Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Esame pašaukti tarnauti vienas kitam. Pokalbis apie savanorystę su A. Binkauskiene

Aida Binkauskienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

 

Dažnai girdime, kad gyvename individualistų visuomenėje, kur žmonės siekia greito rezultato ir apčiuopiamos naudos – dalykų, priešingų savanorystės idėjai. Savanorystė, atvirkščiai – reikalauja laiko, kantrybės, pasiryžimo, o jos duodama nauda išryškėja tik ilgalaikėje perspektyvoje. Ir vis dėlto savanorystė nepraranda savo populiarumo. Tokios nelaimės kaip koronavirusas, kurios tiesiogiai paliečia kiekvieną iš mūsų, akivaizdoje tampame ypač pažeidžiami ir solidarūs.

Tai tik etapas, tačiau kiek daug žmonių gyvena ekstremalios padėties sąlygomis kasdien – smurto, priklausomybių, nepritekliaus, vienatvės sąlygomis. Ir kiek daug savanorių skiria savo brangų laiką padėti tiems, kuriems tos pagalbos labiausiai reikia. Ir tik pradėjęs savanoriauti supranti, kad atėjai duoti, bet pats gavai tiek daug, nors nemanei, jog tau apskritai kažko gyvenime trūksta.

Kas paskatina žmones rinktis savanorystės kelią? Savanorystės populiarumas? Nuoširdus noras padėti kitam? O gal padėti pačiam sau? Apie šiuos ir kitus dalykus kalbėjomės su jau daugiau nei 12 metų savanoriaujančia Aida Binkauskiene.

Remdamasi savo asmenine patirtimi pasvarstykite, kas paskatina žmones pradėti savanoriauti. 

Mano savanorystė prasidėjo nuo įvairių projektų, tokių kaip koncertų organizavimas senelių namuose, įvairūs socialiniai projektai. Troškimas savanoriauti Carite gimė tą akimirką, kai eidama gatve pamačiau pro daugiabučio langą žiūrinčią senolę. Pasidarė liūdna – susimąsčiau, ką diena iš dienos veikia daugiabučiuose įkalinti senoliai? Kiek tokių vienišų ir neturinčių su kuo pakalbėti žmonių? Kaip jiems galiu padėti? Manau, kad pagrindinis dalykas, kuris skatina savanoriauti, yra vidinis pajautimas, jog turi ne tik imti iš gyvenimo, bet ir duoti. Paprastai mes stengiamės susikurti kuo didesnį komfortą aplink save – butą keičiame į namą, mažą automobilį į didesnį, vis ieškome, kaip galime savo gyvenimą padaryti patogesnį. Tačiau gyvenime tu negali būti tik ėmėjas, užsidaręs savo komforto burbule. Esame atsakingi ir už tai, kas vyksta aplink mus. Tikiu, kad ta energija, kurią duodu kitiems, gali „užkurti“ šalia esantįjį, ir jis tuomet irgi gali išjudėti. Taip vyksta grandininė reakcija, mes tampame vieni už kitus atsakingi ir taip įgyvendiname savo tikrąjį pašaukimą – mes vieni kitiems tarnaujame.  

Jauni žmonės būna labai užsidegę savanorystės idėja, tačiau neretai jų savanorystė baigiasi po kelių mėnesių. Kaip manote, kodėl savanorystė daugeliui būna tik trumpas etapas? Galbūt žmonės, susidūrę su savanorystės realybe, pamato, kad per dieną neišgelbės pasaulio, ir tai juos demotyvuoja? O gal yra kitų priežasčių?

Puiku yra tai, kad jauni žmonės apskritai pradeda savanoriauti, kad bando. Kai buvau dvidešimtmetė, ir aš apie savanorystę negalvojau. Bet savanorystė labai plati sąvoka. Ji prasideda nuo pačių paprasčiausių dalykų kasdienybėje – padėti draugui, kuriam sunku su matematika, pasisiūlyti mamai namų ruošoje – suplauti indus, neatlygintinai padėti kolegai darbe. Savanorystės esmė yra nesavanaudiškumo intencija – nesvarbu, ar eitum padėti seneliams į dienos centrą, ar pasisiūlytum padėti kolegai, svarbiausia tai daryti savo noru, nesitikint jokio atlygio, leisti sau tapti Dievo veikimo įrankiu. Tačiau tas suvokimas ateina su laiku. Jei savanorystėje yra kažkokių paslėptų intencijų – įsirašyti savanorystės patirtį į CV ar panašiai, tikėtina, kad ta savanorystė bus trumpas etapas, tačiau nieko blogo čia irgi neįžvelgiu. Įdomiau yra tai, kodėl vyresni žmonės nelinkę rinktis savanorystės. Veikiausiai tai susiję su kitokiu auklėjimu – vyresnės kartos žmonės savanoriaudavo talkose, paprastuose kasdieniuose darbuose, tačiau pats savanorystės fenomenas neegzistavo, tėvai niekuomet apie tai nekalbėdavo. Tačiau šiuolaikinė karta yra užaugusi pasaulyje, kuriame savanorystė visais būdais eskaluojama. Todėl net jei tie jauni žmonės savanoriavo vos kelis mėnesius, tai irgi yra nuostabu! Galbūt vėliau, sulaukę 30–40 metų ir jau atradę savo asmeninį identitetą, jie sąmoningai apsispręs savanoriauti ir savanorystė bus ne tik trumpas etapas, bet ir jų gyvenimo dalis. 

Tai pritartumėte, kad savanorystės populiarinimas pridedant balų stojamuosiuose egzaminuose, padidinant galimybes įsidarbinti yra teigiamas dalykas?

Žinoma, kad taip: tokie pavyzdžiai parodo, kad savanorystė yra kultūriškai skiepijama į mūsų visuomenę, kitose šalyse jau seniai tai vyksta. Pavyzdžiui, jei kokį aštuoniolikmetį, gyvenantį Lietuvos mažame miestelyje ir neturėjusį progų savanoriauti, tikslas įstoti į universitetą ar susirasti darbą skatina išeiti iš komforto zonos ir savanoriauti, tai puiku! Savanorystė gali padėti jaunam žmogui atrasti savo identitetą, savo pašaukimą. Pritariu, kad savanorystė šiais laikais yra populiaresnė, nei, pavyzdžiui, prieš 10 metų. Daugiau jaunų žmonių pradeda savanoriauti, ir tas pokytis tik į gera, nes jaunimas – Lietuvos ateitis. Jaunas žmogus yra būsimas tėtis arba mama, kurie kurs savo šeimas, jų vaikai augins savo vaikus, ir tas savanorystės skatinimo įvairiais būdais pavyzdys rodo, kad mūsų visuomenės vertybės keičiasi į gera. 

Jau 9 metus savanoriaujate Carite. Gal galite pasidalinti, kaip atrodo jūsų savanorystė Carite? 

Šiuo metu savanoriauju „Vilties angele“, bendrauju ne su vaikų grupe, o su vienu vaiku. Pasirinkau vieno vaiko globą todėl, kad man norėjosi individualaus santykio. Kai būni su vienu žmogumi, gali aiškiau suprasti to žmogaus poreikius. Pavyzdžiui, būna akimirkų, kai einame kartu su globojamu vaiku tylėdami ir taip gera būti toje tyloje, taip gera tylėti kartu. Tuomet susimąstau, kad tas vaikas, ko gero, daugiau neturi galimybių pabūti tyloje – namie, mokykloje, aplink visur triukšmas, ir galbūt tai jo vienintelė proga pabūti su savimi. O kai vaikas atsiveria, uždavinėja tokius gilius klausimus, kaip „ar tiki į Dievą?“, tuomet pradedame kalbėtis ir jaučiuosi taip tarsi kalbėčiausi su mokytoju, tarsi šalia manęs stovėtų mažasis pranašas. Caritas yra liudijimas, tai savanorystės ir mano tikėjimo vienatis, tai veikla ir vieta, kur skleidžiasi pamatiniai savanorystės elementai. Carito svarbą savanorystės kontekste atskleidžia mano ir kitų žmonių liudijimai, ten patiriamas pokytis. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kokie dalykai teikia daugiausia džiaugsmo savanoriaujant? 

Labiausiai džiaugsmo teikia pokytis, kuris vyksta su manimi, kai savanoriauju susitikdama su įvairiais žmonėmis ar organizuodama koncertus senelių namuose, ir dar daugiau džiaugsmo teikia mano veiksmo pokytis kitame žmoguje. Kai, pavyzdžiui, koncerto metu nors ir viena močiutė apsiverkia, kai žmonės, kurie anksčiau tavimi nepasitikėdavo, pradeda laukti tavęs kaip didžiausio svečio, kai eini kartu su vaiku gatve tylėdami ir jums abiem tiesiog gera toje tyloje, tokiomis akimirkos supranti – visa tai ne veltui. Ir aiškus suvokimas, kad be viso to pasaulis neįmanomas: kaip medžio šaknys maitinasi, kad duotų mums vaisių, taip ir mes negalime tik imti iš gyvenimo, bet turime duoti save kitiems, esame vieni nuo kitų priklausomi. 

Kaip elgtis tais atvejais, kai pačiam savanoriui sunku perlipti per save ir prieiti prie kito?  

Kad prieitum prie kito, turi turėti tikslą išeiti iš savo komforto burbulo ir mylėti tuos žmones taip, kaip patį save. Jei sunku prieiti prie žmogaus, turi klausti pats savęs: kodėl baisu? Ar bijau nuvilti? Įskaudinti? Nerasti tinkamų žodžių? Ar nepasitikiu savimi? Santykis su kitu reikalauja vidinės brandos, savęs paties pažinimo, tad atsakius į šiuos klausimus ir analizuojant save, jau kitąkart prieiti prie žmonių bus vis lengviau ir lengviau. Tam nereikia kažkokių ypatingų sugebėjimų, tačiau einant susitikti su žmogumi reikia suprasti, kad eini atiduoti tam žmogui tai, ką gali jam būtent tą akimirką atiduoti geriausio, – būti atidus, tiesiog gali būti su juo čia ir dabar.   

Kokie yra didžiausi iššūkiai, su kuriais tenka susidurti savanoriaujant?

Man didžiausias iššūkis yra nepamesti savęs pačios. Esu žmona, mama, dukra, sesuo, draugė, savanorė ir dar daug kas dabartyje. Svarbu išlaikyti balansą visose srityse ir visose veiklose. Atsidavus kažkam daugiau ir skiriant daugiau laiko nukenčia kita mano gyvenimo dalis. Noriu darnos visame kame. Mokausi išjausti pusiausvyrą. Mokausi gyventi išlaikydama balansą. Mokausi skirstyti savo energiją ir laiką bei tinkamai planuoti. 

Kiekvienas gali pasakyti, kad net nepajauti, kaip bėga laikas, nepastebi, kaip pralekia savaitė, mėnuo. Svarbu tame bėgime nepamesti savęs ir savanorystę paversti savo kasdienybės dalimi.

Juk kaip lengva valandą laiko praleisti prie telefono, o ar sunku yra tą valandą paskirti savanorystei? Pats laikas savanoriaujant juk eina kitaip. Savanoriaujant ta pati valanda praeina lėčiau ir kinta jos kokybė – ta valanda suteikia pilnatvės.

Kasdien girdime, skaitome apie skurdą, smurtą, vienišus, apleistus žmones, o savanoriai prie šitų dalykų prisiliečia tiesiogiai. Ar nebūna akimirkų, kai apima beviltiškumo jausmas kasdien susiduriant su kenčiančiais žmonėmis? Kokie dalykai labiausiai liūdina? Kas teikia vilties?

Dažniausiai po susitikimų su kenčiančiais žmonėmis nugrimztu į rimtį. Eidama gatve suprantu, kiek daug beprasmiškų dalykų aplink. Susimąstau apie tai, kad bet kurią akimirką bet kuris iš mūsų gali atsidurti vienoje ar kitoje pusėje, viskas labai trapu ir laikina… Tačiau tuo pačiu metu suprantu, kad niekas nevyksta veltui. Visi turime savo užduotį šiame gyvenime, galime ir turime vieni kitiems padėti. Susitinkant su bėdoje esančiais žmonėmis labai svarbu žvelgti į juos ne iš aukštai ir ne iš žemai, o būti jų akių lygyje, žvelgti ne smerkiamai, ne su užuojauta, bet tiesiog kurti su jais lygiavertį, nuoširdų santykį. Pastebėjau, kad tas nuoširdus santykis žmones kartais net glumina, bet jis ir keičia, visuomenėje gal tai neįprasta…