Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Estų teisininkas: „Rusija pažeidžia pačius tarptautinės teisės pamatus“

Lauri Mälksoo. Tartu universiteto nuotrauka

Rytų ir Vidurio Europos transformacijos gylis ir intensyvumas XX amžiaus devintajame ir paskutiniajame dešimtmetyje nustebino daugumą diplomatų ir politikos apžvalgininkų. Nereikia nė sakyti, kad Europos politika dabar atrodo visiškai kitaip nei Šaltojo karo metais.

Lauri Mälksoo knygoje „Neteisėta aneksija ir valstybės tęstinumas: Baltijos šalių prijungimas prie SSRS“ išsamiai nagrinėjamas vienas iš šios transformacijos aspektų, būtent Baltijos šalių kova už savo valstybingumo, kurio jos neteko 1940 m. birželį sovietų okupacijos metu, atgavimą. Leidinyje analizuojamas sovietų okupacijos neteisėtumas, argumentai dėl galimo senaties termino, teisinės neteisėtumo pasekmės, taip pat trijų Baltijos šalių valstybingumo atkūrimas po 1990 m. Aiškiai aprašomi svarbūs faktai, o teisės normų taikymas sumaniai grindžiamas precedentų ir teisės principų argumentais.

Lauri Mälksoo apgynė daktaro disertaciją Berlyno Humboldto universiteto Teisės fakultete. Disertacijai buvo skirtas Humboldto universiteto bibliotekos draugijos „Teisės fakulteto draugai“ apdovanojimas. Šiuo metu dr. L. Mälksoo dirba Estijos teisingumo kanclerio (ombudsmeno) patarėju ir Tartu universitete dėsto tarptautinę ir Europos teisę.

Knygą išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras. Su leidiniu kviečia susipažinti Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo centras.

Prasidėjus įvykiams Ukrainoje vis daugiau girdime apie tarptautinės sistemos pažeidimus, tarptautinės teisės laužymą, Hagos tribunolą; ieškoma įvairių istorinių analogijų. Ir, žinoma, prisimename beveik 50 metų trukusią Baltijos šalių okupaciją ir laisvojo pasaulio šalių reakciją į šį brutalų SSRS veiksmą. Mūsų pokalbį norėčiau pradėti nuo bendros informacijos mūsų žiūrovams. Ne visi žino, kas yra tarptautinė teisė, kuo ji skiriasi nuo nacionalinės, kokiais instrumentais gali būti įgyvendinama. Trumpai papasakokite, kaip formavosi tarptautinė teisė? Kartais susidaro įspūdis, jog kai kurie klausimai dabar vertinami kitaip negu anksčiau.  

Lauri Mälksoo knygos viršelis

Nelengva pokalbio pradžioje paaiškinti tarptautinės ir nacionalinės teisės skirtumus. Pirmiausia, tai yra teisinė sistema tarp valstybių. Pagrindiniai tarptautinės teisės šaltiniai yra sutartys ir paprotinė teisė. Teisinės prievolės kartais gali kilti iš elgesio, ne tik iš rašytinės sutarties. Specifinė ypatybė, lyginant su nacionaline teise, yra ta, kad sistema yra decentralizuota. Tarptautinėje teisėje sankcija negali atsirasti taip kaip nacionalinėje, kur, pavyzdžiui, jeigu nesumokame baudos ar įvykdome nusikaltimą, kuriuo nors metu pasirodys valstybė ir įgyvendins teisingumą. Tarptautinėje teisėje yra Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Taryba, tačiau kyla klausimas, kas pritaiko tarptautinę teisę nuolatinėms JT Saugumo Tarybos narėms, turinčioms veto teisę? Kiek ilgai egzistuoja tarptautinė teisė? Tarptautinės teisės istorikai diskutuoja šiuo klausimu. Svarbu, kaip apibrėžiame, kas yra tarptautinė teisė. Jos bruožai laikui bėgant keitėsi. Kaip keitėsi ir suvokimas, kas yra valstybė. Europoje yra tendencija kildinti moderniąją tarptautinę teisę iš XV–XVI–XVII amžių. Ši teisė buvo taikoma, kai europiečiai atrado ir kolonizavo pasaulį. Tarptautinės teisės įrankiai buvo naudojami dalijantis suverenitetą pasaulyje.

Esate visiškai teisi sakydama, kad kai kurie tarptautinės teisės bruožai neabejotinai pakito per laiką. Turime laikytis taisyklės, kad kalbėdami apie tam tikrus istorinius įvykius privalome suvokti, kokia tuo laikotarpiu buvo tarptautinė teisė. Ir istorija, kurią aš pasakoju savo knygoje, yra geras pavyzdys, nes XX a. pradžioje nebuvo taisyklės, kuri draustų pradėti karą. Ši taisyklė atsirado tik 1928 m., kai buvo priimtas Kelogo–Briano paktas. Po to sekė Jungtinių Tautų Chartijos priėmimas 1948 m. Ir Baltijos šalių neteisėtos aneksijos istorija vystėsi greta šių tarptautinės teisės raidos ypatybių.

Kaip apibūdintumėte tarptautinės teisės sistemą 1940 m.? Kuriuos dokumentus ir tarptautines teisės normas pažeidė SSRS? Antroji mano klausimo dalis būtų apie tai, kurie dokumentai, tarptautinės teisės standartai ir geopolitiniai procesai padėjo išlaikyti Baltijos šalių valstybingumo idėją?  

Šiuo atveju galime kalbėti apie dviejų rūšių tarptautinę teisę. Pirma, bendrąją tarptautinę teisę, kurią buvo priėmusios visos ar beveik visos tuo metu egzistavusios valstybės. Pasikartosiu: revoliucinės reikšmės įvykis buvo Kelogo–Briano pakto priėmimas 1928 m. Iš pradžių SSRS nebuvo prisijungusi prie šio pakto, bet tai atsitiko gana greitai per vadinamąjį Litvinovo protokolą (1929) – Sovietų Sąjunga prisiėmė tokius pat įsipareigojimus gerbti savo kaimynines šalis. XX a. 4 dešimtmečio Sovietų Sąjunga yra įdomus tarptautinės teisės atvejis. Ji bandė parodyti, kad yra progresyvesnė negu Vakarų pasaulis. Matydama kaimynų susirūpinimą dėl saugumo, SSRS pasiūlė konvenciją dėl agresijos apibrėžimo, kuri 1933 m. buvo priimta Londone. Joje agresija apibrėžiama labai plačiai, padengiamas platus problemų laukas, įskaitant tai, kas galiausiai nutiko Baltijos šalims 1940 m. Šalia to buvo ir dvišalės nepuolimo sutartys tarp SSRS ir jos kaimynių, vadinamosios nepuolimo sutartys. Galima pradėti nuo 1920 m. taikos sutarčių su Baltijos respublikomis. Nepamirškime, kad taikos sutartyse, kurias Sovietų Rusija sudarė su trimis Baltijos respublikomis, buvo įtraukti straipsniai apie amžiną, o ne laikiną pripažinimą. Taigi 1940 m. buvo pažeistos visos arba dauguma tiek daugiašalių, tiek dvišalių sutarčių.

Kas padėjo Baltijos šalių valstybingumo idėjai išlikti gyvai tuo laikotarpiu? 

Jeigu tarptautinė bendruomenė, Antrojo pasaulinio karo nugalėtojai būtų taikę panašius elgesio standartus, pavyzdžiui, Niurnbergo tribunole ir teigę, kad tokio pobūdžio elgesys yra tarptautinis nusikaltimas, tuomet Baltijos šalys ir jų atstovai egzilyje būtų galėję gana įtikinamai sakyti: palaukite, kaip tai, kas mums nutiko 1940 m., skiriasi nuo to, kas buvo pasmerkta, pavyzdžiui, Niurnbergo tribunole? Žinoma, egzistavo analogija, nes Niurnberge Austrijos anšliusas ir Čekoslovakijos užėmimas 1939 m. (kurių metu nebuvo iššauta nė vieno šūvio) buvo pripažinti agresija. Atsižvelgiant į labai „kilnias“ Baltijos šalių sutartis su SSRS, agresijos prieš Baltijos šalis įrodymų būtų buvę netgi daugiau, jeigu Sovietų Sąjunga būtų traktavusi savo sutartis rimtai. Tačiau SSRS arba kvestionavo faktus, lyg tam tikrų įvykių net nebuvo, arba juos skirtingai interpretavo.

Žinoma, yra žmonių, teigiančių, jog Baltijos šalių valstybingumo palaikymas, remiantis tarptautinės teisės kategorijomis (pavyzdžiui, valstybingumo tęstinumu), yra susijęs su Šaltojo karo arba geopolitine dimensija. Kai buvę sąjungininkai jau nebebuvo draugai ir kilo Šaltasis karas, Baltijos šalių klausimas buvo naudingas įrankis Jungtinėms Valstijoms kvestionuoti Sovietų Sąjungos teritorijos vientisumą.

Akivaizdu, kad tai yra dar vienas pavyzdys, liudijantis, kaip tarptautinės teisės normos ir idėjos visada veikia galios politikos kontekste. Ir, žinoma, tam tikros idėjos gauna didesnį palaikymą, kai iš jų galima tikėtis politinės naudos.

Knygoje vartojate terminą „Baltijos šalys“ – ar Estijos, Latvijos ir Lietuvos atvejai yra identiški, ar yra esminių skirtumų tuo laikotarpiu, kurį tiriate?  

Mano nagrinėjamu laikotarpiu nėra esminių skirtumų. Labiau pasigilinus į istoriją jų galima surasti. Lietuva, kaip valstybė, yra senesnė negu Estija ar Latvija. Iki 1918 m. tokių valstybių kaip Estija ir Latvija nebuvo. O Lietuva, kaip Abiejų Tautų Respublikos dalis, egzistavo ir buvo galinga šalis viduramžiais. Bet tai nereiškia, kad Estija ir Latvija viduramžiais buvo niekieno žemės, – ten buvo vokiečių kryžiuočių valstybės. Tai, kas šiandien yra Latvija ir Estija, viduramžiais buvo Livonija. Jos turėjo tam tikrą nepriklausomybę, bet nebuvo vadinamos Estija ir Latvija. Bet pagrindinė mintis yra ta, kad jos nebuvo nei Rusijos, nei Vokietijos dalis, o kažkas atskiro, kas egzistavo Latvijos ir Estijos teritorijose jau viduramžiais kryžiuočių valstybėse.

Tačiau jeigu imtume XX amžių, šių šalių istorijos vystėsi paraleliai: jos kartu atsiskyrė nuo Rusijos imperijos, jos džiaugėsi nepriklausomybe tarpukariu. Tiesa, Lietuva tuo metu turėjo neišspręstų teritorinių klausimų su Lenkija; Estija ir Latvija su tokiais iššūkiais nesusidūrė. Tarptautinės teisės požiūriu, bent jau iš šios knygos perspektyvos, pagrindinė istorija yra ryšys su imperiniu centru – Rusija ir SSRS. Iš šios perspektyvos Vilniaus klausimas yra šalutinė istorija, nes SSRS norėjo susigrąžinti Lietuvą, nesvarbu, su Vilniumi ar be jo – tą jie ir padarė.

Jūsų knygos objektas yra Baltijos šalys. Jų likimas buvo ir tebėra stipriai veikiamas Rusijos. Žinome, kad „didysis kaimynas“ dvišalius susitarimus ir tarptautinės teisės taisykles interpretuoja kitaip. Ar galite trumpai pristatyti Rusijos ir SSRS poziciją Baltijos šalių valstybingumo, okupacijos ir aneksijos klausimais?  

Jie stengiasi sukurti paralelinį naratyvą, paralelinę realybę. Su socialistine revoliucija, prezidentu, sutinkančiu su tam tikrais pokyčiais konstitucinėje struktūroje. Baltijos šalių atvejis ne vienintelis, kur jie naudoja šį paralelinį naratyvą. Sovietų Sąjunga skelbė, kad tai Suomija užpuolė Sovietų Sąjungą 1939 m. Žvelgiant iš vakarietiškos perspektyvos, jie nesako tiesos arba nepriima tiesos tuose kontekstuose. Kyla didelis klausimas, kiek posovietinė Rusija stengiasi šitai pakeisti. 1989 m. gruodį sovietų parlamentas lyg ir pasmerkė Molotovo–Ribentropo pakto slaptuosius protokolus: kad šie protokolai buvo neteisėti nuo pat pradžių, kad jie pažeidė fundamentalias tarptautinės teisės normas… Tuo metu Baltijos šalių deputatai sovietų parlamente atliko svarbų vaidmenį sudarydami sąlygas šiai deklaracijai. Bet nei Sovietų Sąjunga, nei posovietinė Rusija nepadarė aiškios ir akivaizdžios sąsajos tarp A ir B. Jos nepasakė, kad tai, ką mes padarėme 1939 m., ir ypač 1940 m. birželį, yra taip pat nelegalu, todėl mūsų buvimas Baltijos šalyse buvo nelegalus. Tokio pobūdžio pripažinimas niekada neįvyko, o ilgainiui šito neigimas pasidarė vis akivaizdesnis, vis pavojingesnis. Žinoma, kvalifikaciją, įvardijimą lydi pasekmės.

Ir, beje, grįžtant prie jūsų ankstesnio klausimo apie skirtumus tarp Baltijos šalių. Manau, kad vienas iš didesnių praktinių skirtumų Maskvai yra tai, kad Estija ir Latvija panaudojo „valstybės tęstinumo“ argumentą nesuteikdamos pilietybės automatiškai (kaip to, ko tu galėtum prašyti), bet tik natūralizacijos keliu. Lietuva pasirinko truputį kitokį kelią. Net ir išlaikydama šalies tęstinumą, Lietuva neįgijo problemos dėl žmonių, kurie negalėtų tapti piliečiais. Lietuva suteikė Lietuvos pilietybę netikrindama, kaip gerai asmuo kalba lietuviškai, ir pan.

Nuo XX a. 10 dešimtmečio Maskva kaltino Estiją ir Latviją, kad jos naudoja „valstybės tęstinumą“ tam, kad diskriminuotų rusiškai kalbančius žmones, kurie atsikėlė gyventi į šias teritorijas sovietų valdymo metais.

Kai kurie žmonės pažymi, kad Lietuvos sutartis su Jelcino Rusija 1990 m. nurodo į Lietuvos valstybės tęstinumą, kurį Jelcino Rusija tarsi pripažino, bet vėliau Rusija atsitraukė nuo šio pripažinimo. Ir kai Baltijos šalys, pavyzdžiui, Lietuva labai aktyviai kėlė kompensacijų klausimą, o Maskva kartais atsakydavo: „Jūs norite mums grąžinti Vilnių, ar ką?“, Rusija nebuvo pasiruošusi kalbėtis apie sovietų represijų pasekmes Baltijos šalyse. Ir aš sakyčiau – taip, tai yra neišspręstas klausimas. Yra pavieniai asmenys rusų inteligentijoje (turiu omeny XX a. istoriją, parašytą istorijos profesoriaus Andrey Zubovo, teigiančio, kad Sovietų Sąjunga okupavo Baltijos šalis nelegaliai), bet valstybės lygmeniu tokie pareiškimai niekada nebuvo padaryti.

Greta Baltijos šalių ir Rusijos jūsų knygoje egzistuoja dar vienas kolektyvinis subjektas – laisvieji Vakarai. Kaip apibūdintumėte Vakarų šalių pozicijas Baltijos šalių okupacijos ir aneksijos atžvilgiu tuo laikotarpiu, kurį analizuojate savo knygoje? 

Manau, kad kai kurie žmonės vartotų sąvoką „laisvieji Vakarai“ tam tikra prasme ironiškai, nes tai yra politinė sąvoka ir ji suponuoja mintį, kad kai kurie veikėjai istorijoje yra geri. Ir jeigu tu nesi laisvojo pasaulio dalis, o esi nelaisvojo pasaulio dalis, tai nėra labai gerai. Bet aš manau, kad tai yra įdomi istorija, nes kaip ir NATO galime matyti JAV lyderystę, taip ir nepripažinimo politikoje JAV užėmė lyderio poziciją. O kitos šalys, ypač Europos, ja sekė.

Vienas iš praktinių klausimų buvo susijęs su Baltijos šalių ambasadomis. Svarstyta, kas atsitiks su ambasadomis, kai diplomatai, kurie reprezentavo Baltijos šalių tęstinumą ir sovietų aneksijos nepripažinimą, mirs. Pavyzdžiui, Madride Estija turėjo gana žymų diplomatą iš prieškario laikų Karlą Robertą Pustą, jis ambasadoriaus pareigas ten vykdė iki savo mirties. Ir jis buvo aktyvus, iš Madrido aptarnavo ir Paryžių, reguliariai keliavo į jį. Tampa įdomu, kas atsitiks, kai tie žmonės mirs? Ar juos bus galima pakeisti, ar ne? Kai kuriais atvejais šis klausimas net neiškyla. Pavyzdžiui, Estija turėjo diplomatą Niujorke, generalinį konsulą Ernstą Jaaksoną, kuris dirbo nuo 1940 m. iki pat 1991 m. ir tik tada perdavė savo funkcijas. Jis išgyveno visą tą laikotarpį ir vykdė savo pareigas.

Kaip pasireiškė amerikiečių pagalba? Jie davė pinigų iš ankstesnių Baltijos fondų, kurie nebuvo perduoti Sovietų Sąjungai. Ir jie sakė, tegul Baltijos šalys naudoja šiuos fondus savo ambasadoms.

Bet ne visose šalyse ambasados veikė nenutrūkstamai. Pavyzdžiui, kai Estijos ambasadorius Londone Augustas Torma XX a. 8 dešimtmetyje mirė, jo vietos neužėmė joks kitas diplomatas.

Taigi pastebime tam tikrą simbolizmą, bylojantį valstybės tęstinumą, ir matome, kas vyksta po 1991 m., kai Baltijos šalys atkuria valstybingumą. Pavyzdžiui, Berlyne Estijos ambasada atnaujino savo darbą tame pačiame pastate,  kur ji veikė ir prieš Antrąjį pasaulinį karą. Ir tai vėlgi yra simbolis. Nereikia pamiršti, kad Šaltojo karo metais Berlynas buvo padalytas – Vakarų Berlynas turi skirtingą statusą, skirtingą istoriją. Akivaizdu, kad Šaltojo karo metais šis pastatas negalėjo veikti kaip ambasada, bet ši funkcija buvo atnaujinta po 1991 m.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Angliška jūsų knygos versija buvo išspausdinta 2003 m. Kokie procesai, svarbūs tarptautinės teisės dokumentai, teisės mokslo darbai atsirado nuo 2003 m. iki dabar? Ar jie suteikia naujų įžvalgų ar įrankių interpretuojant ir pagrindžiant valstybingumo išlaikymą neteisėtų aneksijų, ilgalaikių okupacijų atvejais? 

Akademinis diskursas visada tęsiasi. Viena iš svarbiausių monografijų, kuria aš remiuosi savo knygoje, buvo Jameso Crawfordo „Valstybių kūrimasis tarptautinėje teisėje“. Pirmasis jos leidimas pasirodė 1979 m., o 2005 m. išėjo antrasis šios knygos leidimas. Paprastai tokio pobūdžio darbuose fundamentalūs teiginiai nesikeičia, gali atsirasti naujų papildančių istorijų, bet svarbiausi teiginiai išlieka nepakitę. O svarbiausias klausimas – ar laikas patvirtina tuos teiginius, ar ne.

Galime užduoti vieną klausimą: ar 2002–2003 m. rašyti apie šiuos dalykus buvo galima optimistiškiau, palyginti su tuo, kaip yra dabar? Negalima neigti, kad manėme, jog tokie dalykai, kaip Rusijos veiksmai prieš Ukrainą, jau niekada neatsitiks, nes tai yra uždrausta tarptautine teise, tokio pobūdžio tabu laužymas, kurį Rusija įvykdė ir tebevykdo Ukrainoje, pažeidžia pačius tarptautinės teisės pamatus. Jie įvykdė nelegalią Krymo aneksiją 2014 m., tai yra nauja istorija. Žinome ir kitą atvejį: prezidento Trumpo valdymo laikotarpiu JAV pripažino Golano aukštumas Izraelio dalimi, o Vakarų Sacharą – Maroko dalimi. Ir šie sprendimai nepripažinimo politikos kontekste yra vertinami kontraversiškai, nes šios teritorijos nuo pat pradžių buvo įgytos ne legaliai, o per okupaciją.

Iš tolimesnių įvykių matome, kad tai buvo labai ambicingas dalykas tarptautinėje teisėje – parodant, kad jeigu kažkas yra įgyta nelegaliai, nesulauks pripažinimo, net jei tai užtruks 40 ar 50 metų. Tai nebus pripažinta. Nes egzistuoja tokie atvejai kaip Baltijos šalių, kai buvo sugebėta pakeisti nelegalią situaciją net po 50 metų. Žinoma, tarptautiniuose santykiuose yra nelegalių atvejų, kurie lieka neišspęsti net ir praėjus dešimtmečiams – nelegalios būsenos, spaudimas kažką daryti, pripažinti. Čia tinka jūsų anksčiau pavartotas žodis „senatis“, nes dabar tai yra Maroko dalis ir Izraelio dalis. Yra ir kitų atvejų, kur toks spaudimas egzistuoja.

Palyginti su 2003 m., dabar pasaulis kai kuriais aspektais pasidarė atšiauresnis. Yra mažiau vienybės ir daugiau konfliktų tarp didžių valstybių. Galbūt Vakarai, kurie garantavo bent jau vakarietišką tarptautinės teisės versiją, tampa silpnesni nei 2003-iaisiais, kai daug žmonių kalbėjo apie vienpolę pasaulio tvarką, kai amerikiečiai diktavo kitoms šalims. Dabar tampa akivaizdu, kad, tarkim, Rusija, kuri geba vykdyti tam tikras aneksijas, gali de facto turėti savo pačios interesų sferas ir, kol gali jas užtikrinti kariškai artimame užsienyje ar kaimynystėje, gali visai nepaisyti, ar Vakarų šalys pripažins ar nepripažins jos veiksmus. Šia prasme dabar yra mažiau vienybės taikant tarptautinę teisę pasaulyje arba yra daugiau konfliktų. Kyla Kinija, kuri 2002–2003 m. dar nebuvo toks galingas veikėjas, koks yra dabar.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.