Europos Disnėjus Vladislovas Starevičius

Kaune karjerą pradėjęs lenkų kilmės animatorius yra vienas animacijos pionierių, pripažintas tūrinės ir sustabdyto kadro (stop-motion) animacijos klasikas. Tačiau žymiausius savo animacinius filmus V. Starevičius kūrė prieškario Maskvoje, o po Pirmojo pasaulinio karo – Prancūzijoje.

Birželio 2 d. galerijoje „Meno parkas“ esančioje pačioje Kauno senamiesčio širdyje buvo atidaryta Torunės šiuolaikinio meno centro organizuojamo projekto „Vladislovas Starevičius – animacijos pasaulio pionierius“ paroda. Šiuo projektu siekiama supažindinti visuomenę su kino istorijai ir lėlinei animacijai itin reikšminga Vladislovo Starevičiaus asmenybe bei tarptautinėje scenoje reprezentuoti kūrėjo nuopelnus animacijos raidai.

V. Starevičiaus nacionalinė priklausomybė labai komplikuota. Rusijoje jis vadinamas Rusijos animacinio kino pradininku, Lenkijoje – lenkų kinematografininku, pirmojo pasaulyje lėlinio filmo autoriumi. Prancūzai nemažą jo meninio paveldo dalį įvardija kaip prancūzų animacinio kino klasiką. Tačiau būtent Lietuvoje, Kaune, jis sukūrė pirmuosius pasaulyje erdvinės animacijos šedevrus.

1965 m. mirusio menininko kūrybinį palikimą sudaro 45 filmai. Pirmoji lėlių animacija „Elniaragių kova“ sukurta dar 1910-aisiais V. Starevičiui pradėjus dirbti Kauno miesto muziejuje, kuris užsakė menininkui sukurti dokumentinius filmus. Tuomet ir prasidėjo jo kaip filmų kūrėjo karjera. 

Pirmasis visuotinio pripažinimo sulaukęs buvo lėlių animacijos trumpametražis filmas „Gražioji Lukanida“. Nuo tada jis sukūrė daugybę filmų, jie pasklido po visą pasaulį, pasiekdami net Kiniją ir JAV. Nors menininkas laikomas animacijos klasiku ir vadinamas Europos Disnėjumi, o jo filmai įkvėpė tokius kūrėjus kaip Timas Burtonas, broliai Quay ir Wesas Andersonas, Lenkijoje ir Lietuvoje jis vis dar žinomas mažai. Tai lėmė sudėtinga menininko biografija. 

Vladislovas Starevičius gimė besislapstančio 1863 m. sukilimo dalyvio Aleksandro Starevičiaus ir bajoraitės Antaninos Legeckos šeimoje Maskvoje. Motinai mirus, vaiką pasiėmė giminės iš Kauno. Čia jis baigė pradinę mokyklą. Vidurinę mokyklą lankė jau Estijoje. Dar būdamas mokyklinukas, susidomėjo fotografija ir entomologija. V. Starevičius ne tik rinko vabzdžius savo kolekcijai, bet ir darė tikroviškus jų modelius. 

Meno mokslų V. Starevičius nepabaigė, tačiau tai nesutrukdė jam uždarbiauti piešiant, o vėliau – ir susirasti valstybės tarnybą Kaune. Tuo pat metu jis domėjosi fotografija, užsiėmė saviveikla. Pasakojama, kad būtent dėl jo puikių Kauno nuotraukų kraštotyros muziejus patikėjo V. Starevičiui kamerą ir pasiūlė sukurti kelis filmus. Po filmo „Virš Nemuno“ sėkmės V. Starevičius mėgino kurti apybraižas iš savo mėgstamų vabzdžių gyvenimo. Tačiau vabzdžiai buvo nekokie aktoriai, neištverdavo kaitrių lempų, todėl ilgainiui V. Starevičius juos pakeitė gudriais muliažais. 

1909 m. V. Starevičius pabaigė du filmus: „Laumžirgių gyvenimas“ ir „Vabalai skarabėjai“. Manoma, kad 1910 m. sukurtas filmas „Lucanus Cervus“ apie elniaragių kovą dėl patelės buvo pirmasis animacinis lėlinis filmas pasaulyje. Ta pačia technika sukurtas ir trumpametražis filmas „Gražioji Lukanida“, kuriame buvo parodijuojami riterių romanų siužetai. Filmas išpopuliarėjo visame pasaulyje, ir dar ilgą laiką žiūrovai neįspėjo jo paslapties: jie manė, kad nufilmuoti tikri dresuoti vabalai. V. Starevičius filmus kūrė vienas ir neatskleisdavo savo meistriškumo paslapčių. 

Įkvėptas „Lucanus Cervus“ sėkmės, 1912 m. V. Starevičius nusprendė išvažiuoti į Maskvą, kur daug didesnės galimybės kūrybai. Maskvoje menininką ėmė globoti verslininkas Aleksandras Chanžonkovas, jis padovanojo jam kamerą, juostos, išnuomojo butą ir studiją, tačiau pareikalavo kuriamų filmų teisių. Filmus A. Chanžonkovo studijoje V. Starevičius kūrė iki 1917 m.

1919 m. bėgdamas nuo bolševikų menininkas emigravo į Italiją, vėliau persikėlė į Prancūziją, čia praleido visą savo likusį gyvenimą. Čia jis iš karto gavo užsakymų animaciniams filmams. Jau po poros metų jo „Lakštingalos giesmė“ apdovanota Rozenfeldo aukso medaliu. Kitą aukso medalį jis gavo už reikšmingiausią savo darbą – pirmąjį pasaulyje lėlinį pilnametražį filmą „Lapinas Raneikis“. Šis buvo kuriamas nuo 1926 iki 1930 m. ir išleistas jau prasidėjus garsinio kino erai. Tačiau įgarsintas buvo tik po aštuonerių metų Vokietijos vyriausybės lėšomis.

Deja, dėl šios priežasties po karo filmas buvo retai rodomas. Paties V. Starevičiaus karas beveik nepalietė. Po 1945 m. jis nusprendė įsikurti Paryžiaus priemiestyje ir čia toliau kurti savo filmus. Tačiau jo populiarumas mažėjo, užsakymų filmams – irgi. Pasakojama, kad paskutiniais gyvenimo metais jis kūrė reklamos klipus ir net pardavinėjo savo lėles.

Įvairiuose leidiniuose V. Starevičius įprastai minimas kaip rusų tautybės kino kūrėjas, turintis lenkiškų šaknų, gyvenęs ir kūręs Prancūzijoje. Jo kilmės komplikuotumą atskleidžia dažnai rašytiniuose šaltiniuose skirtingai interpretuojamas menininko vardas, tačiau Lenkijai jis visada bus Władysław Starewicz, nes savo lenkišką kilmę pats menininkas pabrėžė iki pat gyvenimo pabaigos.

Lietuvoje V. Starevičius ilgą laiką buvo pamirštas. Tačiau dėl įvairių iniciatyvų, organizuojamų parodų ir konferencijų susidomėjimas jo kūryba vėl auga. 125-ųjų menininko gimimo metinių proga Kaune buvo atidengta memorialinė lenta, o greta – vabzdžių skulptūros, vaizduojančios tris pagrindinius režisieriaus sukurtų animacinių filmų veikėjus – elniaragį, skruzdę ir žiogą. Šias skulptūras nukaldino kalvis Zenonas Baranauskas. Elniaragio, skruzdės ir žiogo skulptūros atidengtos greta Ryšių istorijos muziejaus pastato, kur praėjusio amžiaus pradžioje kūrė Europos Waltu Disney’ėjumi tituluojamas V. Starevičius.

Tekstas parengtas pagal galerijos „Meno parkas“ informacinį pranešimą spaudai.

Už pagalbą rengiant vaizdo pasakojimą dėkojame galerijos „Meno parkas“ vadovui Arvydui Žalpiui.

Projektą iš dalies finansuoja Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.