Erazmo Roterdamiečio drama Stefano Zweigo akimis

Prie to neabejotinai prisideda tokie kūrėjai kaip režisierius Wesas Andersonas, nurodęs, kad būtent Stefano Zweigo asmenybė ir kūryba įkvėpė jo didelės sėkmės sulaukusį filmą „The Grand Budapest Hotel“ (2014 m.). Apie S. Zweigo kūrinių išliekamąją vertę primena ir šiais metais Vokietijoje pasirodžiusi garsiosios „Šachmatų novelės“ ekranizacija (rež. Philippas Stölzlas).

Garsiausių jo knygų naujų leidimų vis pasiūlo ir įvairių pasaulio šalių leidyklos, taip pat ir Lietuvoje. Greta bene garsiausios jo knygos „Vakarykštis pasaulis. Europiečio prisiminimai“, romanų „Širdies nerimas“, „Permainų svaigulys“, paminėtinos ir istorinės biografijos, iš kurių (sukakties proga) verta prisiminti vieną knygelę (lietuvių kalba pasirodžiusią prieš 30 metų), kurią jis pats yra pripažinęs vienu iš asmeniškiausių ir intymiausių savo kūrinių – tai  „Erazmo Roterdamiečio triumfas ir tragedija“.

Rašyti knygą apie Erazmą (1466–1536) Zweigas pradėjo 1933 metais, naciams atėjus į valdžią Vokietijoje. Skaitytojui nereikia daug pastangų atpažinti, kad S. Zweigas, atsigręždamas į vieną iš didžiausių humanistų pasaulio istorijoje, veda paralelę su savo paties laikais. Didžiausią rūpestį jam kėlė vidurio kelią pasirinkusio žmogaus likimas ir tai, kad abiejų epochų atvejais blaivų protą ir teisingumą užgožė aistros ir fanatizmas.

Siūlome susipažinti su keliomis, taip pat ir šiandien aktualiomis, šios knygos ištraukomis iš pirmojo knygos leidimo lietuvių kalba: Stefanas Zweigas, „Erazmo Roterdamiečio triumfas ir tragedija“ („Vyturys“, 1991 m., iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė).

Vidurio kelio tragizmas

Erazmo likimas tragiškas – juk kaip tik jį, patį nefanatiškiausią žmogų, tiesiog fanatiko priešingybę, ir kaip tik tuo momentu, kai Europą pirmąsyk pergalingai nutvieskė žmonijos susivienijimo idėja, norėta įstumti į baisiausią istorijos menamą nacionalinės ir religinės visuotinės aistros verpetą. Tiesą sakant, tie įvykiai, kuriuos mes vadiname istoriškai reikšmingais, nė nepasiekė gyvosios liaudies sąmonės. Net didžiausios ankstesniųjų amžių karo audros tepaliesdavo tik paskiras tautas, paskiras provincijas, ir, apskritai paėmus, socialinių ar religinių nesutarimų metais įmanoma buvo laikytis atokiau nuo šurmulio ir iš šalies, nesikišant stebėti politines aistras – puikiausias tokios laikysenos pavyzdys galėtų būti Gėtė, netrikdomai sau plušantis pačioje Napoleono karų sumaištyje.

Bet būna amžių, tiesa, labai retai, kai prieštaravimai įgauna tokią jėgą, jog visas pasaulis tarsi audeklas perplėšiamas pusiau, ir tas milžiniškas plyšys padalija perpus kiekvieną šalį, kiekvieną miestą, kiekvienus namus, kiekvieną šeimą, kiekvieną širdį. Tuomet visu nepakeliamu svoriu minios galybė užgriūna individą, jis nebegali apsiginti, išsigelbėti nuo visuotinio kvaitulio; audroje viena į kitą atsitrenkiančios įsibėgėjusios bangos išmuša bent kiek tvirtesnį, nuošalesnį pagrindą iš po kojų. Toks visa apimąs pasaulio pasidalijimas gali įsiplieksti nuo trinties, atsiradusios sprendžiant kokią nors socialinę, religinę ar bet kurią kitą dvasinę teorinę problemą, bet iš esmės fanatizmui nesvarbu, nuo ko sutvaskės jo liepsna, jam terūpi tik degti, liepsnoti, išlaisvinti susikaupusią neapykantos jėgą; kaip tik tokią apokaliptinę žmonijos beprotybės valandą, sudraskęs proto grandines, laisvas ir nevaržomas karo demonas dažniausiai ir užvirsta į pasaulį.

Tokiomis siaubingomis dvasinio apkiautimo akimirkomis, kai pasaulis suskyla į priešiškas stovyklas, bejėgė pasidaro vieno žmogaus valia. Veltui mąstytojas mėgina pasitraukti ir stebėti įvykius iš šalies, laikas stumia jį sumaištin, verčia stoti kairiųjų ar dešiniųjų pusėn, jungtis prie vienos ar prie kitos gaujos, pritarti vienam lozungui ar kitai partijai; nė vienam iš šimtų tūkstančių ir milijonų kovotojų tokią valandą nereikia parodyti nei tiek drąsos, nei tiek jėgų, nei moralinio ryžto, kiek žmogui, pasirinkusiam vidurio kelią, nenorinčiam vergauti minios kvaituliui ir vienpusei galvosenai.

Čia ir prasideda Erazmo tragedija. Jis, pirmasis vokiečių reformatorius (ir, tiesą sakant, vienintelis, nes kiti buvo veikiau revoliucionieriai nei reformatoriai), mėgino atnaujinti Katalikų bažnyčią pagal proto dėsnius; bet šiam toliaregiui minties žmogui buvo lemta susidurti su veiklos žmogumi, Liuteriu, revoliucionieriumi, genamu tamsaus vokiškojo smurto demono. Geležinis valstietiškas daktaro Martino kumštis vienu smūgiu sutrupino visa, ką atsargiai ir švelniai mėgino sujungti gležna, vien plunksna ginkluota Erazmo ranka.

Šimtmečiams suskaldomas krikščioniškas Europos pasaulis, katalikai prieš protestantus, šiaurė prieš pietus, germanai prieš romanus – šią valandą vokietis ar kitas europietis turi apsispręsti, turi pasirinkti vieną: popiežių arba Liuterį, Bažnyčios valdžią arba Evangeliją. Bet Erazmas – atmintinas šis jo poelgis – vienintelis iš to laikmečio asmenybių nesirenka nei pirmo, nei antro.

Jis nestoja nei Bažnyčios, nei Reformacijos pusėn, nes nė vienai iš jų nesijaučia svetimas – juk jis pats iš įsitikinimo reikalavo pripažinti ir puoselėti Evangelijos mokymą, tačiau gynė Katalikų bažnyčią kaip paskutinę griūvančio pasaulio dvasinės vienybės formą. Bet lazda perlenkiama ir dešinėje, ir kairėje, ir vienoj, ir kitoj pusėj – fanatizmas, o nenumaldomas jo priešininkas Erazmas nenori tarnauti nei vieniems, nei kitiems, jis ištikimas vienintelei amžinai vertybei – teisingumui. Trokšdamas šiuose vaiduose išsaugoti visos žmonijos turtą, bendrus kultūros lobius, jis veltui pasirenka tarpininko vaidmenį ir atsiduria pavojingiausioje vietoje, įvykių centre; jis mėgina plikomis rankomis sumaišyti ugnį ir vandenį, vienus fanatikus sutaikyti su kitais – beviltiškos ir todėl antra tiek didingos pastangos.

***

„Kur tik tau pasitaikys sutikti tiesą, laikyk ją krikščioniška“.

Tačiau humanizmo prigimtis niekada nebūna revoliucinga, ir nors Erazmas, žadindamas Bažnyčios reformą, iš esmės paruošia jai kelią, vis dėlto jo vienijantis, nepaprastai taikingas būdas staiga išsigąsta atviro skilimo. Erazmas niekuomet taip aštriai ir taip neužginčijamai kaip Liuteris, Cvinglis ar Kalvinas netvirtins, kas Katalikų bažnyčioje yra gerai, o kas negerai, kurie sakramentai leistini, o kurie netinkami, ar Vakarienę reikėtų suprasti substancialiai, ar ne; jam atrodo, kad užtenka pabrėžti, jog išorinės formos laikymasis pats savaime dar nėra tikroji krikščioniškojo pamaldumo esmė – tik žmogaus vidus tenulemia, koks gilus iš tikrųjų yra jo tikėjimas.

Ne šventųjų garbinimas, ne kelionės į šventas vietas ir psalmių giedojimas, ne teologinė scholastika ir jos bevaisis „judaizmas“ padaro žmogų krikščionimi, o vien tik jo sielos tvirtumas, jo žmogiška, krikščioniška gyvensena. Geriausiai šventiesiems tarnauja ne tas, kuris renka ir garbina palaikus, kuris keliauja prie jų kapų ir daugiausia sudegina žvakių, o tas, kuris savojoje būty mėgina tobuliausiai pakartoti jų pamaldų gyvenimą. Svarbiau yra ne tiksliai žiūrėti visų apeigų, kartoti maldas, pasninkauti, laikyti mišias, svarbiau pačiam gyventi taip, kaip mokė Kristus: „Mūsų religijos kvintesencija yra taika ir sutarimas“. Kaip ir visur, Erazmas čia stengėsi neužtroškinti gyvybės formulėmis, o pakylėti ją iki bendražmogiškų aukštumų.

Jis sąmoningai mėgino išlaisvinti krikščionybę nuo Bažnyčios pančių, siedamas ją su universaliomis žmonijos problemomis; visa, ką etiškai vertingo turėjo kitos tautos bei religijos, jis stengiasi kaip vaisingą elementą įskiepyti į krikščionybės idėją; tame apsiribojimo ir dogmatinio fanatizmo amžiuje šis didysis humanistas ištaria nuostabius, pasaulio ribas praplečiančius žodžius: „Kur tik tau pasitaikys sutikti tiesą, laikyk ją krikščioniška“. Štai ir nutiestas tiltas į visus laikus ir į visas platumas. Kas išmintį, žmogiškumą ir dorą visur kur laisvamaniškai kaip Erazmas laikys aukščiausia humaniškumo forma ir savaime krikščionišku dalyku, tas neištrems kaip šventeivos vienuoliai senovės filosofų į pragarą („Šventasis Sokratas!“ – susižavėjęs šūkteli kartą Erazmas), tas perkels iš praeities į religiją visa, kas buvo tauru ir didinga, kaip žydai iškeliaudami iš Egipto pasiėmė savo aukso ir sidabro rakandus, kad turėtų kuo papuošti šventyklą.

Erazmas neįsivaizduoja, kad nuo krikščionybės nejudama siena galėtų būti atitverta kas nors, ką reikšmingo amžiams bėgant yra pasiekusi žmogaus moralė ar dora, – taip jis supranta religiją.

***

Bendražmogiškumo pagrindas Europai

Anuomet Erazmo sėkmę kaip tik ir lėmė tai, kas galiausiai pakirto jo didybę, – jo aiškus (dažnai net per daug įžvalgus) protas, jo pasitenkinimas tuo, kas pažinu, jo malonus ir pagarbus būdas. Ir laikas instinktyviai pasirinko teisingai: kai norima atnaujinti pasaulį, visuomet iš pradžių pamėginti turi saikingi reformatoriai, ne niršūs revoliucionieriai, o Erazmas amžininkams buvo tylaus, bet nepaliaujamai dirbančio proto simbolis.

Nuostabią trumpą akimirką Europą vienijo humanistinė svajonė kurti bendrą civilizaciją, kuri, remdamasi viena pasauline kalba, viena pasauline religija, viena pasauline kultūra, padarytų galą seniesiems, pražūtingiems vaidams, ir šis neužmirštamas bandymas lemtingai susijęs su Erazmo Roterdamiečio paveikslu ir vardu. Juk jo idėjos, troškimai ir svajonės tą istorijos valandą pavergė Europą. Jo, o kartu ir mūsų pikta lemtis, kad ši tyra valia galutinai suvienyti ir sutaikyti Vakarų pasaulį tebuvo tik greitai pamirštas epizodas krauju rašytoje mūsų visų bendros tėvynės tragedijoje.

Erazmo imperija, pirmąsyk – atminkime šią valandą! – aprėpusi visus kraštus, visas tautas ir kalbas, buvo švelni viešpatystė. Juk įsigalėjęs ne jėga, o vien patraukęs dvasinių pastangų įtaigumu, humanizmas nepakenčia jokios prievartos. Juk vien per acclamationem (lot. pagal publikos reakciją) išrinktas Erazmas neįveda beatodairiškos diktatūros. Laisva valia, vidinė laisvė – štai pagrindiniai jo nematomos valstybės įstatymai. Ne nepakantumu – kaip anksčiau kunigaikščiai ir religijos – Erazmo dvasia nori priversti žmones tarnauti jos humanistiniam ir humanitariniam idealui; ji švelniai įtikinėdama apšviečia ir prisitraukia artyn dar nežinančius, stovinčius nuošalyje, lygiai kaip tamsoje klaidžiojančius žvėris į savo ryškų ratą vilioja vaiski šviesa.

Humanizmui tolimos imperialistinės nuotaikos, jis neturi priešų, jam nereikia tarnų. Kas nenori priklausyti išrinktųjų ratui, tas gali likti nuošaly, jo niekas neverčia, niekas neprievartauja išpažinti šį naują idealą; nepakantumas – kuris juk atsiranda visuomet iš vidinio nesupratimo – svetimas šiam pasaulinės sandoros mokymui. Bet, antra vertus, niekam nėra užginta tapti naujosios dvasinės gildijos nariu.

Humanistas gali būti kiekvienas, kas trokšta šviesos ir kultūros; bet kokio luomo žmogus, vyras ar moteris, riteris ar šventikas, karalius ar pirklys, pasaulietis ar vienuolis gali prisijungti prie šios laisvos bendrijos, nė vienas nebus klausiamas apie rasinę ar klasinę kilmę, apie gimtąją kalbą ar tautybę.

Šitaip europiečių mąstyme atsiranda nauja sąvoka – bendražmogiškumas. Kalbos iki šiol buvusios nenugalima siena, atidalijanti žmones, daugiau nebeskirs tautų: jas visas sujungs nutiestas tiltas – visiems bendra, visų pripažinta humanistinė lotynų kalba; lygiai taip pat tėvynės idealą kaip nepakankamą, per siaurą turės pakeisti visos Europos, netautinis idealas. „Visas pasaulis yra visų bendra tėvynė“, – paskelbia Erazmas savo „Querela pacis“ („Taikos skunde“).

Apžvelgiant Europą nuo šios aukštai iškilusios pakopos, beprasmiai jam atrodo tautų vaidai, bet kokia neapykanta tarp anglų, vokiečių ir prancūzų: „Dėlei ko mus vis dar skiria visi šie paiki vaidai, juk sieja mus krikščionio vardas.“ Visi tie kivirčai Europoje humanistiškai nusiteikusiam žmogui yra ne kas kita kaip nesusipratimai, dėl kurių kaltas per menkas išmanymas, per menkas išsimokslinimas, tad būsimojo europiečio uždavinys turėtų būti, užuot pasidavus jausmamsir reiškus tuščias kunigaikštukų, fanatikų sektantų, tautinių egoistų pretenzijas, visuomet pabrėžti tai, kas jungia ir vienija, Europos idėją iškelti aukščiau tautinės, visos žmonijos idėją – aukščiau tėvynės idėjos ir krikščionybės kaip vien tiktai religinės bendrijos sąvoką pakeisti universalia krikščioniškumo, ištikimai tarnaujančios ir nuolankios žmonijos meilės sąvoka. (…)

Erazmas Europą supranta kaip moralinę idėją, kaip absoliučiai neegoistinį ir dvasinį siekį; tai jis paskelbia tą dar ir šiandien neįgyvendintą postulatą jungtinių Europos valstybių, suvienytų bendros kultūros ir civilizacijos.