Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Emilijos liudijimas epochos teisme

Portretas.
Akvilė Naudžiūnienė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

„Emilijos dienoraštis 1942–2015 m.: vienos epochos liudijimas“, su Mindaugo Nastaravičiaus įžanga, redaktorė – Palmira Mikėnaitė, Vilnius: „Tyto alba“, 2020 m., 592 p., 2500 egz. Dailininkė – Asta Puikienė.

Dienoraštis yra viena nepatogiausių ir kartu viena imliausių kritikai rašymo formų. Štai Emilija – vėjavaikiška mokinė, studentė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, įsimylėjusi moteris – dienoraštį rašė kaip vieno asmens gyvenimo liudijimą, bet kitų rankose jis virto visos epochos gyvenimo atgarsiu. Vertinant atsitiktinio susitikimo su poetu ir dramaturgu Mindaugu Nastaravičiumi dėka išleistą Emilijos dienoraštį, mažiausiai norisi kalbėti apie pačią jo autorę kaip asmenį, jos pasirinkimus, simpatijas ir žmogiškas aistras, tad šis žvilgsnis į moters rašytą visą gyvenimo knygą bus žvilgsnis į aprašytas patirtis kaip istorinį šaltinį ir skaitytojo galimybes iš tiesų per jas patirti visą epochą ar bent prie jos prisiliesti. Jei laikysime šį dienoraštį liudijimu, kaip jį pristato leidėjai, reikėtų prisiminti ir tai, kad liudininkai būna abiejose pusėse – ir kaltinamųjų, ir kaltinančiųjų, tad kyla klausimas, kurioje barikadų pusėje yra šis epochos liudijimas – nuteisiantis ar išteisinantis dokumentas?

Ir iš karto kyla abejonių tokio liudijimo patikimumu – kiek gryno autentiškumo gali būti tokiame vienalaikyje baime ir nepasitikėjimu perpildytos sovietinės epochos Lietuvoje liudijime? Maža detalė – tai, kad visiškai nieko dienoraštyje, kuriame koncentruojamasi į aplinkos aktualijas, nerašoma apie Lietuvoje vykusias partizanines kovas, parodo sąmoningą rašančiojo atsiribojimą nuo pavojingų temų – juk Emilija kilimo nuo kaimo Aukštaitijos šiaurėje, kaime tuo metu gyveno ir jos broliai bei seserys, ir tėvai. Tad galime nuspėti, kad tai, ką perskaitome dienoraštyje, priklausė sovietmečiu dar leistino (sau) kalbėjimo diskursui, ir būtent pastarąjį diskursą, nepaisant asmeninės dienoraščio formos, tegalime rekonstruoti.

Emilijos dienoraštis nėra nuoseklus – nežinia, ar dėl (savi)cenzūros, bet kartais jame trūksta ištisų metų įrašų. Nėra išlikusių dienoraščio dalių, kai kraštą okupavo vokiečiai, tad lieka neaišku, kaip iš pradžių reaguota į šią okupaciją, tačiau vėlesnis septyniolikmetės mergaitės gyvenimas okupacijos metais vis dėlto atrodo „normalus“ ir kupinas pagal amžių įprastų problemų – mokslai, draugės, berniukai, susižavėjimai, galiausiai – savęs pažinimo siekis. Okupacija egzistuoja it paralelinėje erdvėje, ir galima numanyti, kad tėvų įgąsdinta Emilija sąmoningai siekia nerašyti apie inkriminuojančius dalykus ir nuo pat mažumės save cenzūruoja (iš baimės tėvas jau buvo sunaikinęs jos ankstesnius dienoraščius). Tik probėgšmais paminima, kad „banditai“ gaudo niekuo dėtus žmones ir atiduoda juos vokiečiams vežti į darbo stovyklas. Vis dėlto, kai ant­rąsyk į Lietuvą it šeimininkai įžengia Sovietų Sąjungos kariai, tada jau ir Emilijos dienoraštyje atsispindi gyvenimo „nenormalumas“, kurį sustiprina aplinkinių tremtys. Jau tada jauna mergina reflektuoja, kad rusai ateina tik tariamai išgelbėti. Todėl nuolat jaučiamas ir išlaikomas prielankumas vokiečių kultūrai, juo labiau kad su ta kultūra ir augta, tai kaip šviesios jaunystės dėmuo, išlaikomas ryšys su šiuo gyvenimo periodu dienoraštyje pasireiškia ir per integruojamus į kalbą vokiškus žodžius ar posakius.

Kai 1946 m. po karo Lietuvoje užsilikęs badaujantis vokietis pabeldžia į Emilijos nuomojamo buto Kaune duris, nepasiturinti mergina nė nedvejodama ištiesia jam rastą duoną – žinoma, čia galime įžvelgti ir krikščioniškojo auklėjimo įtaką, ir empatiją kenčiančiam, tačiau neabejotina viena – jokios paniekos kalbėdama apie vokiečius Emilija niekada nereiškia, bet kalbant apie pokario metais sutinkamus rusus jaučiamas nuolatinis pasidygėjimas jų būdu. Toks dvilypis dienoraščio autorės santykis su dvejomis okupacijomis yra itin iliustratyvus kalbant apie Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje ir verčia susimąstyti apie esmingai kitokias vienos šalies gyventojų patirtis nacistinės okupacijos metais ir dėl to kylantį sunkumą jau šiuolaikinėje Lietuvoje (nu)vertinant šios okupacijos pasekmes Lietuvos žmonėms.

Nepaisant Emilijos santūrių, lakoniškų išorinių įvykių suminėjimų dienoraštyje galime apčiuopti ir autorės santykį su sovietiniu režimu, o tiksliau – su primetama svetima ideologija. Minėtas neprielankumas sovietinei okupacijai dėl susidūrimo su smurtu prieš artimus žmones dienoraštyje aiškiai išreikštas nuo pat pradžių, tad glumina tai, kad moteris itin sėkmingai perima ideo­logines režimo formuluotes ir net savo asmeniniuose įrašuose kalbėdama apie tremtis teigia (1949): „Aplinkui daug ašarų, kiek pažįstamų, artimų giminių išvežė į plačiąją tėvynę“ (kursyvas mano, – A. N.). Išskyrus tą netikėtai atrastą plačiąją tėvynę, retsykiais komentuodama sovietinės realybės aktualijas Emilija išlaiko kritišką santykį su tikrove („buvau Vilniuje liaudies pasiekimų parodoje – pasaka. Matai, ko niekada niekur daugiau nepamatysi. Kam tai? Akims dumti?“ (1981)). Vis dėlto jei savo kandžiomis pastabomis Emilija dar bandė bent savo dienoraštyje, bent sau, pasipriešinti sovietinės ideologijos kuriamai fikcijai, tai būtent per netikėjimo, religijos atsisakymo dėmenį įvyko didžiausias prisitaikymas prie naujai primesto sovietinio gyvenimo būdo.

Knygos viršelis
Knygos „Emilijos dienoraštis 1942–2015 m.: Vienos epochos liudijimas“ viršelis.

Staiga su sovietine okupacija iš dienoraščio įrašų išnyksta religija, buvusi kertine jaunos gimnazistės vokiečių okupacijos metais gyvenimo dalimi, ant davatkiškumo ribos balansavęs religingumas išgaruoja it dūmas, o paskui su Lietuvos nepriklausomybės susigrąžinimu taip pat staigiai toji religija sugrįžta ir į Emilijos gyvenimą – simboliška (neslėpkime, tai kiek ir juokinga), jog po 44 metų einama išpažinties už visą sovietmetį. Šioji veik viso gyvenimo išpažintis atskleidžia, kokioje dvasios nelaisvėje Emilija gyveno beveik pusę šimto metų: „Širdies gilumoje aš buvau Dievą užslėpus ir melsdavau jo pagalbos tik kritiškais momentais. Mano charakteris susiformavo krikščioniškosios moralės veikiamas, niekada neužmiršau poterių, nors jų ir nebekalbėdavau…“ (1992). Per šį religinį dėmenį Emilijos dienoraštis įgauna ir savotišką „išrišimą“ – visas autorės gyvenimo kelias įprasminamas sulaukus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir sugrįžus į savo prarastą tikėjimo kelią.

Neseniai buvo perleista Witoldo Gombrowicziaus Dienoraščių vertimo į lietuvių kalbą pirmoji dalis – gyvendamas Argentinoje vienas ekstravagantiškiausių lenkų išeivijos rašytojų, filosofų ar tiesiog intelektualų XX a. šeštame dešimtmetyje pradėjo rašyti dienoraštį kaip specifinę maištaujančią literatūrą, dienoraščio formą pasirinko sąmoningai siekdamas ekshibicionistinio santykio su skaitytoju ir visa ligtoline lenkų literatūros tradicija. Priešpriešinti save pasauliui – tokią deklaraciją savo dienoraščiu pateikia Gombrowiczius. Tuo tarpu LTSR provincijoje XX a. šeštame dešimtmetyje mokytojavusi Emilija rašė dienoraštį, rodos, bandydama savo maištaujančią dvasią jame ir įkalinti, o asmeninį santykį su pasauliu nuslėpti. Emilija daug išsamiau rūpinosi aprašyti provincijos kultūrnamių programas, kuriose veikė tokie unikalūs dariniai kaip Panevėžio autokompresorių gamyklos saviveiklininkai, per radiją ar televiziją išgirstas naujienas („Svarbiausia: Kinijos ir Vietnamo pasienio karas. Radijas tik ir klykia“ (1979)), dažnai – tiesiog laikmečio aktualijas ar orą.

Per Emilijos liniją susipažįstame ir su pokario Kauno bei Vilniaus istorijos detalėmis, vėliau jau ir su sovietinio Lietuvos provincijos gyvenimo realybės nuot­rupomis. Te vilniečiai nesupyks, bet Kaunas Emilijai visuomet liko Lietuvos širdis – lietuvių kalbos filologiją baigusi Emilija perkelta į svetimą Vilnių nuolat veržiasi į Kauną, o paskyrimas dirbti Lietuvos istorijos institute priimamas kaip bausmė: „Savo darbo pradžios visai nelaukiu. Mane tiesiog purto tas Istorijos institutas, tie geležiniais virbais užkalti langai, ginkluota sargyba, leidimai, telefonai. Užsidarysiu tenai kaip citadelėje, nei artimų žmonių, nei jaunimo“ (1950). Skaitytojai taip ir nesužino, kodėl Emilija galiausiai netikėtai po studijų ir darbo Instituto citadelėje sugrįžta mokytojauti į savo gimtąjį kraštą – tiesiog trūksta to laiko įrašų. Bet taip jau yra su tais dienoraščiais – kai kas nors, rodos, esminio, praleidžiama, atrodo, kad būtent tai ir paaiškintų reikšmingas sovietinės epochos žmogaus mąstymo ir pasirinkimų trajektorijas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Sudėtinga dienoraščiui priskirti epitetą – juk epitetas tada priskiriamas visai asmenybės charakteristikai ar gyvenimo istorijai, tad sakyti apie dienoraštį kaip apie įprastą knygą, kad jis geras ar prastas, būtų pernelyg absurdiška. Bet galima drąsiai sakyti, kad šiame dienoraštyje žavu yra tai, jog iki pat paskutinių įrašų, jau kalbančių apie gyvenimą nepriklausomoje Lietuvoje, išlaikytas akylas autorės žvilgsnis, pastebintis nea­titikimus tarp mums transliuojamo pasaulio ir nefasadinės jo pusės, neretai liekančios istorijos paraštėse („Visa Lietuva džiūgauja dėl Lietuvos krepšinio rinktinės auksinės pergalės Europos krepšinio čempionate. Televizija rodė, kaip sutiko krepšininkus Kaunas. Euforija, nors K. Lavrinovičius iš kalėjimo prieš laiką paleistas“ (2003-09-15)). Ir kaip visada tai fiksuojama apžvalgininkei būdinga forma, apsaugančia nuo tų, kurie nepritaria, o tiems, kurių moraliniai kompasai nustatyti ta pačia kryptimi kaip autorės, vertinimas lieka aiškus. Galbūt būtent toks dienoraščio perskaitymo raktas mums ir atveria tą autentišką epochos liudijimą, kuris glūdi ne kažkur tarp eilučių ar taip su Emilijos laikmečiu siejamoje Ezopo kalboje, bet dar moters vaikystėje ir paauglystėje įtvirtintų krikščioniškų vertybių pajautime.