų, kai iš Žemaitijos kilusi, fotografės specialybę Vilniuje įgijusi, jauna menininkė atvyko gyventi į Rumšiškes ir dirbti besikuriančiame Lietuvos liaudies buities muziejuje. Čia ji ir pasiliko visam laikui: daugiau kaip tris dešimtmečius E. Kniūkštaitė dirbo polichromijos restauratore, kur jos rankomis spalvų ryškumas buvo grąžintas daugybei polichromuotų eksponatų – skrynių, spintų, liaudiškų skulptūrėlių, o muziejaus teritorijoje, Mičiūnų sodyboje, įrengtoje dirbtuvėje gimė žinomiausi jos kūriniai. Tad nuo muziejaus neatsiejamas kūrėjos gyvenimas, neatsiejamas darbas ir, žinoma, kūryba. O ir patį muziejų per tiek metų mes po truputį pradėjome regėti Elenos akimis – ne buitišką, o pakylėtą virš kasdienybės, supoetintą, pasakišką, mistišką.

Paroda išties unikali – joje visose Aristavėlės dvaro patalpose eksponuojami rinktiniai, publikuoti kataloguose ir albumuose, Elenos tapybos darbai, susiję su muziejumi. Tai yra tikras menininkės kūrybos aukso fondas, papildytas ir keletu naujausių, 2019–2020 m. nutapytų kūrinių.

Ekspozicija taip pat išskirtinė: darbai iškabinti ne tradicinėje parodų erdvėje, o dvaro interjere, tarp muziejinių baldų ir tekstilės eksponatų, kur kiekvienas jų rado savo vietą, nutūpė į ją, lyg čia būtų kabėjęs „per amžius“. Tai lyg vaikai, menininkės paleisti į pasaulį, bet po ilgų klajonių grįžę namo, į gimtą aplinką. O bežiūrint į juos, akys nejučia krypsta į gėlėtas pievas už dvaro langų, į tolumoje besiganančius arklius – Elenos paveikslai ir jų užburianti nuotaika prasitęsia iki begalybės… Kiekviename šių paveikslų – muziejaus vaizdai, kurie paprasti ir kartu pasakiški, nesunkiai atpažįstami, bet drauge ir mistiški, parodantys muziejaus grožį visais metų laikais ir sykiu „nubuitinti, išskaidrinti ir pakylėti“. Tai paveikslai, kurie „tarsi stipriausias magnetas taip ir traukia prie jų sugrįžti, panirti į jų kone stebuklinę atmosferą ir patirti tokius seniai primirštus dailėje ir „nemadingus“ harmoningo buvimo su gamta ir savimi išgyvenimus“, – taip poetiškai Elenos tapybą yra apibūdinusi menotyrininkė dr. Ramutė Rachlevičiūtė ir teisingai pastebėjusi, jog galbūt mes ilgimės „menininko pagalbos, kad jis ištiestų mums ranką ir pritrauktų prie širdžiai brangių dalykų“. E. Kniūkštaitė būtent tai ir daro, savo paveiksluose leisdama mums patirti, kad ir „kokie būtume pavargę, išsisėmę, jaučiamės priklausą tam dailiam ir harmoningam pasauliui“ – pasauliui, kurį Elena sukūrė, pakylėjo virš kasdienybės ir kuriuo dosniai dalinasi su mumis. 

E. Kniūkštaitės tapybos darbų ekspozicija LLBM Aristavėlės dvare. R. Žaltausko nuotrauka
E. Kniūkštaitės tapybos darbų ekspozicija LLBM Aristavėlės dvare. R. Žaltausko nuotrauka
E. Kniūkštaitės tapybos darbų ekspozicija LLBM Aristavėlės dvare. R. Žaltausko nuotrauka
E. Kniūkštaitės tapybos darbų ekspozicija LLBM Aristavėlės dvare. R. Žaltausko nuotrauka
E. Kniūkštaitės tapybos darbų ekspozicija LLBM Aristavėlės dvare. R. Žaltausko nuotrauka
Elenos Kniūkštaitės tapybos darbų ekspozicija LLBM Aristavėlės dvare. Rimgaudo Žaltausko nuotrauka
E. Kniūkštaitės tapybos darbų ekspozicija LLBM Aristavėlės dvare. R. Žaltausko nuotrauka
E. Kniūkštaitės tapybos darbų ekspozicija LLBM Aristavėlės dvare. R. Žaltausko nuotrauka
E. Kniūkštaitės tapybos darbų ekspozicija LLBM Aristavėlės dvare. R. Žaltausko nuotrauka

E. Kniūkštaitės tapybos pristatyti nereikia, galima tik priminti, jog tai autorė, kurios kūryba dar 1984 m. įtraukta į Pasaulinę naiviojo meno enciklopediją, grupinėse parodose jos tapyba eksponuota daugelyje pasaulio šalių, išskirtinės personalinės parodos surengtos 2010 m. Kauno paveikslų ir 2011 m. – Vilniaus paveikslų galerijose, išleisti du jos kūrybos albumai ( 2008 m. išleido Lietuvos tautodailininkų sąjunga ir 2010 m. išleido „Eglės galerija“), jai suteiktas „Įsimintiniausio Kauno menininko 2010“ vardas, o pastarąjį dešimtmetį personalinės parodos, globojamos „Eglės galerijosׅ“, apkeliavo daugelį Lietuvos vietų – Anykščius, Ukmergę, Rokiškį, Birštoną, Kretingą ir kt.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Apie Elenos kūrybą yra rašę ir daug gražių minčių išsakę žinomi Lietuvos menotyrininkai – prof. dr. Alė Počiulpaitė, dalyvavusi parodos atidaryme, prof. habil. dr. Vytenis Rimkus, Rasa Dargužaitė, tapytojai Rimas Bičiūnas, Vytautas Ciplijauskas ir kt. Ne kartą bandyta apibūdinti Elenos kūrybą, ji lyginta su žymiausiais pasaulio primityvistais Niko Pirosmanašviliu ir Henri Rousseau, kartu pabrėžiant jos savitumą ir išskirtinumą. Tačiau, kaip pastebėjo visai su menu nesusijusi parodos lankytoja, Elenos paveikslų aiškinti nereikia, juos tiesiog reikia jausti. Ir tikriausiai kiekvienas jaučia savaip, atranda juose kažką tik sau, ką net sunku išreikšti žodžiais – paslaptį, svajonę, kažkada sapnuotą sapną. O jaučia dauguma, nes kaip kitaip paaiškinsi tiek dailininkės kūrybos gerbėjų, pasiilgusių harmonijos ir pavargusių nuo kasdienybės ir buities, ateinančių prie menininkės kūrybos kaip prie relaksacijos šaltinio.

Muziejus, kuriame E. Kniūkštaitė tiek metų darbavosi bei praleido gražiausius kūrybinius savo metus ir kurio aplinka, pastatai ir nuotaika atsispindi beveik kiekviename Elenos darbe, teturi tik du menininkės darbus: vieną ankstyvą – „Vaikai eina meškerioti“, 1981 m.; kitą – „Švč. Mergelė Marija su Vaikeliu“, 2011 m., puošiantį muziejaus miestelio bažnyčios didįjį altorių, sukurtą specialiai šiai vietai. Didžioji dalis menininkės darbų yra atsidūrę privačiose kolekcijose šalyje ir užsienyje, tik nedidelė dalis – Lietuvos muziejuose.

E. Kniūkštaitės tapybos darbų ekspozicija LLBM Aristavėlės dvare. R. Žaltausko nuotrauka

Vis dėlto menininkės dirbtuvėje išlaikyta jos kūrybos aukso fondo dalis leido papildyti šią parodą išskirtiniais, su muziejumi susijusiais, taip pat naujausiais, ką tik sukurtais ir dar nematytais, kūriniais. Ypatingas ekspozicijos kūrinys „Sveika, Marija“, 2011 m., – paveikslas, matomas šios parodos plakate, galėtų būti vadinamas „Muziejaus Madona“. Paveikslo fone – muziejaus miestelio bažnyčia, tiltas per Pravienos upelį ir sutikimo vartai.

Šiuo metu didžiausia ir vertingiausia E. Kniūkštaitės tapybos darbų kolekcija priklauso kaunietei menotyrininkei Eglei Mickutei, „Eglės galerijos“ savininkei. Ši tapybos paroda „Elena Kniūkštaitė ir Lietuvos liaudies buities muziejus“ taip pat nebūtų buvusi tokia pilnakraujė, o lankytojams nebūtų pavykę pristatyti vertingiausių įvairių laikotarpių menininkės darbų, susijusių su muziejumi, jei ne bendradarbiavimas su E. Mickute, iš savo kolekcijos paskolinusia visus atrinktus kūrinius.

E. Kniūkštaitės tapybos darbų ekspozicija LLBM Aristavėlės dvare. R. Žaltausko nuotrauka

Surengęs šią parodą, Lietuvos liaudies buities muziejus pasiryžęs tuo neapsiriboti, o dėti pastangas įsigyti ir ateities kartoms išsaugoti bent dalį rinktinių, su muziejumi susijusių menininkės darbų. Muziejaus planuose – pastovi ir vis pildoma Elenutės kūrinių ekspozicija muziejaus miestelyje, lankytojams ir svečiams E. Kniūkštaitę pristatanti kaip mūsų muziejaus veidą, kaip savitą, ryškią ir su LLBM neatsiejamais ryšiais susijusią menininkę, o jos kūrybą – kaip muziejaus vizitinę kortelę.

Parodos kuratorė –  menotyrininkė Ina Dringelytė;
Parodos dailininkė – architektė Neringa Norvaišaitė;
Paroda Lietuvos liaudies buities muziejaus Aristavėlės dvare veiks iki spalio 15 d.
Parodą galima aplankyti trečiadieniais, ketvirtadieniais, sekmadieniais 12–16 val. bei šeštadieniais 10–18 val.