2021 12 25

Daiva Šabasevičienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.
Aktorius Juozas Rygertas. LNDT archyvo nuotrauka

2021 12 25

Daiva Šabasevičienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

„Esu įsitikinęs: teatras – geriausias laiko barometras.“ In memoriam aktoriui Juozui Rygertui

2021 m. gruodžio 24 d. po sunkios ir ilgos ligos mirė žinomas XX a. antrosios pusės aktorius Juozas Rygertas.

Atsisveikinimas su velioniu – gruodžio 29 d., trečiadienį, nuo 9 iki 13.30 val. šarvojimo salėje M. K. Paco g. 4, Vilniuje (už Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios). Laidotuvės vyks Antakalnio kapinėse.

Juozas Rygertas gimė 1936 m. sausio 2 d. Kaune, 1955–1959 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Aktorinio meistriškumo katedroje (kurso vadovas – Romualdas Juknevičius), 1959–1962 m. dirbo Kapsuko (Marijampolės) dramos teatre.

1963–1993 ir 1995–2000 m. J. Rygertas buvo Lietuvos valstybinio akademinio (dabar – nacionalinio) dramos teatro aktorius, šiame teatre sukūrė per šešiasdešimt vaidmenų.

Lietuvos kino studijoje ir televizijoje J. Rygertas sukūrė kelias dešimtis vaidmenų, filmavosi kitų šalių kino studijų filmuose. 

1972 m. Juozui Rygertui suteikta aukščiausia aktoriaus kategorija, 1978 m. – nusipelniusio artisto garbės vardas.

Tarp reikšmingiausių jo vaidmenų – Mefistofelis (J. Goethe’s „Faustas“, 1965), Mindaugas (Just. Marcinkevičiaus „Mindaugas“, 1969), Drilas (D. Wassermano ir D. Deriono „Žmogus iš La Mančos“, 1970), Ferdinandas (F. Shillerio „Klasta ir meilė“, 1972), Gregersas (H. Ibseno „Laukinė antis“, 1973), Pepelas (M. Gorkio „Dugne“, 1975), Merūnas (V. Krėvės „Žentas“, 1977), Gajevas (A. Čechovo „Vyšnių sodas“,1978), Sapiega (B. Sruogos „Kazimieras Sapiega“, 1979), Olesnickis (B. Sruogos „Milžino paunksmė“, 1979) ir daugelis kitų.

Informacija apie atsisveikinimą su aktoriumi Juozu Rygertu bus paskelbta vėliau.

Rež. Juozo Rudzinsko spektaklio „Faustas“ pagal Johanną Wolfgangą von Goethę (1965 m.) scena. Juozas Rygertas – Mefistofelis. LNDT archyvo nuotrauka
Rež. Henriko Vancevičiaus spektaklio „Mindaugas“ pagal Justiną Marcinkevičių (1969 m.) scena. Juozas Rygertas – Mindaugas. LNDT archyvo nuotrauka
Rež. Henriko Vancevičiaus spektaklio „Laukinė antis“ pagal Henriką Ibseną (1973 m.) scena. Juozas Rygertas – Gregersas Verlė, Genovaitė Ciplinskaitė – Hedviga. LNDT archyvo nuotrauka
Rež. Rimo Tumino ir Valdemaro Kukulo spektaklio „Čia nebus mirties“ (1988 m.) scena. Juozas Rygertas – Tarybinis funkcionierius. LNDT archyvo nuotrauka

Įvairiomis progomis išsakytos aktoriaus Juozo Rygerto mintys ne tik apibūdina jį kaip menininką ir asmenybę, bet ir skatina susimąstyti, pasisemti išminties dabartines aktorių kartas: 

„Mano mokytojas Romualdas Juknevičius sakydavo: Ką beveiktum scenoje – visų pirma jausk veiksmo nuotaiką, atmosferą – kada, kur, kokiomis aplinkybėmis vyksta veiksmas.“

„Esu įsitikinęs: teatras – geriausias laiko barometras. Jis atspindi ir išreiškia mūsų visuomenės sąmoningumo lygį.“ 

„Kuo labiau pavyksta apvaldyti aktoriaus technikos instrumentus studijuojant, tuo didesnis įgyjamas meistriškumas, kuris ir laiduoja kūrybinį įkvėpimą. Pati įkvėpimo sąvoka aktoriaus kūryboje susideda iš daugelio komponentų: atsakomybės jausmo, suvokimo, kad tu ką nors gero darai žiūrovui (jei ne atskiru vaidmeniu, tai visu spektakliu), kad tai tavo tiesa, kurią privalai pasakyti dabar, neatidėliodamas, šią minutę. Įkvėpimo laukti negali!“ 

„Visuomet ieškau galimybių ne tik pats kurti, bet ir partneriui padėti, nes nuo to priklauso ir viso spektaklio, ir tavo paties sėkmė“.

„Mane ypač jaudina taikos tema. Sakysite – lozungas? Ne. Ši tema aprėpia viską: dabartį ir rytdieną. Ji aprėpia amžinąją tiesą – žmogus ieško savo vietos po saule. Aš visuomet prisimenu „Fudzijamos“ kareivį: „Kaip žmogui būti žmogumi?“

„Kūrybos temą diktuoja ne aktoriaus noras, bet sukurti vaidmenys. Kai M. Gorkio „Dugne“ sukūriau Pepelą – jaunuolį, kuris aistringai svajojo išsiveržti iš purvo, iš dugno į šviesesnį gyvenimą, režisierius Juozas Rudzinskas numatė mano kūrybinės temos tąsą, paskirdamas naują vaidmenį – Mefistofelį. Juo aš lyg dar labiau priartėjau prie tos amžinos gėrio ir blogio kovos, kuri žmogų kankina nuo gimimo iki senatvės.“

„Pradedame darbą teatre, pirmiausia ieškodami būdų, kaip geriau išreikšti save. Ruošdamas naują vaidmenį, visuomet prisimenu Henriko Vancevičiaus žodžius: Kiekvieną pjesę vaidindami, kiekvieną vaidmenį kurdami – kad ir ką ten surastume, vis vien viską perleidžiame per savo širdį, per savo nervus.

„Dažnai girdim apie improvizaciją kaip vieną efektyviausių priemonių kuriant šiuolaikinį vaidmenį. Lietuvių teatre dabar ši priemonė labai mėgstama. Ypač jaunimo. Tačiau man atrodo, kad improvizacija dažnai yra tik atsitiktinių impulsų išraiška. Tuo tarpu tikroji jos paskirtis – paties veikalo idėjinės-meninės raiškos kvintesencija. Improvizacija, kaip priemone, galima sėkmingai naudotis tik tuo atveju, kai scenoje optimaliai aiški spektaklio samprata ir idėjinė kryptis.“

„Esu įsitikinęs, kad aktorių kolektyvas yra labai panašus į orkestro instrumentus. Juk smuikui netinka gaida, parašyta būgnui, ir atvirkščiai. Pasaulis įvairus, ir aprėpti jo vienas žmogus negali. Taip ir su vaidmenimis, ir amplua“.

„Mes, aktoriai, visada laukiame savo vaidmens. Laukiame, kol esame teatre. Ir visada manome, kad tam vaidmeniui sukurti turime ir dvasinių, ir fizinių jėgų. Svajojame juo išsakyti tai, kas susikaupė per visą gyvenimą.“

Rež. Raimondo Vabalo filmo „Žingsniai naktį“ (1962 m., LKS) kadras. Juozas Rygertas – Aleksas.
Rež. Algirdo Lapėno spektaklio „Žmogus iš Lamančos“ pagal Dale’ą Wassermaną (1970 m.) scena. Juozas Rygertas – Servantesas-Don Kichotas. LNDT archyvo nuotrauka
Rež. Algirdo Lapėno spektaklio „Strakaliukas ir Makaliukas“ pagal Kostą Kubilinską (1973 m.) scena. Juozas Rygertas – Pasakorius juokdarys, Danutė Krištopaitytė – Lapė. LNDT archyvo nuotrauka
Rež. Ramučio Rimeikio spektaklio „Solo laikrodžiui su gegute“ pagal Osvaldą Zahradníką (2001 m.) scena. Juozas Rygertas – Raineris. LNDT archyvo nuotrauka

Juozas Rygertas dirbo su beveik visais XX a. antrojoje pusėje kūrusiais režisieriais, vaidino su puikiais šio laikotarpio aktoriais, kurie labai vertino jį ir kaip menininką, ir kaip žmogų.

Režisierius Henrikas Vancevičius (1924–2014): Juozas Rygertas – įtaigus aktorius. Visi jo vaidmenys tvirti ir be galo vyriški. Jo Mindaugas, Kazimieras Sapiega – ypač įdomūs vaidmenys. Rygertas iki galo neišsakė savęs. Jis tiek energijos turėjo, žavesio ir ugnies.

Režisierius Rimas Tuminas: Juozas Rygertas – XX amžiaus teatro herojus: maištingas, sunkiai apčiuopiamas, tačiau atpažįstama jo harmoninga sandara. Herojus, tebegyvenantis vilčių, jėgos ir nevilties centre.

Teatrologė Audronė Girdzijauskaitė: Buvo laikai, kai vyrus aktorius rinkdavo kaip Anglijoje į policiją: aukštus, gražius, stotingus. Rygertas – vienas tokių. Šio režisieriaus paletėje visi vyrai buvo kaip spalva. Vieni gaudavo gilesnius psichologinius vaidmenis, Juozui Rygertui dažniausiai tekdavo „šalta spalva“. Jį kviesdavo vaidinti tėvus, karius, didikus… Bet jis buvo ir puikus Don Kichotas, kur reikėjo parodyti plastinius sugebėjimus, balsą ir vyrišką žavesį. Jo išoriniai, „paradiniai“ duomenys kartais suklaidindavo režisierius, ir jie nesuteikė aktoriui galimybės suvaidinti tai, kas jam artimiausia.

Aktorius Audris Chadaravičius (1935–2008): Man susidaro įspūdis, kad aš visą gyvenimą vaidinau su Rygertu. O iš tiesų – vos keletą kartų. Labai keista. Taip atrodo gal ir dėl to, kad mes grimavomės vienoj grimerinėj. O tai kartais daugiau nei su artimu žmogumi bendrauti gyvenime. Mūsų daug kur sutiko požiūriai į žmones, į meną, į gyvenimą.

Jis ypač doras žmogus. Per tai ir nukentėjo. Talento jam tikrai užteko. Juozas Rygertas buvo panašus į Kiprą Petrauską, Stasį Petraitį, Juozą Mažeiką, – atrodė, kad jis iš smetoniškų laikų. Don Kichoto jis nevaidino – jis pats buvo ir liko juo. Jis giliai tikėjo, kad gėris turi nugalėti blogį. Tai šviesi asmenybė.

Rygertą aš nepaprastai gerbiu kaip žmogų, aktorių, draugą. Jis man – vienas inteligentiškiausių aktorių Lietuvoje. 

Aktorė Irena Garasimavičiūtė (1928–2016): Be galo gabus žmogus. Ypač geras partneris. Visada dirbo iš širdies. Aišku, išskirtinis yra jo nemirtingasis Don Kichotas miuzikle „Žmogus iš Lamančos“. Šį jo vaidmenį prisimenu kaip gražiausią darbą.

Aktorius, režisierius Adolfas Večerskis: Ką bepasakytum, vis vien neįtiksi. Gyvos legendos papasakoti neįmanoma. Meistras. Didis meistras. Ne laiku pasitraukęs rašyti memuarų, kurių, tikiuosi, ir nepradėjo rašyti. Kartais teatre būna ir tokių Žmonių… 

Aktorė Irena Leonavičiūtė (1930–2011): Galvodama apie Juozą Rygertą, visada prisimenu režisieriaus Romualdo Juknevičiaus žodžius: „Į teatrą ateina ypatingo talento žmogus, ir ne vien Lietuvos, bet pasauliniu mastu.“ „Žmoguje iš Lamančos“ jis atidavė save. Jis dar ir dabar galėtų vaidinti šį vaidmenį… Jis visada švarus ir šviesus žmogus.

Aktorė Aldona Janušauskaitė: Juozas Rygertas – talentingas, elegantiškas artistas. Jautrus, geras ir išdidus žmogus. Apie klaidas aš nekalbu, mes visi klaidingi – kaip sakydavo Kazimiera Kymantaitė.

Aktorė Vaiva Mainelytė: Vienas džentelmeniškiausių kolegų. Jis niekada nelįsdavo be reikalo į dūšią. Jeigu norėdavai, kad išklausytų, visada išklausydavo. Turėjo gerą humoro jausmą. Gyvenime – tikras aristokratas. Man visą gyvenimą jis buvo ir liks Don Kichotu. 

Aktorius Ramutis Rimeikis: Juozas Rygertas – neišnaudotų galimybių aktorius. Jis turėjo savitą aktorinę mokyklą. Nors niekada dėl vaidmenų nepataikavo, nekeliaklupsčiavo, jį į savo spektaklius kviesdavosi daugelis režisierių. Vaidindamas net ir mažiausius epizodus, sugrodavo visas natas. Jis turėjo daug svajonių… Tai – skaudulio žmogus, iš teatro išsinešęs dvasinį nerimą. Ir gyvenime jis liko Don Kichotu…

Aktorius Vytautas Rumšas: 1970 metais pastatytame režisieriaus Algio Lapėno miuzikle „Žmogus iš Lamančos“ idalgas – aktorius Juozas Rygertas – dainavo: „Vienam prieš šimtus stot į kovą, mylėt visą amžių šventai, teisybės vardan pajėgų negailėt ir eit link žvaigždės tolimiausios…“ Tai ne tik Don Kichoto žodžiai, tai ir maestro Juozo Rygerto žodžiai. Tokį aš jį matau. 

Aktorė Dalia Michelevičiūtė: Su dviem mohikanais – Juozu Rygertu ir Audriu Chadaravičiumi – susidūriau Algirdo Lapėno spektaklyje „Lietaus pardavėjas“. Tuomet dar buvau studentė. Patyriau didelį džiaugsmą, galėdama vaidinti šalia tokių aktorių. Jų požiūris į mane buvo šiltas ir kolegiškas. Visada žavėjausi Juozo Rygerto elegancija.

Aktorius Juozas Rygertas. LNDT archyvo nuotrauka
Aktorius Juozas Rygertas. LNDT archyvo nuotrauka
Aktorius Juozas Rygertas. LNDT archyvo nuotrauka
Rež. Romualdo Juknevičiaus spektaklio „Nora“ pagal Henriką Ibseną (1959 m., diplominis darbas) scena. Juozas Rygertas – Helmeris. LNDT archyvo nuotrauka
Rež. Romualdo Juknevičiaus spektaklio „Be kaltės kalti“ pagal Aleksandrą Ostrovskį (1959 m., diplominis darbas) scena. Juozas Rygertas – Neznamovas, Agnė Gregorauskaitė – Korinkina. LNDT archyvo nuotrauka
Rež. Stasio Čaikausko spektaklio „Naujųjų metų naktį“ pagal Ardi Liivesą (1959 m.) scena. LNDT archyvo nuotrauka
Rež. Stasio Čaikausko spektaklio „Damoklo kardas“ pagal Nâzimą Hikmetą (1961 m.) scena. Juozas Rygertas – A. B., Nijolė Narijauskaitė – Teisėjo duktė. LNDT archyvo nuotrauka
Rež. Raimondo Vabalo filmo „Žingsniai naktį“ (1962 m., LKS) kadras. Juozas Rygertas – Aleksas.
Rež. Vytauto Čibiro spektaklio „Ratas“ pagal Vytautą Rimkevičių (1963 m.) scena. Juozas Rygertas – Raimondas Stulgys, Irena Leonavičiūtė – Aušra Medelytė. LNDT archyvo nuotrauka
Rež. Juozo Rudzinsko spektaklio „Dugne“ pagal Maksimą Gorkį (1964 m.) scena. Juozas Rygertas – Vaska Pepelas, Lidija Kupstaitė – Vasilisa Karpovna. LNDT archyvo nuotrauka
Rež. Vytauto Čibiro spektaklio „Raktų savininkai“ pagal Milaną Kunderą (1963 m.) scena. Juozas Rygertas – Jiržis Nečas, Eugenija Pleškytė – Alena Nečasova. LNDT archyvo nuotrauka
Rež. Vytauto Čibiro spektaklio „104 puslapiai apie meilę“ pagal E. Rudzinską (1964 m.) scena. Juozas Rygertas – Feliksas. LNDT archyvo nuotrauka
Rež. Henriko Vancevičiaus spektaklio „Mindaugas“ pagal Justiną Marcinkevičių (1969 m.) scena. Juozas Rygertas – Mindaugas. LNDT archyvo nuotrauka
Rež. Algirdo Lapėno spektaklio „Žmogus iš Lamančos“ pagal Dale'ą Wassermaną (1970 m.) scena. Juozas Rygertas – Servantesas-Don Kichotas. LNDT archyvo nuotrauka
Rež. Henriko Vancevičiaus spektaklio „Katedra“ pagal Justiną Marcinkevičių (1971 m.) scena. Juozas Rygertas – Aklas smuikininkas, Arnas Rosenas – Laurynas. LNDT archyvo nuotrauka
Rež. Otto Lango spektaklio „Klasta ir meilė“ pagal Friedrichą Schillerį (1972 m.) scena. Juozas Rygertas – Ferdinandas, Lilija Mulevičiūtė – Luiza, Tomas Vaisieta – Fon Valteris. LNDT archyvo nuotrauka
Rež. Kazimieros Kymantaitės spektaklio „Milžino paunksmė“ pagal Balį Sruogą (1979 m.) scena. Juozas Rygertas – Zbignevas Olesnickis. LNDT archyvo nuotrauka
Rež. Algirdo Lapėno spektaklio „Praraja“ pagal Albertą Laurinčiuką (1982 m.) scena. Juozas Rygertas – Alenas, Vaiva Mainelytė – Morta. LNDT archyvo nuotrauka
Rež. Rimo Tumino spektaklio „Vyšnių sodas“ pagal Antoną Čechovą (1990 m.) scena. Juozas Rygertas – Gajevas. LNDT archyvo nuotrauka
Rež. Gintaro Varno spektaklio „Svetimas“ pagal Albert'ą Camus (1995 m.) scena. Juozas Rygertas – Tardytojas, Arūnas Sakalauskas – Merso. LNDT archyvo nuotrauka