Europos Komisija nori panaikinti Kalėdas? Briuselyje dirbanti lietuvė ramina: „Niekas nieko nedraudžia“

Vidiniam aptarimui skirtame Europos Komisijos (EK) darbiniame dokumente #UnionOfEquality būta ir daugiau prieštaringai vertintų rekomendacijų, kaip EK darbuotojams viešuose pareiškimuose ir laiškuose vengti stereotipų ir naudoti „įtraukiąją komunikaciją“. Dėmesio sulaukė ir dokumento autorių siūlymas į žmones nesikreipti „ponas“ ar „ponia“, nes tokie žodžiai esą paremti „tik lytimi, susijusią su gimimu“, ir gali negerbti to žmogaus savęs identifikavimo. Todėl geriausia vietoje „Mis“ ar „Mister“ rašyti lyčiai neutralų „Mx“.

Tačiau vis dėlto daugiausia kritikos ir nerimo visuomenei sukėlė klausimas dėl „Kalėdų“ termino. Į tai sureagavo Europos Sąjungos vyskupų konferencijų komisija, ji diplomatiškai atkreipė dėmesį dėl „įspūdžio, kad kai kurioms dokumento projekto ištraukoms būdingas antireliginis šališkumas“. Siūlymą neminėti Kalėdų sukritikavo ir Šventojo Sosto valstybės sekretorius Pietro Parolinas, sakydamas, kad tai kelia pavojų nepaisyti tikrovės. „Naikinti skirtumus ir naikinti savo šaknis reiškia kenkti pačiam sau“, – pabrėžė kardinolas.

Panašu, kad į gausias pastabas buvo atsižvelgta. „Įtraukiosios komunikacijos“ gairių iniciatorė, Maltos deleguota EK Lygybės eurokomisarė Helena Dalli po kritikos atsiėmė dokumentą ir pažadėjo jį tobulinti.

Ar Europos Sąjungos krikščionys ką tik išvengė cenzūros dėl „Kalėdų“ termino vartojimo? Ir kaip vertinti tokio pobūdžio rekomendacijas? Apie tai sutiko pasikalbėti žmogus, kuris situaciją pažįsta iš vidaus – ilgametė žurnalistė, komunikacijos specialistė, aktyvi katalikė Jurgita Žemaitytė gyvena Briuselyje ir dirba vienoje iš Europos institucijų. Pašnekovė ramina: niekas Kalėdų nepanaikins, o patys EK darbuotojai į visą šį šurmulį žiūri kur kas paprasčiau.

Lietuviai Jus turbūt prisimena iš darbo Lietuvos radijuje laikų, o ką šiuo metu veikiate Belgijoje?

Aš dirbu vienoje iš Europos institucijų, tvarkau reikalus, susijusius su telekomais, roumingais, dirbtiniu intelektu, naujausiais kompiuteriais, moksliniais tyrimais technologijų srityje ir panašiais dalykais. Dirbu komunikacijos skyriuje, esu atsakinga už žiniasklaidą. Tai viena mano profesinio gyvenimo dalis.

Kita – susijusi su lietuvių bendruomene, kuri Belgijoje gyvuoja daugiau nei 70 metų. Toje bendruomenėje veikia skirtingi padaliniai, įvairūs žmonės, kurie už ką nors atsakingi. Mane vis prisimena, kai reikia surinkti kokią istorinę medžiagą –  pavyzdžiui, Pasaulio lietuvių bendruomenė šiuo metu rengia knygą, skirtą pasaulio lietuvių indėliui į Lietuvos nepriklausomybę. Taigi knygai parašiau straipsnį apie Belgijos lietuvius.

Taip pat esu atsakinga už lietuvių parapijos organizavimą. Tiesa, tokios parapijos, kaip ją suprantame Lietuvoje, čia nėra. Lietuvos vyskupų konferencija mums paskyrė kunigą, kuris atvyksta keliskart per metus. Šiuo metu yra paskirtas kun. prof. Rimas Skinkaitis. Tačiau dėl COVID-19 ir kitų priežasčių dvejus metus su juo nebuvome susitikę. Dabar kunigas greičiausiai atvažiuos per Atvelykį.

Žmonės Belgijoje eina į savo vietines parapijas, bet keliskart per metus – prieš Kalėdas ar Velykas – suorganizuojame lietuviškas Mišias, giedame giesmes. Dažniausiai tai būna per adventą (Džiaugsmo sekmadienį) arba Verbų sekmadienį. Keletą kartų ruošėme vaikus Pirmajai Komunijai, dalyvavome Briuselio katedroje rengtose pasaulio prakartėlių parodose. Lietuvių choras „Be lietaus“ ir folkloro ansamblis „Rasos“ šiais metais jau antrą kartą dalyvaus chorų festivalyje rengiamame Briuselio šv. Mykolo ir šv. Godulės katedroje per adventą. Tad mūsų katalikų bendruomenė veikia, nors tai ir nėra sekmadieninė mokyklėlė.

Paviešintą EK darbinį dokumentą dėl „įtraukiančios komunikacijos“ sukritikavo nemažai katalikų. Kokia buvo Jūsų pirmoji reakcija?

Apie tai sužinojau, kai Irena Vaišvilaitė mane pažymėjo feisbuko komentaruose. Pasirodo, tą dokumentą gavau savo elektroninio pašto dėžutėje dar prieš du mėnesius – bet nebuvau atkreipusi dėmesio (šypsosi)… Dokumentas buvo skirtas tik EK darbuotojams, kurie dirba su išorine ir vidine komunikacija. Aš pati dirbu su išorine komunikacija, rašome pranešimus spaudai, rengiu atsakymus  į žurnalistų klausimus.

Taigi tai buvo rekomendacijos, kaip turėtume kreiptis į žmones ir ką rašyti. Tokių dokumentų turi kiekviena tarptautinė organizacija: Jungtinės Tautos, Europos Taryba, netgi NATO. Visur rašoma apie „įtraukiančią komunikaciją“, skirtą administracinei anglų kalbai. Tas dokumentas nėra verčiamas į kitas kalbas, kadangi 90 proc. darbuotojų vartojame anglų kalbą.

Visose institucijose, administracijose, turime kreiptis vienas į kitą pagarbiai. Negalime sakyti ar rašyti „tu, balvone“ ar pan. Tarp savo bendradarbių turime įvairių žmonių iš įvairių pasaulio šalių. Jų religijos gali būti kitokios, jie gali apie save galvoti kaip apie kažką kita – nebūtinai kaip apie vyrą ar moterį. Su jais reikia elgtis pagarbiai – kaip dabar kalbuosi su jumis. Todėl EK ir pateikia tokias rekomendacijas.

Problema dėl to dokumento galbūt tokia, kad jame pateikti konkretūs pavyzdžiai, kaip kalbėti ir kaip nekalbėti. Tie pavyzdžiai supykdė tam tikras grupes, kurios ir taip ganėtinai radikalios ES atžvilgiu. Bet man keletas pavyzdžių patiko – pavyzdžiui, kur buvo rašoma, kaip kalbėti apie vyrus ir moteris. Galėtų būti toks pavyzdys: „Lietuviai šiandien gerai žaidžia ir tikriausiai laimės. O rytoj žais lietuvės moterys.“ Tai vietoje to reikėtų sakyti: „Lietuviai vyrai gerai žaidžia, o rytoj žais lietuvės moterys.“ Reikėtų vienodai lygiai paminėti tiek vyrus, tiek moteris.

O dėl kalėdinio ar šventinio laikotarpio – mano generalinis direktorius vartoja žodį „kalėdinis“ (Christmas), mes jam padedame rašyti naujienlaiškius. Ir niekam tos „Kalėdos“ neužkliūva. Ši tradicija yra krikščioniška, ir visi ją supranta.

Tai Jūs pati rašote „Christmas“?

Įvairiai – tiek „Christmas“, tiek „holidays“. Kaip tik išeina. Niekas manęs už tai nenubaus ir visiškai nieko dėl to nenutiks. Tai yra audra stiklinėje. Kaip Grinčas nepavogė Kalėdų, taip ir Briuselis nepavogs (šypsosi).

Jūs, komentuodama šį atvejį feisbuke, rašėte, kad dokumento darbiniame variante buvo visai gerų dalykų, tačiau kai kur lazda perlenkiama.

Taip. Yra pavyzdingų darbuotojų, kurie bando naikinti bet kokius stereotipus, tačiau patys jų turi – ir pradeda galvoti, kad, jeigu vartosime krikščioniškos šventės pavadinimą ar krikščioniškus vardus, kas nors gali įsižeisti. Galbūt tai kyla dėl nepasitikėjimo savimi? Nežinau. Juk būtų galima rašyti tiesiog paminint keletą švenčių: sveikiname Jus šiuo gražiu šventiniu laikotarpiu – ar švęstumėt Kalėdas, ar Chanuką, ar bet ką.

Žvelgiant plačiau – naujoji eurokomisarė H. Dalli yra atsakinga už lygias galimybes, tokios pareigybės anksčiau nebuvo. Ji turi tam tikrą darbuotojų skaičių, kurie ir galvoja, ką daryti vidinėje ir išorinėje komunikacijoje. Dėl to ir atsiranda tokie dokumentai. Bet tai nėra naujovė. Įvairios institucijos netgi rengia mokymus savo darbuotojams, kaip vengti įvairių stereotipų. Šiemet dalyvavau vienuose mokymuose, nes buvo įdomu. Mokymai truko neilgai, kelias valandas.

Pamačiau, kad juose buvo labai daug žmonių iš diplomatinės tarnybos. Pasirodo, jiems tokie mokymai privalomi. Mintis tokia: kai mes užaugame vienalytėje terpėje, kurioje baigiame mokslus ir pradedame dirbti – staiga, išvažiavę į platųjį pasaulį, atsivežame ir savo stereotipus. Bet tai yra natūralu ir normalu. Mes manome, kad žmonės visur bus panašūs į mūsų aplinką. Tad tie mokymai ir skirti atkreipti dėmesį, kad yra kitokių šalių, kitokių sostinių, kitokių spalvų, religijų ar įsitikinimų žmonių.

Tačiau tas darbinis dokumentas (ar netgi, kaip sako dalis visuomenės, – vyraujanti tendencija) kritikuojamas dėl to, kad, atrodytų, bando neigti tai, kas yra „mūsų aplinkoje“ – krikščioniškos Europos šaknis ir pamatus. Taip pat teigiama, kad EK bando tai performuoti ir vietoje to pateikti kažkokį naują beveidį darinį, kuriame nebebūtų jokių Europai būdingų skirtingumų. Dėl įvairovės griaunama įvairovė. Kaip Jums atrodo?

Aš galvočiau praktiškai – kaip galėčiau pritaikyti tas rekomendacijas? Ar tai išvis įmanoma? Mano konkrečiu atveju tos gairės beveik nepritaikomos. Mano darbovietė praktiškai niekada nesikreipia į konkretų žmogų – mes parengiame darbinius variantus spaudos atstovui, o jis jau atsakinėja į žurnalistų klausimus. Jis į kreipiasi „Mis“, „Misis“ ir pan., o jei žmogus nenori būti įvardytas pagal lytį, rašo „Mx“ – kaip jau adresatas nori.

Bet mano atveju… Pavyzdžiui, rašiau pranešimą spaudai: „Šiandien EK priėmė naują reglamentą, dėl kurio visoje ES nebebus roumingo.“ Čia nėra beveik jokios galimybės taikyti kažkokių stereotipų.

Arba kitas pavyzdys – darome infografikus, kurie suprantamai paaiškina, kaip veikia dirbtinis intelektas. Čia vėl nebus jokių stereotipų, nes tame tekste nėra jokių asmeniškumų. Nei šalių, nei sostinių, nei vardų, nei pavardžių, nei „Mister“, nei „Misis“.

Tas rekomendacijas galėčiau pritaikyti, kai rašau elektroninį laišką konkrečiam žmogui. Tačiau man būtų keista į adresatą kreiptis „Dear Mx“. Nebent žmogus pats to asmeniškai paprašytų.

Gairės dar galėtų tikti, kai dalyvauju kokioje nors konferencijoje. Šiemet kartą save pagavau – viena moteris vadovavo vienai diskusijai, aš ją pavadinau „chairman“. Iškart pagalvojau: „O kodėl taip pasakiau? Juk ji yra moteris…“ Tad galima sakyti tiesiog „chair“ arba „chairwoman“, jeigu nori. Paskui tos moters atsiprašiau: „Oi, ne taip jus pavadinau.“ Bet ji – italė, tiesiog numojo ranka ir nusišypsojo. Bet, kai pagalvoji, juk nėra teisinga į moterį kreiptis „chairman“? (juokiasi)

Atsimenu vieną pavyzdį iš Lietuvos. Kai mokiausi Šv. Antano religijos studijų institute Kretingoje, ten buvo kažkas panašaus į mokslo tarybą – dėstytojai ir dėstytojos susirinkdavo ir pakviesdavo studentų atstovą. Aš ten ateidavau, mane pasodindavo šone, o ratu susėsdavo profesoriai dėstytojai. Beveik visi jie buvo vyrai, keli iš jų – kunigai. Ir buvo ten viena dėstytoja Indrė Čuplinskaitė, kuri dabar gyvena Kanadoje. Ji dėstė Bažnyčios istoriją. Ateina direktorius ir sako: „Nu vyrai, apie ką šiandien kalbėsim?“ (juokiasi)

Atsimenu Indrės išraišką – jos, užaugusios Kanadoje, baigusios mokslus Belgijoje ir kitur… Bet ji tik atsidusdavo ir nieko nesakydavo.

Kaip suprantu, žmonės, kurie rašo tokias rekomendacijas, gali būti ideologiškai ar kitaip labai angažuoti, kartais norintys radikalių pokyčių. Tačiau patys EK darbuotojai į tokius dalykus žiūri paprasčiau?

Žinoma. Kiekvienas žiūri praktiškai, ar įmanoma tai pritaikyti. Tarkim, tie, kurie rengia skaidres, turėtų stengtis nerodyti, kad moterų darbas – vien tik virtuvėje, o štai vyrai kuria išradimus. Tai jiems galbūt labiau reikėtų tas gaires pritaikyti.

Prisiminiau kitą „įtraukiančios komunikacijos“ darbinio dokumento rekomendaciją – kai kalbi ar rašai apie šeimą, nedėk nuotraukų, kuriose būtų vien tradicinė šeima. Turėtų būti ir dviejų vyrų ar dviejų moterų vaizdų – dėl įvairovės.

Atsimenu, kai buvo priimtas pirmasis roumingo reglamentas, kai skambučių kainos tarp ES šalių mažėjo (tai buvo kokiais 2012–2013 m.; dabar roumingas visai panaikintas), tada rengiau komunikacijų kampaniją, bandėm suskaičiuoti, kiek maždaug vidutiniškai sutaupytų kelios žmonių grupės – verslo atstovas, keliaujantis į kitą ES šalį keliskart per metus, ir kiek sutaupytų viena šeima, važiuojanti atostogų į kitą ES šalį kelioms savaitėms per metus.

Iliustracijai panaudojau tradicinę šeimą – vyras ir žmona su dviem vaikais. Ir absoliučiai niekam ta iliustracija neužkliuvo. Tuo metu mūsų spaudos atstovas buvo garsus žurnalistas Ryanas Heathas, dirbantis „Politico“. Jis yra vedęs kitą vyrą, pasisako už gėjų santuokas. Ir jam tai absoliučiai neužkliuvo – be jo sutikimo nebūtų patvirtinta mūsų komunikacijos kampanija. Jam netgi buvo nuostabi naujiena, kad šeima – du suaugę ir du vaikai – sutaupys 200 eurų per metus. Atsimenu, jis labai dėkojo, kad suradome tokius apvalius skaičius, ir tai buvo ištransliuota visose žiniasklaidos priemonėse visoje ES.

Tad kaip suprasti, ką iš tiesų reiškia EK rekomendacijos? Jos yra, bet jų neprivaloma laikytis? Kaip jau sakėte, galite laisvai rašyti „Happy Christmas“, ir dėl to negausite per galvą.

Niekaip.

Lietuvoje yra tarnybinės etikos kodeksai, tai mes turime panašius. Jie yra privalomi. Jeigu pilietis mums parašo, prašydamas kokios nors informacijos, jam būtina atsakyti per dvi savaites. To aš privalau laikytis. Taip pat turiu į žmogų kreiptis pagarbiai.

O EK dokumentas, apie kurį kalbame, yra rekomendacijos. Ar mums jų laikytis administracinėje kalboje – sprendžiame kiekvienas savo nuožiūra. Bet, kadangi, tą dokumentą gavau jau seniai ir nebuvau jo išstudijavusi – tai matot, kiek į jį kreipiu dėmesio (šypsosi)… Aš tiesiog žinau, kad į žmogų reikia kreiptis pagarbiai. Viskas.

Dabar rekomendacijos perduotos peržiūrėti ir „patobulinti“. Viešojoje erdvėje (bent jau Lietuvoje) populiariausios dvi versijos – pirmoji sako, kad EK prezidentei Ursulai von der Leyen labai nepatiko dokumento turinys, todėl gairės atmestos. Pagal kitą versiją, prezidentei dokumentas patiko – bet ji užpyko, kad jis ne laiku išėjo į viešumą, todėl nepavyko prastumti savų cenzūrinių tikslų. Ką Jūs apie tai manytumėt?

Aš manau, kad buvo truputį kitaip. Dokumentas iš pradžių buvo paskelbtas mūsų vidiniame interneto puslapyje, ir ten darbuotojai galėjo parašyti savo nuomonę. Buvo daug komentarų – bet, kadangi dokumentas išimtas, jų nebesimato. Matome, kad kilo nepasitenkinimas iš vidaus, žmonės pradėjo šaipytis iš konkrečių pavyzdžių.

Mano manymu, vienokios ar kitokios rekomendacijos bus. Jeigu kitos organizacijos turi „įtraukiančios komunikacijos“ dokumentus, Europos Komisija irgi turės. Kokios tos gairės bus, neaišku. Turbūt paprasčiausia būtų išimti konkrečius pavyzdžius ir palikti dokumentą atviresnį – kad kiekvienas žmogus galėtų pats spręsti, kaip jis nori komunikuoti.

Ar Jūs, procesus visuomenėje stebinti katalikė, įžvelgtumėt grėsmių, kad religiniai simboliai ir terminai Europoje gali būti išstumti iš viešosios kalbos?

Nemanau. Religiniai dalykai aplink vyksta, taip pat ir Briuselyje. Parapijos dirba, Europos Parlamente vyks maldos pusryčiai (neseniai gavau kvietimą). Yra tokia Prisikėlimo koplyčia tarp Parlamento, Komisijos ir Tarybos pastatų, į kurią renkasi tikintieji, dirbantys ES institucijose. Ten kuriasi bendruomenės, žmonės dalyvauja, dienos metu vyksta Mišios. Koplyčioje daug veiklos – rengiami filmų vakarai, koncertai… Neseniai ten vyko padėkos vakaras koplyčios rėmėjams, kur dalyvavo buvęs ES Tarybos vadovas Hermanas van Rompuy, kiti katalikai. Dalyvavo apie 50 žmonių, daugiau negalėjo būti dėl apribojimų.

Vienas dalykas yra profesinis darbas, o kitas – ką žmonės daro per pertraukas ar po darbo valandų. Religinės praktikos vyksta. Jų neišstumsi ir nieko joms nepadarysi. Aišku, prakartėlių ES ar EK pastatuose neišstatysi – žydai gal tada norės uždegti žvakę, o musulmonai – įvesti pasninką ramadano metu. Kiekvienam neįtiksi. Bet visai šalia veiksmas vyksta.

Niekas nėra draudžiama. Esame laisvi praktikuoti, ką norime. Briuselio centrinėje aikštėje stovi kalėdinė eglė. Čia kasmet įrengiama prakartėlė. Mano kaimelio, kuriame gyvenu, centrinėje aikštėje taip pat stovi prakartėlė. Galima paklausti, ar dažnai tai pamatysime katalikiškoje Lietuvoje?

Pasiskaičius komentarus feisbuke susidaro įspūdis, kad ES bruka kažkokią ideologiją. Man būtų sunku patikėti, kad mes, čia dirbantys žmonės, sukuriame ideologiją. Mūsų darbas – kaip ir bet kuriose šalies ministerijose. Kažko politiškai naujo patys negalime pasiūlyti, jeigu tai neateina iš pačių ES šalių narių. Kas mus politiškai orientuoja? Komisarai. Kas juos siunčia? Šalys narės. Jos ir nurodo politinę kryptį.