Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Esame Dievo tautos globėjai

Kard. Luisas Antonio Tagle. Rglazaro28 / Wikipedia.org nuotrauka

Šv. Juozapo asmuo yra įkvepiantis ir aktualus ne tik tėvams, bet ir visiems pakrikštytiesiems. Taip teigia filipiniečių kardinolas Luisas Antonio Tagle interviu Vatikano dienraščiui „L'Osservatore Romano“. Pernai sukako 150 metų nuo šv. Juozapo paskelbimo visuotinės Bažnyčios globėju – ta proga popiežius Pranciškus 2021-uosius buvo paskelbęs Šv. Juozapo metais. Tautų evangelizavimo kongregacijos prefektas taip pat aptaria apaštališkąjį laišką „Patris corde“.

Kardinolas teigia, kad šv. Juozapas, tapęs Jėzaus ir Marijos globėju, net jei tai reiškė būtinybę „rinktis kitą kelią“, gali tapti įkvėpimo šaltiniu Bažnyčiai vykstant popiežiaus Pranciškaus paskelbtam Sinodui.

[…] popiežius Pranciškus kvietė mus minėti šv. Juozapą. Kokių vaisių, jūsų manymu, šie metai atnešė visiems pakrikštytiesiems, visiems mums?

Šv. Juozapo asmuo yra teisingai siejamas su tėvais. Tačiau, kaip jūs taikliai pastebėjote, šie ypatingi metai gali atnešti vaisių visiems pakrikštytiesiems, ypač tam tikrose situacijose. Tikiuosi, kad kiekvienas krikščionis, kaip kad šv. Juozapas, įsiklausys į Dievo balsą ir leisis jo vedamas, ypač per gyvenimo sunkumus. Taip pat tikiuosi, kad visi pakrikštytieji pasitikės Dievu ir vykdys Dievo planą, net jeigu ir ne visada viskas bus aišku. Turime būti gerais Dievo mums patikėtos tautos „administratoriais“, sergėtojais, globėjais.

Apaštališkajame laiške Patris corde popiežius pabrėžia šv. Juozapo svarbą šiandienos tėvams. Kas jums šiame dokumente atrodo svarbiausia?

Šis laiškas mums visiems, o ypač tėvams, siūlo labai daug dalykų. Vienas iš svarbiausių, mano manymu, yra tai, kad šv. Juozapas yra visų pirma pristatomas kaip žmogus, kuris priima realybę. Priimti realybę nereiškia būti pasyviems, ką nors tiesiog pakęsti ar toleruoti. Šv. Juozapas priima realybę tokią, kokia ji yra, ir pagal ją gyvena. Priėmęs realybę šv. Juozapas mato, kokia yra Dievo valia ir ką jis turėtų daryti, kad tą tikrovę keistų. Kartais esame gundomi nepriimti dalykų tokių, kokie jie yra. Gyvename idealizuojamoje praeityje arba dar neegzistuojančioje utopijoje. Todėl nežinome, kaip keisti dabartį. Pasak laiško Patris corde, šv. Juozapas išties gebėjo priimti tikrovę, o ją priėmęs išgirdo Dievo žodį ir ėmėsi drąsiai esamą padėtį keisti.

Cathopic.com nuotrauka

Kalbant apie realybę… Šiandien esame pripratę galvoti, kad esame teisūs tik jei kalbame, jei pokalbyje mūsų žodis yra paskutinis. Tačiau šv. Juozapo stiprybė atsiskleidžia jam tylint, esant šešėlyje. Ko galime pasimokyti iš tokios laikysenos?

Tiesa. Kai buvau klierikas, mūsų seminarija vadinosi Šv. Juozapo seminarija. Viena iš šio šventojo dorybių, į kurią buvo kreipiamas mūsų dėmesys, buvo būtent tyla. Evangelijoje nerasime nė vieno šv. Juozapo ištarto žodžio – jis saugo Dievo Žodį tyloje. Šioje tyloje kalba Jėzus. Šv. Juozapas gynė Dievo Žodį nuo tų, kurie norėjo jį nužudyti ir nutildyti. Todėl galime daug iš jo pasimokyti. Visų pirma tas mūsų poreikis kalbėti, kalbėti, kalbėti… Turime savęs paklausti, ar tai darau dėl savęs, ar dėl Dievo Žodžio?

Antra – kartais paveikiausia kalba yra tyla. Net Jėzus, teisiamas Piloto, tam tikru metu nutilo. Tačiau kas buvo teisiamas toje tyloje? Jėzui tylint buvo atskleista sugedusi sistema. Manau, kad Jėzus tokio tylėjimo išmoko iš savo globėjo.

Šv. Juozapas taip pat yra ir tėvas, kuris eina į priekį, renkasi skirtingus kelius, siekdamas apsaugoti savo šeimą. Ką jo tikėjimas sako Bažnyčiai, šiuo metu pasinėrusiai į sinodinį procesą?

Sinodas mums yra kvietimas keliauti kartu, o šv. Juozapas mus moko keliauti tam tikru būdu. Jis ėjo pavojingais keliais su Marija ir Jėzumi, vedamas Viešpaties Angelo. Tokia kelionė reiškia apsaugą, rūpinimąsi. Tikiuosi, kad per Sinodą mums pavyks ugdyti gebėjimą mylėti Jėzų ir Bažnyčią. O jeigu ir pasitaikys neigiamų pastabų, jas privalome išsakyti rūpestingai, su meile, taip, kad būtų skelbiamas ir saugomas Jėzaus vardas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Paskutinis klausimas bus asmeniškesnis. Jūs esate labai pamaldus šv. Juozapui, tai ne kartą esate sakęs įvairiomis progomis. Kuo Jus labiausiai žavi šis šventasis?

Pamaldumas šv. Juozapui man leidžia kreiptis į jį įvairiose situacijose, ypač sunkiose, kai jaučiu grėsmę ir nežinau, kaip elgtis. Tuomet šaukiuosi šv. Juozapo pagalbos. Mane žavi jo drąsa likti šešėlyje. Tam išties reikia drąsos, ypač jei jauti turįs gerą idėją ir nori ją pasiūlyti. Manai radęs teisingą sprendimą, tačiau gilindamasis į tikruosius savo ketinimus klausi: „Palauk, ar siekiu sau garbės, ar ieškau gėrio?“ Jeigu atsakymas yra, kad mano pagrindinė intencija nėra gėrio kitiems siekis, tokiu atveju teisingiau yra likti šešėlyje ir leisti Viešpačiui bei jo angelui daryti stebuklus!